Yaga Gathering: miško žmonių kultūra ir kodėl buvo per mažai

Yaga Gathering

Nors kartas nuo karto išgirstu burbtelint, kad Lietuvoje elektroninės muzikos kultūra yra nedidelė, aš, nebūdama šios scenos didele gerbėja ir žinove, suskaičiavau tris didelius elektroįvykius vien praėjusį savaitgalį – „Ant bangos“, „DT camp“ ir mano aplankytoji „Yaga Gathering“. Tuo tarpu dar prieš savaitę ir dvi buvo „Sūpynės“, „Radistai Village“ bei „Funikulierius“. Taigi, mano akimis, šiame krašte vien elektroninės muzikos festivaliai. Tiesa, tarpusavyje jie yra labai skirtingi. Dar viena tokia ypač skirtinga man pasirodė iki šiol nepatirta ir neįvertinta „Yaga gathering“.

Trumpai apie šio renginio ištakas. Jos siekia dar 2003-uosius, kuomet gamtos, meno ir muzikos mėgėjai susibūrė į renginį pavadinimu „Šambala“ (pavadinimas reiškė mitinę karalystę Himalajuose). „Šambala“ buvo rengiama kas du metus, vėliau pervadinta į „Yaga Gathering“, kurį išvertus iš sanskrito kalbos gausime aukojimo, dovanojimo apeigos reikšmę. Pavadinimas simbolizuoja dvasinį atgimimą (šaltinis – Wikipedia).

Yaga Gathering

Atvykstame šeštadienio priešpietį. Festivalis jau įkurdintas, prie parkingo posto, kuriame budi savanoriai,  pristatyta automobilių, padengtų stora smėlio uždanga. Miške ilgai nelijo. Kol kas. Nors festivalio žmonės pasitinka mandagūs ir malonūs, su jais pasitarę čia pat pirmasyk nusižengiame taisyklėmis – paliekame automobilį tiesiog prie posto, kur kaip minėjau jau stovi keletas, nes numatytas parkingas yra visai į kitą pusę nei festivalis. Traukiame link šventės. Lėtas ėjimas su vaikišku vežimėliu, dviem kuprinėmis ir dar vienu bagažu per mišką mums pasirodo visai žaismingas. Esame girdėję, kad nuo automobilių palikimo vietos iki šio renginio epicentro yra šioks toks atstumas, bet priimame ne kaip sunkumą, o kaip iššūkį.

Yaga Gathering

Pora kilometrų ir mes jau girdime festivalį. Dar vienas ir statome palapinę. Tiesa, vėl ne visai ten, kur galima. Maloniai festivalio darbuotojos paprašyti patraukiame palapinę į kitą vietą, toliau nuo Tyliosios scenos, kur įkurdinta lauko galerija, pilna instaliacijų ir projektorių, apvienyta temos „Kraštovaizdis“, ir kur meno žmonėms ryškūs palapinių stogai nėra palankūs jų kuriamam kraštovaizdžiui. Mergina prasitaria, kad kai kuriuos festivalininkus teko vyti valandą su puse (!). Pagalvoju, kad tai yra vienas iš seniai vykstančio festivalio požymių – tylus organizatorių ir svečių konfliktas dėl taisyklių nesilaikymo. Ne paslaptis, kad kuo ilgiau renginys vyksta vienoje vietoje, tuo drąsesni darosi į jį atvažiuojantys, tuo mažiau paisantys normų ir ženklų, tuo sunkiau nukreipiami ar „patraukiami“. Kantrybės, kolegos, žmonės jaučiasi šio organizmo dalimi ir patys nori priimti sprendimus, nori vertinti ir pirkdami bilietus diktuoti savo taisykles. Tad dideli ir aiškūs ženklai „No camping“ ir šalia jų pastatytos kelios dešimtys palapinių, tikiu, tapo galvos skausmu menininkams, preciziškai kūrusiems „Kraštovaizdį“. Atsiprašome, mes, nors ir perkėlę savo laikiną namą, savo ryškiu stogu Jums taip pat nepadėjome. Ir ne dėl kvailo užsispyrimo šiaip sau, dėl to, kad neradome geresnės alternatyvos savo jaukiai festivalinei buičiai ir ramiam kūdikio miegui.

Yaga Gathering

Esu girdėjusi, kad į festivalį „Yaga gathering“ atvyksta daug šeimų su vaikais. Ir taip, vos įžengus suskaičiavau gana nemažai iš nešyklių kyšančių mažų kojų, vežimėlių ratukų ar jau savo kojomis po mišką ropinėjančių mažylių, ieškančių darnos su gamta jau nuo pirmų dienų. Festivalio publika arba bent jos branduolys iš tiesų yra vientisas dvasingas, kultūringas darinys, kuriam artimos šios vertybės: ramybė, gamta, Rytų, Afrikos ir kitos senosios kultūros, šiek tiek šamaniškumo, magijos ir to kito, neapčiuopiamo, neįvardijamo elemento. Raktažodžiai pasitikrinti, ar Jums reikia čia važiuoti, galėtų būti šie: „new age“, „Psychedelic“, „trance music“. Jeigu bent vienas iš jų ką nors sako ir bent truputį patinka, Ežeraičio miške vykstančiame kelių dienų susitikime tikrai turėtumėte paviešėti, nes rastumėte ten ką veikti.

Dar šiek tiek apie festivalio erdvę, kuri man pasirodė tarsi vienas pulsuojantis kūnas. Jo organus – plačiai po mišką ir properšas pasklidusias scenas ar meno erdves, kaip arterijos jungia takeliai, iš vienos salelės į kitą perduodami žmones. Kadangi buvome tik dieną, nemačiau festivaliams būdingos masės prie scenos. O gal jos ir nebuvo? Turbūt šiems žmonėms net nepatiktų eiti į vieną krūvą, t.y. prie kokios nors vienos didelės superpagrindinės scenos. Čia jie visi tarsi kartu, bet truputį atskirai, individualiai, tarp penkių scenų ir kitų erdvių ieškantys sau tinkamiausios atmosferos. Kad žmonių festivalyje daug, t.y. panašiai tiek arba daugiau nei rengėjai tikėjosi, gali suprasti dėl prie maisto ir tualetų nuolat susidarančių eilučių.

Yaga Gathering

Bendrai aplinka labai puošni, išgražinta lemputėmis, dirbiniais, žemės menu ir kitomis idėjomis. Visa tai, lydint ritmingu scenų dunksėjimu, kartas nuo karto padvelkiančiu smilkalų kvapu, susipina į vientisą nuotykį gamtoje, kuriam ryžčiausi dar ir dar kartą.

Yaga Gathering

Deja šįsyk ilgai neužsibuvome, nes mažasis žmogus, festivalininkė, neįvertino mūsų pasirengimo ir savo prasta nuotaika dar temstant ir baigiantis keletą valandų trukusiam, kiaurai prastas palapines sumerkusiam lietui, išprašė mus namo. Tiesa, tie trys kilometrai iki automobilio su paskubomis, ne taip gerai supakuotais daiktais ir balose klimstančiais vežimo ratais, tamsoje buvo labiau ekstremalūs nei romantiški, bet šitai jau ne festivalio, o mūsų reikalas. Tikiu, kad kitą kartą bus daugiau laiko objektyvais įamžinti ir į atmintį įrašyti šio puikaus renginio akimirkas. Šįsyk buvo gerokai per mažai.


Su pagalba organizatoriams ir dalyviams,
Gintarė Kašelionytė
MANOFESTIVALIS.LT