Tundra'14 – tamsus, nepažįstamas, bet labai patrauklus sąmonės labirintas

  Trumpoji laikrodžio rodyklė prieš kelias minutes begėdiškai perlipo skaičių „trys“. Tamsu. Kodėl pradedu rašyti tik dabar? Turbūt taip geriau. Į taisyklingų formų kupiną erdvę sugrįžusį kūną vis dar kamuoja mintys, bandančios naktyje surasti bent minimalias sąsajas su jau prabėgusiu laiku. Kiek ironiška tai, kad laikas vis dėlto pasiglemžia įvykį, kuriame tas pats laikas buvo sustojęs. Gilu, painu, bet, mano galva, labai teisinga. Tiesa, sustos jis ir dabar – 2014 metų Tundros festivalis atguls mano pirštuose, atguls ir popieriaus lape.

Tundra'14

  Dar prieš pradėdamas rašyti kurį laiką mąsčiau – kaip visa tai darysiu šįkart? Bėda ta, kad viena mano pusė lyg ir reikalauja viską sijoti kritišku ir blaiviu protu, stebėti smulkmenas, fiksuoti trūkumus. Čia nebelieka emocijų: viską raportuoja piktas dėdė jauname kūne. Atvirai pasakius, ši mano pusė nepatinka net man pačiam. Tačiau esti ir kita, kiek priimtinesnė. Ji talpina tai, ką jaučiau, jaučiu ir ką jausiu dar kurį laiką. Jos lūpomis kalba stiprus emocionalumas, noras tamsia padange nusigauti ten, kur ši mano pusė jautėsi visiška laisva. Ar šį dvilypiškumą galima suderinti? Vargu ar esu tam pajėgus profesionalumo atžvilgiu, vargu ar noriu. Išvada: pirma kalbės jauna, gal kiek naivi, bet absoliučiai užburta vis dar Tundroje pasiklydusi siela, tada, kiek kvailokai šios pirmos sielos atžvilgiu, pasibars piktas dėdė. Visada galite sustoti skaitę arba paprasčiausiai peršokti nuo vienos personos iki kitos.

Brendu pažinimo link

  Žengiu pirmuosius žingsnius festivalio teritorijoje, į akis iškart krinta didelė erdvė. Galbūt šį dydžio suvokimą lemia pakankamai nedidelis žmonių kiekis, mat kol kas – tik ketvirtadienio popietė. Akys godžiai ryja ir tuo pačiu sijoja naujus vaizdus, nes tai - mano Tundros krikštas. Skaitantys senbuviai dabar turbūt pasijuoks ir pagalvos „cha, naujoke, tai kam čia važiavai?“, tačiau aš niekada nebuvau atsidavęs beveik visos sunkios elektroninės muzikos fanatikas. Draugai, gandai, Bass muzika (konkrečiau – Dubstep), noras sužinoti ir pamatyti – tai buvo varikliai, varantys mane į Avilio pusiasalį. Cha, gal ironiška, o gal ir ne, bet tas iš lizdo iškritęs gandriukas pakėlė sparnus ir iš festivalio aš grįžau į savo krepšį prisikrovęs bent dvigubai daugiau minėtų variklių.

  Dar bestatydami palapines išgirdome kelių scenų soundcheck‘ą ir aš supratau, kad manęs laukia kažkas naujo, nepatirto, bet labai patrauklaus. Jausmai labai rišosi su šių metų festivalio šūkiu, teigiančiu, kad žmogus pažįsta tik 10 % savo sąmonės, o likusi dalis yra Tundra. Supratau, kad tie 90 % beldžiasi į paviršių ir nori apnuoginti bent dalį savęs. Man tereikėjo laukti ir plaukti pasroviui, aš nesipriešinau artėjančiam savęs pažinimui ir kol kas supratau tik tiek, kad visa tai ateis per muziką.

  Neklydau. Nauji garsai iš tiesų iš manęs „išplėšė“ kažką naujo ir netikėto. Iš anksto atsiprašau, kad minėsiu tik tuos, kurie riebiausiai nupjovė nuo būtent mano sąmonės dalį nežinomybės. Čia galbūt nebus headliner‘ių ar tų, kuriems kai kurie Tundros dalyviai teikė didžiausią svarbą, nes šįkart klausiau ausimis ir širdimi, o ne blaiviu ir kritišku protu. Pirmasis atlikėjas, parodęs kryptį pažinimo link, buvo po pertraukos sugrįžęs Astralas. Prieš pasirodymą draugė minėjo, kad visai realu, jog išgirsiu Liquid Drum & Bass garsus. Čia buvo paglostytas mano lengvesnės elektroninės muzikos poreikis ir sutvirtintas mano noras nueiti į šio atlikėjo pasirodymą. Tai, ką išgirdau, buvo kiek kitokio kalibro – švelnumo negirdėjau, nes girdėjau dešrą, bet neskubėkite žaibuoti dėl tokios terminologijos, nes šioje vietoje buvo apnuoginti bent penki mano sąmonės procentai. Ta dešra buvo susipynusi su grožiu ir aš suvokiau, kad mano kūnas muzikiniu atžvilgiu gali priimti daug daugiau. Susirinkusi publika tik sustiprino teigiamus pojūčius, o aš likau dėkingas Astralui, iš 90 palikusiam 85 % nežinomybės. Po pusantros valandos intensyvaus judėjimo supratau, kad kojos dar nespėjo priprasti prie to, prie ko jau priprato visi kiti mano kūno organai. Gal gėdinga, o gal ir ne, bet pirmoji naktis baigėsi 4 valandą, o aš save guodžiau, kad viskas gerai, nes tai tik ketvirtadienis.

  Išsiridenę iš palapinių patraukėm į Eclectic paplūdimį, kuriame savo pasirodymą baiginėjo Destructive, o toliau skleisti teigiamas vibracijas žadėjo Squadex, dar žinomas kaip Briedis. Labai greitai supratau, kad ši vieta bus mano reinkarnacijos spot‘as po visų nakties beprotybių. Muzika nebebuvo tokia tranki, labiau foninė (nors netrūko ir tų, kuriems šokių tamsoje nebuvo gana). Melodingi Drum & Bass garsai, draugiškai nusiteikę aplinkiniai, galimybė stebėti vaikščiojimo virve (Vilnius slackline) entuziastus, ežeras, kurio pursluose panorus gali nuskandinti visus kūną slegiančius pojūčius ir ši vieta bent kelioms valandoms tampa labai artima pavargusiai sielai.

  Sutemos vėl skelbia apie naujus išbandymus ir naujus potyrius. Nusitaikau į Bass scenoje grosiantį latvį Slovar. Šis, lyg norėdamas užglaistyti vakarykščius šioje scenoje maloniai šokiravusių garsų likučius, paduoda tai, kas kelia į kelių kilometrų virš Tundros aukštį. Ganėtinai ramūs, bet tuo pačiu ir ryškūs kūriniai begėdiškai tuština mano cigarečių pakelį, o aš taip pat begėdiškai negaliu dėl to pykti, nes čia viskas tarpusavyje puikiai dera. Liūdnoka, bet po tokio gilaus nusiraminimo mus pasiekia neskanios žinios – po iš Sankt Peterburgo atvykusio Nuage turėjusio pasirodyti amerikiečio Ragga – Jungle atlikėjo Paulie Walnuts greičiausiai nebus. Pasak jį pakeitusio ir amerikiečio atvykimo į festivalį reikalus tvarkiusio lietuvio Doctah JahnglePaulie Walnuts dingimo priežastys kol kas neaiškios. Lietuvis pažadėjo viešai paskelbti informaciją visiems nuliūdusiems, kai tik žinos ką nors daugiau. Labai gaila, tačiau neturiu dėl ko pykti, tokie įvykiai yra gana dažna festivalių patirtis, o ir organizatoriai, savanorių žiniomis, padarė viską, ką galėjo. Kempinge paniūniavom atlikėjo Plead My Cause ir taip bent jau minimaliai numalšinome savo nuoskaudas.

Nirvana?

  Ir štai atėjo ta akimirka, verta naujos pastraipos. Ta, kurioje aprašysiu tai, kaip likę 85 % nežinomybės ėmė ir sutirpo mažiausiai per pusę. Kalbėsiu apie tai, ką suvokiau, nors niekada nemaniau, kad greitu metu suvoksiu. Paryčiais, gal 4 ar 5 valandą patraukiau link Techno scenos. Kodėl tai dariau – nežinau, kažkokia tamsybėse egzistuojanti jėga trūktelėjo mane ten kaip marionetę. Turėdamas galvoje, kad Techno muzikos asmeniškai niekada nemačiau ir nejaučiau kaip visiškai nesveiko banger‘io, jau vien nuėjimas paklausyti kas ir taip reiškė gana daug (Sūpynėse prie More taip ir nepabuvau). Pataikiau ant latvio Gesta ir lietuvio Cyber pasirodymų. Sakau nuoširdžiai: pats niekada nebūčiau pamanęs, sugalvojęs ar atspėjęs, kad mano batų padai žemėje raus duobes tol, kol Techno scena nebus uždaryta. Tačiau taip įvyko. Suvokiau, kad iš tiesų nepažįstu savęs, tačiau ta tirpstanti devyniasdešimtprocentinė Tundra atrodo labai skaniai ir patraukliai. Atsimenu tik tiek, kad labai daug trypiau ir šypsojausi. Tačiau ir tai – dar ne pabaiga. Po 7 valandos ryto užmigęs Techno steidžas visiškai neatspindėjo mano savijautos (turbūt organizmas po ketvirtadienio nakties padarė išvadas ir suprato, kad su 4 valanda čia jau nebeapsisuks). Seni ir nauji draugai kartojo, kad metas į Psy. Po dešimties, gal penkiolikos minučių senasis „aš“ buvo kažkur labai giliai nugrūstas. Pamiršau visas išoriniame pasaulyje paliktas problemas, jaučiausi laisvas, absoliučiai nekompleksuotas ir susiliejęs su muzika, gamta ir aplinkiniais. Tikiu, kad bent viena akimi dirstelėjau į tą magišką terpę, kurioje galybę teigiamų dalykų įžvelgia užkietėję Psy - Trancer‘iai. Taip taip, tai rašo jaunuolis, kuris niekada negalvojo, kad taip ims ir įvyks. Tundra, aš esu laisvas, o tu – nuostabi. Gerokai viršijau savo limitus ir į palapinę įgriuvau kiek po 9 valandos ryto.

  Šeštadienis. Šįkart stipriai jaučiu, kad vakar naktį alus buvo tikrai skanus (tačiau tikrai ne jis „kaltas“ dėl to, ką pirmąkart pavyko pajusti klausantis tokio sunkumo elektroninės muzikos). Nors jau 14 valanda, tačiau didžioji dalis draugų dar snūduriuoja – Psy Trance muzikos sukeltas judėjimas vis dėlto fiziškai pasiėmė savo. Šioje vietoje darome klaidą ir nesugebame nusiridenti į Eclectic paplūdimį paklausyti Outflow b2b Yankee. O sklido gandai, kad tuo metu prie vandens buvo neįprastai daug judesio ir šypsenų. Bėda. Budinančios maudynės, šiek tiek Patamsių Gaivalų, netikėtai užklupusių stipria repo amunicija ir aš keliauju į savo reinkarnacijos spot‘ą. Žandus kaitina saulė, laikas čia slenka maloniai, tad leidžiu savo kūnui pailsėti bent keletą valandų, turėdamas galvoje dar ir tai, kad šeštadienio naktis nusimato itin stipri. Vėl šoku į laiko kilpą ir persimetu pusdieniu į priekį – metas išgirsti labai skanią kombinaciją toje pačioje Bass scenoje: kanadietį DJ K ir po jo sekančio atlikėjo iš Nyderlandų – FFF live pasirodymą. Tačiau čia išlenda vėl šiokios tokios nemalonios naujienos. Line up‘as – kiek pasikeitęs, FFF groja dar prieš patį DJ K. Kaltiname save, kad šios informacijos nesugaudėme kiek anksčiau, bet tuo pačiu ir džiaugiamės, kad gavome bent pusvalandį paklaustyti to, ką norėjome išgirsti. FFF kapoja išties smagiai ir šįkart malonu ne tik klausyti, bet ir stebėti. Atlikėjas publikai dovanoja muziką, pats dovanodamas pastarąjai save. Nenuvilia ir Newschool Jungle atliekantis DJ K. Jungle garsai – pozityvas, persipinantis su magija, tad atveriu visas savo čiakras ir priimu man dovanojamą gėrį. Tiesa, negaliu pamiršti ir vieno iš tų momentų, įsikertančių giliai į atmintį ir prasiskverbiančių dar giliau kažkur ten, kur randasi širdis. Vieno iš tų momentų kaltininkas – būtent atlikėjas iš Kanados. Po pusvalandžio Jungle muzikos, atlikėjas absoliučiai išlipo iš rėmų ir gal net kiek šovė pro šalį (jeigu kalbėtume apie grojusio ir grosiančio kūrinių skirtumą), dovanodamas publikai sentimentalų Liquid Drum & Bass kelių minučių garso takelį - Nu:Logic remiksuotą Birdy atliekamą kūrinį „Wings“. Tikiu, kad atsirado tokių, kuriems tai pasirodė popsova, verksminga, tačiau aš tuo metu žiūrėjau į mėnulį, rūkiau cigaretę ir jaučiau absoliučią ekstazę. Aš suvokiau, kad visa tai vyksta, kad aš - laimingas žmogus. Tą patį mačiau ir draugės veide. Išsinėriau, pakilau ir nebenorėjau sugrįžti. Lenkiu galvą prieš DJ K ir dėkoju, kad leido dar kartelį išgyventi tą malonių jausmų virtinę. Po šviesos kupinos muzikos dozės nusprendžiau kol kas kiek apleisti Bass sceną, kadangi Tundra mane kvietė klysti toliau, giliau, klampiau. Prisėdau dar dešimčiai minučių paklausyti jau minėtojo Doctah Jahngle, kuriam, naudodamasis proga, norėčiau išreikšti didžiulę pagarbą. Dar berašant šį straipsnį perskaičiau šio atlikėjo raštišką duoklę apie vykusį festivalį Tundros event‘e ir supratau, kad tai maksimaliai save atidavęs žmogus ir atlikėjas. Juk būtent tokie žmonės kuria malonią Tundros paslaptį, būtent jie sudaro dalį tos magiškos auros, įkalančios tau į galvą, kad sugrįši čia dar kartą.

Neišgirdau Sūpynėse - išgirsiu Tundroje

  Išgirdau. Prieš 4 valandą dar kartą nusibaladojau paklausyti Techno – grojo Hallucin & Loranas Vaitkus, po jų sekė Anna Hanna, vėliau stebuklingame Techno burbule mačiau juos visus. Keista ar ne, bet rezultatas panašus į praėjusios nakties – trypėme tol, kol steidžui buvo tiesiog atjungta elektra. Pažastyje spaudžiau geltoną ponį, gaudžiau aplinkinių šypsenas ir džiaugiausi, kad Tundra mane nugalėjo. Tai buvo vienas iš nedaugelio malonių pralaimėjimų, nes pralaimėjau prieš patį save, prieš savo išankstinį nusistatymą. Per maždaug 4 valandas nuo Techno garsų buvau atsitraukęs tik vienai tualetinei pertraukėlei. Prieš savaitę, išgirdęs tokį faktą, būčiau turbūt tik nerūpestingai nusijuokęs ir nepatikėjęs, kad visa tai gali įvykti. Tačiau įvyko. Pasikartosiu: Tundra, tu nuostabi. Galutinai išsikvėpėme 9 valandą ryto Psy Trance laukuose. Jėgas atėmė tiek paskutiniai šokio judesiai, tiek nuoširdus juokas, trinantis absoliučiai visą kažkur šiukšliadėžėn numestą negatyvą. Dar dabar pamenu informacijos centro vizitą su fraze: „chebra, mes belenkaip išsidaužę ir mes nieko neėmėm!“. Savanoriai mus palydėjo juoku, plojimais ir mintimi, kad „visa tai nuo geros muzikos“. Negaliu ginčytis. Pasikartosiu, kad šis jaunasis skeptikas niekada nemanė tai sakysiantis, tačiau sako: tiek Techno, tiek Bass, tiek Psy Trance, tiek Chill Out muzika mane pasiglemžė ir nebenorėjo atiduot, nebenorėjau sugrįžti ir aš pats.

  Negaliu nepaminėti: ovacijos visoms dieninėms veikloms, kurių buvo apstu. Nuoširdžiai norėjau sudalyvauti garsų terapijoje, kuri prasidėjo 10 valandą ryto, bet... Mano garsų terapija baigės valanda anksčiau prie Psy Trance scenos. Kalbant plačiau - Tundros festivalis orientavosi ne tik į muziką, tačiau labai daug dėmesio skyrė ir žmonių savitobulinimui dienos metu. Gaila, kad nesu tokia harmoninga asmenybė ir iš paros bent jau kol kas privalau pasirinkti arba dieną, arba naktį. Tariu „bravo“ ir dekoratorių komandoms (Techno steidžas buvo nesveikai massive, burbule susirinkę DJ'ai atrodė lyg kariuomenės vadai, atiduodantys duoklę savo armijai). Įstrigo ir Bass scenos taisyklingomis formomis, linijomis persipynusios dekoracijos. Reziume: lenkiu galvą prieš visus, įvykdžiusius Tundros misiją, Jums tai puikiai pavyko.

  Tokią 2014 metų Tundrą matė gal kiek naivi, jauna, Tundroje dar tik besikrikštijanti siela. Tikiu, kad dalis senbuvių čia gali įžvelgti perspaustą pozityvą, tačiau aš mačiau daug gero ir tuo gėriu aš patikėjau. Tundra, aprėpianti šiltus žmones, kaitrią saulę ir gaivius vėjo gūsius, magišką muziką ir mistišką aplinką, globėjiškai į savo ratą priėmė ir mane. Priėmė ten, iš kur kelio atgal aš nebeieškosiu.

Piktas dėdė

  Sunkiai ir nenoriai kyla rankos, bet ta jauna ir pozityvi persona mano galvoje gauna antausį iš pikto, kritiško ir viskuo nepatenkinto dėdės. Atėjo metas tarti žodį ir jam. Nuoširdžiai nenoriu, bet privalau leisti jam pasibarti – viskas tobulėjimo vardan. Pabandysiu jį kiek įmanoma tramdyti, kad pastarasis čia nepaliktų per didelio negatyvumo šleifo. Tiesa, vos nepamiršau (čia kol dar kalbu aš, o ne tas piktas dėdė): išpuikęs, reiklus ir dėl kelių nesklandumų festivalį nurašantis dalyvis tikrai nesu, mano nuomonė apie Tundrą’14 jau išdėstyta, o čia šioks toks priedas, kad viskas nenusidažytų pernelyg ryškia rožine spalva. Tad: festivalio akmenys, inkarai arba tai, kas nebuvo visiškai skanu:

  • Apsauga. Tiesiai šviesiai – ne pati smagiausia kompanija saugojo festivalį ir jo dalyvius. Teko susidurti su vienu kitu mafijozu, kuriam pažvelgus į akis pamanydavau, kad viskas – aš įtrauktas į jo blacklist‘ą. Tiesa, negalima teisti knygos pagal jos viršelį, tačiau sakau nuoširdžiai: juodi marškiniai, juodos kostiuminės kelnės, tris kartu didesnis stotas ir akmeninis žaibuojantis veidas vertė gūžtis. Skaitinėjausi ir apie „baudas be grąžos“ už nusišlapinimą ne biotualete. Gaila, kad tokie pavieniai bandymai pasipelnyti, apsauginių grubumas  juodina Tundros pečius. Žinoma, negaliu teigti, kad visa apsauginių komanda buvo būtent tokia. Esu įsitikinęs, kad gerų žmonių tame tarpe buvo netgi daugiau. Savanoriai pasakojo apie keletą apsauginių, padėjusių pračiūchinti kažkokį apkvaitėlį, o su keletu apsaugos darbuotojų dar pats persimečiau keliais smagiais sakiniais. Tiesiog taip jau yra, kad keli juodi lašai gali labai greitai nudažyti tyrą vandenį. Kad ir kaip ten bebūtų, aš savo nedidelėje 8 festivalių istorijoje pagirtinai išskiriu „Vorus“.
  • Biotualetai. Skambės kaip pižoniška pastaba, tačiau vieno išvalymo per tris paras nėra gana. Puikiai suprantu, kad dėl laukinių rezultatų kalti tik patys festivalio dalyviai, tačiau didelė dalis Tundros žmonių tokiu atveju tampa tiesiog aukomis. Sekmadienio dieną apėjau mažiausiai 90 % tualetų ir viskas vistiek baigėsi prie tvoros. Nesinori būti patvorėse myžčiojančiu katinu, tačiau tuo pačiu nesinori ir netyčiomis vimtelėti.
  • Virtuvė. Dar viena pižoniška pastaba. Atvažiavau ne degustuoti ir ne užkandžiauti, tačiau tiek mane, tiek mane supusius aplinkinius virtuvė kiek nuvylė. Pasirinkimas išties nedidelis, nekalbu apie savanorius, kurių „savanoriavimo valiutos“ po kurio laiko ėmė nebepriiminėti dalis prekybviečių. Pilnai suvokiu, kad maistas festivalyje skirtas ne kiekvieno gabalėlio narstymui, o fizinių jėgų palaikymui, tačiau, turėdamas su kuo lyginti, galiu pasakyti, kad galėjo būti ir stipriau. Tiesa: gerai žinau, kad vegetarai galėjo atrasti savo kampą, o man galvoje įstrigo vienas kemperis, estetiškai ir skaniai tiekęs meksikietišką maistą (Voyager vyrai, keep it up!). 
  • Punktualumas. Vėlavo dekoracijos, informacijos centro statyba, o pirmosios pagalbos punkto turbūt taip ir neišvydau (nebent tai buvo raudona palapinė, siūlanti pasidaryti ŽIV testą). Viskas stojo į vietas tik penktadienį vakarop, tad ketvirtadienį į Tundrą atvykę dalyviai galėjo stebėti, kad festivalis dar bunda. Tačiau čia irgi negalima pykti – Avilio pusiasaly išties gana stipriai smaginosi vėjas, o tai, tvirtai tikiu, stipriai pamaišė užduotis atlikti laiku.

  Dabar kyla noras ištarti: „daugiau nuodėmių nebeatsimenu, dėl visų nuoširdžiai gailiuosi“. Akmenimis festivalio nejuodinu, nes manau, kad tai – sveika kritika. Išvardinti minusai mano galvoje nenuslopino Tundros sukelto perversmo ir neišvaikė noro paklysti čia dar kartą. Grįžęs namo dar ne kartą greitu ritmu mušiau delnu į stalą, prisimindamas rytus su Psy Trance, kulnas dar ne kartą bandė grindyse rausti skylę pagal mintyse skambančią Techno muziką, norėjau padovanoti dar ne vieną šypseną, kurią paskatino Jungle pozityvas ar Liquid Drum  & Bass grožis ir dar ne kartą bandysiu užmigti visai ne savo lovoje, o didelėje raudonoje palapinėje tarp tų, kurie čia man tapo pakeleiviais. Telieka konstatuoti faktą, kad Tundra turi dar vieną vaiką, kuris toliau ištikimai keliaus savęs pažinimo link.

 

   Rašė Kristupas Naraškevičius

Daugiau fotografijų GALERIJOJE, dar daugiau socialiniame tinkle FACEBOOK