Trečioji Open'er festivalio diena: katapultuojuosi į Islandiją!

Rankos po truputį svyra, atsiranda pirmieji nugaros skausmai, kūną traukia prie žemės, o galvoje minčių balaganas – 2016-ųjų Open'er festivalis po truputį transformuojasi į Close'er. Kartu su penktadieniu čia nuaidėjo Wiz KhalifaLCD SoundsystemSigur Rós ir Paul Kalkbrenner. Muzikinės informacijos srautai – gigantiški, tad kol skrandis (galva) virškina, apie naujas patirtis labai trumpai.

Trečioji Open\'er festivalio diena: katapultuojuosi į Islandiją!

Man dar fikciniame popieriaus lape bedėliojant ketvirtadienio memuarus žurnalistų palapinė ėmė drebėti nuo bass'o – į Open'er sugrįžo ir ant pagrindinės scenos užlipo amerikiečių reperis Wiz Khalifa. Galbūt kiek keista, o gal ir atvirkščiai – logiška, kad dėl savo žanro natūraliai savyje daug energijos talpinantys pasirodymai čia yra vieni pirmųjų (prisiminkime grime artistą Skepta). Pasirodymas pritrauktų klausytojų skaičiumi turbūt konkuravo su Red Hot Chilli Peppers. Po truputį už horizonto besiridenanti saulė, dūmų srovės, puikiai nusiteikęs marichuanos mėgėjas scenoje (anksčiau žolei išleisdavęs po 10 000 $ per mėnesį, dabar turintis medicininės marichuanos sponsor') ir sustirti į malką neleidžiantys kūriniai (nuo „Black And Yellow“ iki „Young, Wild And Free“) patiko ne tik klausytojams, bet ir pačiam Cameron Jibril Thomaz. Man įstrigo pačio Wiz Khalifa paprastumas: veikiamas stereotipų turbūt tikėjausi thug ir stipriai save mylinčio narcizo, o štai prieš akis su šypsena plaukioja pakankamai malonius, net ir ne hiphopo fanatiko ausiai, garsus transliuojantis atlikėjas.

Trečioji Open\'er festivalio diena: katapultuojuosi į Islandiją!

Po minėtos injekcijos pagrindinėje scenoje pasirodė man menkai pažįstama, bet daugelio labai laukta dance-punk, elektroninio roko grupė, spėjusi apturėti skilimą ir susivienijimą – amerikiečiai LCD Soundsystem. Pradėję nuo sunkesnių alternative garsų muzikantai netruko įšokti į savo įprastas pozityvesnes funky vėžes, kuriose ir užbaigė savo daugiau nei pusantros (!) valandos trukusį pasirodymą. Manau, kad tai buvo lūkesčius viršijanti duoklė klausytojams – grupė turbūt pasiilgo to, nuo ko buvo pavargusi (LCD Soundsystem vėliavnešys James Murphy ne kartą liejo pyktį temomis, susijusiomis su grupės bilietų perpardavinėjimu).

Nuo roko prie roko – tik šį kartą post. Braunuosi į pirmąsias eiles iki pasirodymo likus daugiau nei pusvalandžiui. Toks fanatizmas 2016-ųjų Open'er'yje gali turėti tik vieną priežastį: tai Islandija ir Sigur Rós. 1994-aisiais gimiau aš, gimė ir, mano galva, vienas didžiausių muzikinių unikumų planetoje. Absoliučiai iš judrių pasirodymų plotmės iškrentanti astralinė kelionė kiek pavėluotai prasideda nuo, jei ausys neapgauna, ką tik release'into kūrinio „Óveður“. Pastarasis prieš savaitę ar dvi buvo labai įdomiai pristatytas: islandai tiesiogiai transliavo 24 valandas trukusią kelionę po gimtinę – trip'pabaigoje laukė minėtoji naujiena, t.y. dar vienas trip'as. Pirmuosius kelis kūrinius trys muzikantai atliko pasislėpę dūmuose skendinčios scenos gilumoje, savo tyrumą pridengę turbūt didžiausią apatinio žandikaulio atvėpimą šiame festivalyje sukėlusiomis vizualizacijomis. Pastarosios – nuo vieną dailininko Šarūno Saukos paveikslą primenančių miškų iki Islandijos kalnagūbrių ar į širdį panašių darinių.

Dar neįpusėjus pasirodymui supratau, kad taip dievukų klausyti nederėtų: karštis iš kūno sunkė paskutinius prakaito lašus, aplink reguliariai dėl tų pačių priežasčių kas nors beveik nualpdavo, o galva nuolat panikavo ir svarstė kaip čia neprisijungus prie alpstančiųjų gretų. Per trumpą po kūrinio skambėjusią pauzę (taip, Sigur Rós net tylai suteikia garso ir magijos) išplaukiau iš minios kaip tą padarė Jon Snow kovoje prieš Ramsay Bolton ir palypėjau aukščiau dangaus – ten, kur niekieno nekliudomas galėjau kurti intymų santykį su grupe. Neslėpsiu: keletą kartų vos neapsiverkiau.

Trečioji Open\'er festivalio diena: katapultuojuosi į Islandiją!

Nors vėliau teko nugirsti „It was fucking boring“, bet tokias šnekas nuleidau kaip nežinojimą kur eini. Troškau išgirsti bent keletą albumo „Valtari“ kūrinių, tačiau tuo pačiu puikiai supratau, kad organikos sklidinai grupei tai jau praeitas etapas. Pradėję tykiai, vėliau islandai pasirodė scenos priekyje ir ten atvėrė žaižaruojančius post roko skliautus. Perkusininkas Orri Páll Dýrason taip drožė būgnus, kad sulaužė lazdeles, o aš su kiekviena intensyvesne partija merkiau akis. Tyra, gryna, genialu ir nepakartojama – Sigur Rós man dar kartą priminė, jog kad ir kaip stogą rautų ir širdžiai džiaugsmą teiktų roko ar elektronikos banger'iai, tokio žanro muzika visada bus tai, kas stringa giliausiai ir paveikia labiausiai. Islandiškai epopėjai besibaigiant vokalistas Jón Þór „Jónsi“ Birgisson publiką įtraukė į trumpą haką – keli šūksniai pridūrė paskutinius mistikos štrichus, kurių čia tikrai netrūko. Beje, trumpai užsimenant apie pagrindinį vokalistą: sumautų rėmų neturintis balsas, užčiuopiantis jautriausius taškus kūne. Skamba saldžiai ir seilėtai, bet taip ir yra. Ką bekalbėti apie reguliariai dainose naudojamą išgalvotą „hopelandic“ kalbą, kuri, pasak grupės, dera prie jų kuriamos muzikos. Pasakykite, argi ne magija, argi ne kosmosas, argi ne Islandija?

Po Sigur Rós sukurto malonaus įmygio atrodė, kad vargu ar tąnakt mane dar kas nors gali išjudinti. Džiugu, kad suklydau: 2 valandą nakties pagrindinėje scenoje pasirodė main stage'ui neįprasto žanro (turint galvoje čia vyraujantį roką), t.y. technohouse, elektronikos legenda (skamba nuvalkiotai, bet tikrai legenda) – vokietis Paul Kalkbrenner. Nebuvau „Summerburst“ festivalyje Vilniuje, tad girdėti klubinę muziką atviresnėse ir didesnėse nei klubas ar palapinės formos scena erdvėse buvo kiek neįprasta, tačiau pojūčiai eilinį sykį spjovė į lūkesčius ir juos perlipo. Vokietis ilgai auditorijos nekankino ir gana greitai atidavė hitą „Sky and Sand“, o pasirodymo pabaigoje, kai bent du kartus klausytojų įpareigotas sugrįžo prie pulto, sugrojo nemažiau populiarų „Aaron“. Vyravo techno leitmotyvai, bet ne sausi, ne pikti, ne industrial. Brėško rytas, dangus po truputį dažėsi oranžine spalva, o mano rankos, nuoširdžiai sakau, per beveik dvi valandas trukusį set'ą daugiau laiko buvo iškeltos nei nuleistos. Veteranas, iš pažiūros, atrodė labai laimingas – nuskambės romantiškai, bet kalbėjo akys. Beveik keturios ryto, o gigantiškas laukas – daugiau mažiau užpildytas: šią akimirką sunkiai įsivaizduoju geresnę parengtį patalams. Ačiū Lenkijos laukus aplankiusiai Berlyno dvasiai.

Mano pagrindinis festivalio laikas baigėsi: šeštadienį viena ausimi dar spėjau nugirsti The 1975Pharrell Williams ir, žinoma, Grimes. Pastaroji – my crush, šamanė, jaunesnioji ir tamsioji Florence + The Machine sesutė. Mergina, kuri buvo visur, kurią įsivaizdavau visiškai kitokią, tačiau apie tai – viską apibendrinančiame tekste, pasirodysiančiame po keletos dienų.

Kol kas – Open'er atsisveikinimo fejerverkai, džiaugsmo ir liūdesio sintezė bei kelionė į Lietuvą, kurios jau spėjau pasiilgti. Dar užsuk, bus daugiau!

 

Pirmoji Open'er įspūdžių dalis:

http://manofestivalis.lt/naujiena/pirmoji-open-er-festivalio-diena-laisve-ir-hipius-menantys-garsai/625.

Antroji Open'er įspūdžių dalis:

http://manofestivalis.lt/naujiena/antroji-open-er-festivalio-diena-uztilde-ugni-ir-vandeni/626.

 Trečioji Open\'er festivalio diena: katapultuojuosi į Islandiją!  

Plunksna: K. Naraškevičius
Nuotraukos: M. Murawski ir G. Kucz