Tarp harmoningos gamtos ir tamsios elektronikos, tarp Marso ir Žiežmarių

Troškus vieškelis, pereinantis į medžių alėją, skrodžia Aukštaitijos lygumas, o jį lengvoje šeštadienio prietemoje skrodžiame mes – mūsų ekipažas rieda į festivalį. Jokių planų, jokių lūkesčių: juk festivalis, bus faina, kokie dar klausimai. Tolumoje pradeda mirgėti pastatyti automobiliai – vadinasi, bus čia. Sustoju, pasiimu kuprinę, pasisveikinu su prižiūrinčiais tvarką, pasiimu apyrankę, einame apsižiūrėti.

Tarp harmoningos gamtos ir tamsios elektronikos, tarp Marso ir Žiežmarių

„Žiežmarso“ akimirka / autoriaus nuotr.

Pirmas įspūdis – jauku. Visur medžiai, kiek atokiau slepiasi ežeras, šalimais lūkuriuoja pastato likučiai. Vieniša siena – puiki erdvės dekoracija, o su ramybe besimaišanti aidinti muzika – likusią lokaciją sklidinai užpildantis festivalio atributas.

Lankstinuke parašyta, kad scenos dvi, tačiau girdžiu tris. Pirmoji sutikta scena – apytuštė, bet vyksta šokiai; antroji – live: rami, kvėpuojanti, melodinga; trečioji - apie ją vėliau.

„Žiežmarsas“ man palieka įspūdį, tarsi būčiau tarp dviejų pasaulių. Vienas jų – šiltas ir gyvas – toks, kuriame neįmanoma užmiršti, kad esi gamtoje: jauti gaivų orą, matai tolumoje kylantį rūką, girdi harmoningus akordus ir gerai pažįstamų melodijų motyvus.

Tuo tarpu elektroninėje scenoje vyksta vakarėlis. Toks vakarėlis, kuris yra labai gerai pažįstamas: pasipuošę žmonės, šurmulys šokių aikštelėje, kokybiškas techno, kurį kartais perskrodžia publikos klyksmai – apsižvalgau ir labai greitai nusprendžiu, kad būtent čia praleisiu savo naktį.

Vasaros open-air festivaliai yra kažkas tokio, ką kiekvienais metais užmiršti, o tuomet gauni progą vėl atrasti iš naujo: dosnaus deguonies kiekio, šiltų naktų ir nepaliaujamai bandančio tave užvaldyti laisvės jausmo kombinacija neleidžia galvoti blogų minčių, o kai pradedi judėti su muzika, galvoje apskritai nebelieka erdvės mintims. Visa naktis meditacijos ir šokio yra neįkainojama patirtis kiekvienam reiveriui, tad šiuo klausimu aš irgi nesu išimtis.

Tarp harmoningos gamtos ir tamsios elektronikos, tarp Marso ir Žiežmarių

„Žiežmarso“ akimirka / autoriaus nuotr.

Nežinau, ar labiau patiko tai, kad šokių aikštelė buvo pjedestalas; ar virš galvos kabanti planeta, keliaujanti per dimensijas, kurią vėliau pakeitė gerai pažįstamas pelėdos veidas; ar tai, kad muzika nesustojo šeštą ryto ir su ja nesustojo ir žmonės; ar galimybė kartkartėmis nueiti prie ežero pasėdėti ant lieptelio ir atsikvėpti. Tiesa, festivalis turėjo ir trūkumų.

Vienas jų – garso trūkumas. Tikrai norėjosi daugiau, ypatingai tuomet, kai muzika pradėjo tamsėti ir panašėjo į tai, ką tikriausiai galėtum neilgai paieškojęs išgirsti Berlyno vakarėliuose. Kai kuri muzika tiesiog prašosi būti grojama garsiai. Nesužavėjo ir retkarčiais lankyta gyvos muzikos scena. Skonio reikalas, sakote? Na taip. Galbūt ir todėl, kad „Žiežmarsą“ lankiau tik šeštadienį, tačiau norėjosi iškelti klausimą – ar tiems žmonėms, kurie atvažiavo būtent dėl live instrumentinės muzikos, to užteko?

Summa summarum – gerokai po vidurnakčio prisėdęs pailsėti, prisidegiau cigaretę ir supratau, kodėl festivalis pavadintas „Žiežmarsu“. Įžengęs pro renginio vartus visą laiką jaučiausi lyg tarp dviejų pasaulių. Viename jų jutau Žiežmarių apylinkes, buvau apsuptas gamtos ir gyvybės, o kitame mane gaubė tamsi, energinga elektroninė muzika, kuri tarsi skolinosi erdvę iš gamtos visą naktį ieškodama kompromiso – buvau tarsi Marse, tik su kur kas daugiau gyvybės. Kontrastingos aplinkos susidraugauja retai, tačiau šiai šviežiai užsimezgusiai draugystei pavyko palaikyti harmoniją ir suderinti šviesesnę muzikos pusę su tamsesne.

Ačiū visiems, kas prie to prisidėjo.

Evaldas.