"Sūpynių" savanoris: pirmojo asmens raportas

Antradienis. 10:00 val. Joniniu rytas. Skambutis iš nežinomo numerio:

- Sveikas ,  čia Gabrielė. Turbūt miegi?

Iš karto supratau, kad miegu balkone. Lauke lyja...  Jaučiu nežmoniško stiprumo pagirias ir šiandien antradienis.

ŽALIA ŽOLĖ – PUSĖ DARBO

O antradienis reiškė tik vieną –  kad nuo šiandien aš savanoris, keliaujantis į Pakretuonę, kur vysk festivalis „Sūpynės“. Kažkokiu mega modifikuotu rytiniu tembru atsakiau savo pašnekovei, kad viskas OK ir patikinau, kad 13 valandą būsiu vietoje – juk aš ne tik savanoris, o dar ir vairuotojas!

Tai, kad sūpyninis pre-partis užskaitytas, bylojo galvos skausmas ir pragariška sausra burnoje. Tuo metu mintis buvo tik viena – kelio atgal nėra, turiu skubėti!

Skubiai puoliau ieškotis daiktų, galva sukosi. Kroviau viską, kas po ranka papuolė. Man pasisekė, nes turėjau pagalbininkų, kurie pagelbėjo man pakuotis šmutkes – surado palapinę, ją supakavo ir paruošė festivaliui.

Atvykęs į sutartą vietą, buvau nustebintas. Čia mane pasitiko dvi nuostabaus grožio ir labai šarmingos merginos, kurioms „Sūpynės“ buvo pirmos šiais metais. Po praeitų metų tobulybės, vien išgirdus žodį „sūpynės“, sukyla stiprios ir nepaaiškinamos emocijos... O šiemet man pasisekė į kelionę vykti su dviem panikėm. Jaučiausi pakylėtas!

Sako, kad gera pradžia – pusė darbo! Ir tikrai, jau pati kelionė į festivalį buvo įspūdinga. Keliaudami pasiklydome kokį tuziną kartų. Važinėjome pirmyn-atgal įvairiais šunkeliais, kol galiausiai atsidūrėme aklavietėje. Vietoje, kuri buvo panašesnė į slaptą samanės varyklą, nei į festivalio „Sūpynės“ teritoriją...

Supynes

Nors žinojome, kad esame kažkur netoli tos vietos, kur turi vykti festivalis, tačiau teko skambinti savanorių kuratoriams tam, kad išsiaiškintume, kaip rasti tikslią vietą. Ir štai susidūrėme su dar viena problema – Dievo pamirštame kampelyje, kuriame buvome atsidūrę, nebuvo ryšio.

PASLAPTINGASIS MIŠKO GYVENTOJAS SILVAS

Iš kurioziškos situacijos mus išgelbėjo vietinis senukas, vardu Silvas. Tiesą sakant, pirmą kartą girdėjau tokį vyrišką vardą. Be to, dar niekada nebuvo tekę bendrauti su žmogumi, kuris gyventų palapinėje, miško tankmėje.

Paslaptingasis senukas išniro tiesiog iš niekur. Jį pamatęs, atidariau automobilio langą ir paaiškinau situaciją, kurioje esame atsidūrę. Įdomiausia tai, kad uždavęs klausimą, kurioje vietoje vyksta „Sūpynės“, gavau ne tik atsakymą, bet ir prašymą pavėžėti iki malūno. Toks jausmas, kad senukas Silvas tuo tikslu čia ir buvo pasistatęs palapinę. Taip automobilyje atsirado dar vienas bendrakeleivis.

Naujasis keleivis buvo labai kalbus, o man pasidarė labai smalsu išgirsti vietinio nuomonę apie festivalį „Sūpynės“. Senukas nesileido į detales, bet pasidžiaugė, kad jam labai patiko bendrauti su jaunais žmonėmis, kurie buvo labai mandagūs ir kultūringi. Silvas nesiliovė stebinęs net kalbant apie muziką. Pabrėžė, kad jam pernai labiausiai patiko minimalas, todėl šiemet tikrai neketina praleisti festivalio.

Su naujuoju bendrakeleiviu sukirtome rankomis ir susitarėm, kad Silvas, užsimetęs marškinukus, ateis penktadienio vakarą į „Sūpynes“ kartu pareivint.

ATVYKIMAS!

Silvas, kaip ir žadėjo, palydėjo mus iki vietos. Ir mes pagaliau ATVYKOME Į PAKRETUONĖS STOVYKLAVIETĘ!  Išsilaipinęs iš mašinos iš karto pamačiau, kaip statoma, „More“ sceną:  gal dvidešimties vyruku grupė, susirinkusi prie jos, suko galvas kaip tinkamai pastatyti sceną. Tuo metu, kol vyko darbai, mūsų koordinatorius Tomas, labai maladec bičiukas, pasiūlė susirasti vietą ir įsikurti.

Kaip tik žinojau VIP spotą, todėl iš karto ten ir patraukėme. Mūsų laukė nuosavas ežero krantas, staliukas, grilius ir kiti festivalinio kempo privalumai.

KONTRASTAS

Sėkmingai įsikūrę, ėjome pasivaikščioti ir susipažinti su organizatoriais.

Eidamas miško alėja, pajaučiau nostalgiją ir kontrastą. Kontrastas – tai žodis, kuris mane lydėjo viso festivalio „Sūpynės“ metu. Prieš metus dalyvavau šiame festivalyje pirmąjį kartą. O, kaip žinia, pirmojo karto įspūdis visada būna pats stipriausias.

Šį kartą atvažiavau likus dviem dienoms iki festivalio. Paprastai labiausiai jaučiama muzikinė atmosfera, publika, pramogos, o likus kelioms dienoms iki festivalio pradžios, galėjau pajusti pačios vietovės atmosferą, jos kūrimą nuotaiką. Kraštovaizdžio atmosfera prieš ir po festivalio labai skyrėsi. Ir vėlgi – kontrastas.

Paprastai „Sūpynių“ miško takeliuose festivalio metu šurmulys niekada netyla. Nuotykiai suranda tave patys, netikėčiausiose vietose sutinkami seni draugai. Šį kartą teko išgirsti ne muzikos garsus, užkariaujančius miško erdvę, o paukščių čiulbėjimą, pajusti ramybę ir harmoniją. Akys krypo į tvarkingus spygliuočių miškus ir velėną, pasipuošusią žemuogėmis ir mėlynėmis.

Festivalio vieta – tikrai paslaptinga! Užburianti, viliojanti festivalininkus čia sugrįžti ir kitais metais. Žmonės čia tikrai grįžta kasmet. Tai įrodo ir tai, kad šeštadienio vakarą, besilinksmindamas prie „Low“ scenos, pažinojau beveik 50 procentų žmonių, kurie ten šoko.

MAŽIAU YRA DAUGIAU

Festivalis „Sūpynės“  kiekvienais metais stebina savo minimalistiškumu. Šie metai – ne išimtis. Viskas buvo labai minimalistiška: nuo dekoracijų ir scenografijos iki savanorių aprangos. Už „Mažiau yra Daugiau” koncepcijos išlaikymą organizatorius tikrai galima pagirti!

Supynes

SAVANORIAI, ORGANIZATORIAI IR KITI PASIRUOŠIMO DARBAI

Savanoriavau pirmą kartą. O, kaip minėjau, pirmų kartų įspūdžiai būna labai stiprūs. Buvo labai keista, bet kartu ir smalsu, kas vyksta festivalio užkulisiuose.

Susipažinus su organizatoriais ir jų darbu, supratau, kad suorganizuoti festivalį – ne žaidimas. Darbo reikia įdėti daugiau nei galėjau įsivaizduoti. Po truputį ir pats įsitraukiau į darbus.

Tomas mums greitai suorganizavo kastuvus ir nuvežė prie „Less“ scenos. Ten laukė žvyro kalnas, kurį turėjome sukasti ir sulyginti žemes. Bekasdamas kalną, atsigavau. Po darbų ir skani vakarienė laukė.

Viskas buvo kur kas geriau, nei galėjau įsivaizduoti. Organizatoriai ir savanoriai – atsipalaidavę, linksmi, pozityvūs. Niekas nedaro spaudimo, panikos mažai.

Po vakarienes – afteris. Labai smagiai gėrėm alų, virėm vėžius, ko niekada anksčiau nėra tekę daryti. Koordinatorius Tomas to išmokė! Skonis panašus į krevečių. Pasirodo, tai tikras delikatesas!

Naktis buvo šalta. Per mažai buvau pasiėmęs drabužių, o be to, šiltas namų gyvenimas buvo įpratinęs prie gero. Teko ir pasigrūdinti!

PIRMA DIENA

Ketvirtadienį, kai atvykau į festivalio teritoriją, nesijautė jokios panikos, nors darbų buvo daug. Labai šaunu tai, kad festivalio organizatoriai išliko ramūs. Ketvirtadienio vakarą veikė tik viena scena, tad skubėti nebuvo kur. Tačiau penktadienį viskas pasikeitė. Pradėjo važinėti automobiliai, kurių ten neturėjo būti. Kažkas kažką kasė, kažkas kažką nešiojo...

Supynes

TOLIAU - DAUGIAU...

Ketvirtadienio naktis viena geresnių. Atsimenu, kad jau po preparčio buvau geros būsenos ir toliau be perstojo kažką gurkšnojau laukdamas atvykstančių draugų iš Vilniaus. Buvo tikrai linksma, geras vaibas tvyrojo ore  – PIRMAS OPEN AIR ATIDARYTAS! Atvažiavo draugė Radvilė, su kuria kartu trypėm iki ryto. Ir bene paskutiniai palikom steidžą...

Festivalio metu turėjau svarbia misiją - tai buvo grand projektas DREDAI. Visa žiemą kankinamai auginau plaukus, tad nusprendžiau susirasti festo dredmasterę susivelti gale dredasus, o priekį nusikirpti trumpai – skamba kietai. Galvojau, vienas juokas ir išėjau į medžioklę. Sekėsi neblogai - radau net 2 potencialias velėjas, su kuriomis susitariau, bet yra patarlė kurioje sakoma „Neperšokes OP nesakyk griovys...“.  Masterės vis atidėliodavo vakarui arba turėjo kitų darbų, o čiuvakas, kurio veidą vis užmiršdavau, viso festo metu mane pamatęs be dredų klausdavo

- KUR  TAVO DREEEEDAI !?!?

Respektas tam čiuvakui. Turbūt jis jautė mano norą juos susivelti. Aš jam vis atsakydavau, kad bus, bet jų nebuvo. ČUVAK AŠ SUSIVESIU!... Galbūt „Tundroj“ pasiseks labiau.

Viso festivalio metu nuotykių nebuvo apstu, bet naujos pažintys, alkoholis, darbas ir gera muzika liūdėti neleido. Neatsimenu, kada paskutinį kartą festivalyje sutikau tiek daug įdomių žmogučių. Tai pat visada mėgdavau miegoti šalia muzikos ir šurmulio. Šį kartą pasisekė netgi su kaupu! SĖDMAIŠIS... VIDURĮ STEIDŽO??? Nežinojau, ar sapnuoju ar jis tikras, bet nelaukiant nieko kritau kryžiumi. Aplink sėdmaišį tuo metu 2tūkst reivinančių žmogučių taškė pagal dark techno. Tokiomis sąlygomis miegojau kaip kūdikis, kol pabudau.. šeštadienio rytas, 5:00, liūtis. Aš visas permirkęs. Aplinkui viena pusė gelbėjasi nuo liūties, kita pusė - mokosi šokti lietuje, bet vaizdas blankokas. Žinojau, kad negaliu sufeilinti paskutinio „Sūpynių“ ryto ir privalau sulaukti high stage. Tad ilgai negalvojęs kilau, užsidėjau kapišoną, įkišau rankąs į kišenes, išsitraukiau laimėtą „felix“ lietpaltį, užsimerkiau ir kokias 40 minučių neatsimerkdamas lingavau į ritmą. Galų gale atsitokėjau, sušilau išdžiūvau, lietus liovėsi. Sugebėjau atsimerkti  - žiūriu prie manęs spidermenas su velniu tūsina. Nusišypsojau, užkilo ūpas ir toliau vyniot į ritmą!

More steidžas užtilo ir veiksmas persikėlė į ilgai mano lauktą ir išlauktą „HIGH“. Pasirodo aš jo visa laiką tiek laukiau, o jis net neturėjo groti sekmadieni, bet UŽGROJO!!! Sakiau ir dar kartą pasakysiu. Į „Sūpynes“ verta važiuoti vien dėl šito steidžo! Vieta „numero ŪNO“! Tiek per praėjusių metų, tiek per šias ir, tikriausiai, visais buvusiais ir likusiais Supkes. Kodėl? Nes geriausi rytai čia! O taškyt pradėjo PULSHAR ir, ne vaikiškai galvojau, dvyniai broliai, bet dabar sužinojau, kad ne. Nebežinau, kuom tikėt. Panašūs vienas į kitą - tai faktas. Po jų į sceną lipo „Monkey brothers“. Jie tai jau tikrai dvyniai broliai! Reivino tą rytą visi ir „Sūpynių“ vadovai, ir organizatoriai ir visa, kas juda.

DAY OFF

Atitrepsėjau gal iki devintos... Po to jaučiau kaip apleidžia jėgos ir alpstu.. Palikau ir draugę vieną nebenorėjau lavonėt, tai nuėjau smašinti į palapinę. Tik pravėręs palapinės duris pamačiau išpūtusį akis draugelį

- SENI TU NESUŠALAI? VIDURĮ STEIDŽO MIEGOJAI.. NET PAKELT NĖJO.

Po šių žodžių šiltai ir jaukiai palapinėje su šypsena užmigau. Žinojau, kad nesufeilinau ir supynes išreivinau iki galo. Buvo išsiaiškinta, ar tikrai praeitais metais buvo geriau? Ne! Šiais metais buvo tai pat gerai. Trūko tik dar vienos dienos, kad žmonės spėtų pasityrinėti savo UTOPIJĄ... na man savąja pasiekti pavyko:) hehe.

Tai tiek savanorystės, festivalio nuotykio iš mano akių ir pirmojo OPEN‘AIR šiais metais. AČIŪ „SUPYNĖMS“ ir visiem reiveriams kurie dalinosi šypsenomis, energija ir pozityvu, trepsint viename steidže! Jei kitais metais bus galimybė savanoriauti Supkėse būtinai taip ir padarysiu!!!

 

Rašė Danila Kalifornija
Fotografijos jo paties

 

 Apie „Sūpynes“ taip pat rašė Kristupas Naraškevičius