"Šoa" programos filmuose – bandymas suvokti didžiausią moderniųjų laikų blogį

Kasmet aktualiai temai atskirą filmų programą skiriantis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet kalbės apie vieną didžiausių XX a. istorijos siaubų – vokiečių nacizmą. Tačiau kalbės kitaip. Festivalio filmuose –  akistata ne tik su nacizmo aukomis, bet ir su jo kaltininkais. Kokie žmonės buvo atsakingi už nacizmo įsigalėjimą? Kokie žmonės sugalvojo ir vykdė holokaustą? Kuo jie grindė savo pasirinkimus? Specialioji festivalio programa „Šoa“ – tai bandymas suvokti nacizmą iš įvairių perspektyvų.

\

Programoje „Šoa“ – 4 filmai. Svarbiausias – prieš 3 dešimtmečius Claude‘o Lanzmanno sukurtas „Šoa“ (Shoah). Hebrajų kalba Shoah reiškia sunaikinimą, tai hebrajiškas holokausto pavadinimas. Filmas pelnė gausybę festivalių ir kino kritikų gildijų apdovanojimų, įtakingo kino leidinio „Sight & Sound“ apklausoje buvo paskelbtas geriausiu dokumentiniu filmu po „Žmogaus su kino kamera“ (Dziga Vertovas, 1929).

„Šoa“ įėjo į kino istoriją kaip vienas svarbiausių ir unikaliausių filmų, ne tik dėl sudėtingos temos, bet ir dėl meninių sprendimų, pasirinktos kino formos. Filmas išskirtinis ir tuo, kad apie holokaustą kalbama iš įvairių perspektyvų. Lanzmannas kalbina ne tik holokausto aukas, bet ir jo stebėtojus, liudininkus, taip pat žmones, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių tapo kankintojais ir budeliais. Tokiu būdu Lanzmannas priartėja prie to, kas yra sunkiai suvokiama ir dar sunkiau atvaizduojama“, – teigia Vilma Levickaitė, „Skalvijos“ kino centro vadovė, VDFF programos sudarytoja.

Pasak garsaus kino kritiko Rogerio Eberto, Lanzmanno „Šoa“ nėra bandymų atkurti ir rekonstruoti praeities įvykius. Filme nenaudojama archyvinė medžiaga, nėra senų nuotraukų, nėra mirusiųjų kūnų. „Šoa“ – tai ne dokumentika, ne žurnalistika, ne propaganda, ne politika. „Šoa“ – tai liudijimo aktas“, – rašė kino kritikas.

Festivalio žiūrovai turės išskirtinę galimybę pasižiūrėti „Šoa“ aukščiausia kokybe. Tik šiemet filmas buvo suskaitmenintas ir perkeltas į šiuolaikinį kino formatą. Beveik 12 metų kurtas filmas trunka net 9,5 val., todėl jo peržiūrą sudarys 4 atskiri seansai. Festivalio rengėjai kviečia neišsigąsti filmo trukmės, nes seansų metu nuovargo nejuntama, visiškai panyrama į patį filmą, kuris tampa unikaliu išgyvenimu.

Kiti trys specialiosios festivalio programos filmai į nacizmą gilinasi iš laiko distancijos ir taip pat siekia jį atskleisti iš įvairių perspektyvų. Filmo „Mano nacistinis palikimas“ autorius – genocidą išgyvenusio žydo anūkas Davidas Evansas. Jo filmas –  tai akistata su Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus vykdžiusių nacių sūnumis. Vienas jau pasmerkė savo tėvą, kitas – bet kuria kaina siekia jį išteisinti.

Režisierė Vanessa Lapa gilinasi į už koncentracijos stovyklų kūrimą atsakingo nacių gestapo vado Heinricho Himmleriio asmenybę. Filme „Dorasis“ ji remiasi reta archyvine medžiaga, intymiais Himmlerio šeimos dokumentais – laiškais žmonai, dukrai, kitiems šeimos nariams.

„Eugeninės sąmonės“ režisierius ir scenaristas Pavelas Štinglas šmaikščiai žvelgia į eugenikos mokslo ištakas ir tyrinėja, kaip eugenika tapo nacių ideologijos įrankiu. Unikalius archyvinius kadrus jis jungia su įspūdinga animacija ir sąmojingais rašytojo Patriko Ouredniko komentarais.

Norėdami prisidėti prie Holokausto aukų atminimo, festivalio rengėjai kartu su Vilniaus Gaono žydų muziejumi kviečia į Holokausto aukų vardų skaitymus. Jie vyks rugsėjo 22 d., Lietuvos žydų genocido dienos išvakarėse, nuo 17 iki 21 val. dviejose sostinės erdvėse: Vilniaus geto bibliotekos kieme (Žemaitijos g. 4.) ir „Skalvijos“ kino centre. Dalyvių registracija vyksta https://www.facebook.com/events/730716657034953/.