Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Įžanginis rašytojo žodis:

Galvoje – minčių spiečius. Su jausmais – visiškai tokia pati situacija, visiška raizgalynė. Jaunas entuziazmas nuoširdžiai nori surišti visus mazgus ir šįkart pastarasis yra aukščiau už lygiai tokią pat jauną patirtį. Pasipūtėliškai tariu – šis rašinys bus geriausias mano jėgomis suklijuotas darbas, kad ir nedidelėje bibliotekoje, bet jis bus geriausias. Bent jau man. Kodėl? Todėl, kad Satta.

Naktis. Ir vėl. Aktorius Wesley Snipes filme Ašmenys buvo vadinamas dieniniu padaru – jei būčiau vienas iš filmo herojų, faktas, kad pastarajam būčiau absoliuti atsvara, tamsioji harmonijos pusė. Šmaikštu. Cigaretės, nedidelio kambario sienų suvaržymus griaunantys garsai, emocionali tamsa aplinkui ir aš užsidarau į savo asmeninę terpę, kurios intymumu šiąnakt ketinu pasidalinti.

Tekstas – ne fotografija ir ne muzikos kūrinys, tačiau būtent šiame tekste aš – visiškai nuogas ir atviras. Kilogramas raidžių, praeities, dabarties ir ateities persipynimai, į kampą nugrūsta sausa, neseksuali informacija, šiek tiek kritiško proto ir nesveikai daug nuoširdžių emocijų. Bent dešimčiai minučių užmerkiame akis visiems aplinkiniams laikrodžiams, bent dešimčiai minučių negailestingai suskaldome įprastą dienos ritmą ir dar kartą brendame į tai, ką drąsiai vadinu namais. Taip, Satta, aš Tavimi tikiu.

Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Pyplys, Šventoji ir atradimai

Gabalas priešistorės. Nevadinu savęs Satta festivalio veteranu. Neteko pajusti, ką reiškia Smiltynė, ką reiškia jachtklubas. Nieko keisto, aš – dar tik tuoj antrą dešimtį peržengsiantis pyplys (dovanoju šiek tiek peno burnotojams, mėgstantiems frazę „tu net nebuvai, tu nežinai kaip būdavo anksčiau“). O aš, atsainiai numojęs į šį pasakymą ranka, vėl kiek pasipūtėliškai laikau save tikru Satta vaiku ir absoliučiu šio Žolinių šventės metu vykstančio renginio fanatiku. Taip, širdyje aš turiu kalną neliečiamų (panašiai kaip ledkalnis ir Titanikas: mano Sattos pamatai stovi tvirtai) emocinių užkampių, adresuotų būtent Sattai. Jei į kalbas įveltume šiek tiek skaičių ir konkretumo - sutikau Ją 2012 metais. Tai nebuvo pasimatymas, kuriam ruošiausi ištisus mėnesius - viskas įvyko labai impulsyviai ir neplanuotai: likus 24 valandoms iki pasimatymo pradžios nusipirkau leidimą Ją pamatyti. Kibirkštį primenantis sprendimas tapo tuo, kuo didžiuotųsi kiekvienas medžiotojas, jeigu tai būtų medžioklė – aš pagavau puikų atradimą. Dar nespėjęs sukurti turtingos festivalių gamos supratau, kad mano vieta yra būtent čia. Satta Outside baigėsi tuo, kad nuolat taranuodavau YouTube su praeito amžiaus keptuve Tent‘e filmuotais MRK1 pasirodymų replėjais, dar iki dabar giliai graudinančio videoso iš ryto prie River steidžo peržiūromis, flashback‘ais iš magiškų Despotin Fam‘ų paryčiais ir gigantišku grūzu, kad vietoj tuomet dar nepažįstamo tautiečio Napo pergalės Ritmo Kovose aš pasirinkau nelegaliai slaptą kelių degtinės butelių transportavimą į festivalio teritoriją (velnias, tragiškai ilgas sakinys). Trumpai tariant: papuoliau į verpetą, kuris tuometinio septyniolikmečio kūne padėjo pirmąsias, dabar jau nebepakeičiamo festivalio plytas.

Bara Tave, o skauda ir man

Metai ridenosi greitai, o aš žinojau, kad šįkart visos detalės nesidėlios paskutinėmis akimirkomis: tik palikęs Šventąją supratau, jog turėsiu ką veikti artimiausios Žolinių šventės metu. 2013 metais Satta Outside festivalis heiteriams (fu) davė porą pretekstų priekaištams: ne dėl organizatorių kaltės (mažai kam tai rūpi) neatvyko amerikietis The Gaslamp Killer, norvegas Cashmere Cat bei britas Lapalux. Fingalicko pasirodymo pradžioje įlūžo grindys ir buvo išjungta elektra, festivalio valiuta a.k.a žetonai (vieną vis dar glaudžiu savo piniginėje) erzino matematikos pamokas baigusiuosius ketvertais, o trys kilometrai nuo parkingo iki kempingo ir nesiliaujantis siautėti lietus (ak taip, mieli organizatoriai, kur sprogmenimis išvaikyti lietaus debesys?) silpniausius skystuolius tiesiog vertė vemti pykčiu. Cha, o aš džiaugiausi: nors mano palapinė nuskendo po pirmosios nakties, tačiau vidų kuteno piktdžiugiškas (žinau, negražu) krizenimas dėl to, kad dalyvių gretos po truputį atsisijos ir visi silpnuoliai galės keliauti namo. Tiesa, nenoriu būti tas over positive guy, kuris geba tik liaupsinti: buvo keletas neskanių momentų, kurie kliuvo ir man (o kur jų nebūna?), tačiau 2013 metų Satta Outside nepaleido iki paskutinės akimirkos. Pasibaigus oficialiam festivalio laikui, kartu su gauja įsimylėjėlių entuziastų, likau dar vienos nakties trypimui Bar scenoje po apokaliptiniu vasaros dangumi. Viskas baigėsi ta pačia pasaka: išvažiuojant – juodas grūzas ir begalinis noras čia sugrįžti dar kartą. Visi liūdėjome, visi tikėjome ir visi vėl pradėjome laukti. Nelaukė tik Facebook‘ą purvinose ašarose paskandinę pseudo reiveriai: jie taranavo organizatorius negatyvu, o aš meldžiausi, kad pastarieji apsiginkluotų kantrybe ir išsilaižytų visas žaizdas. Buvo labai nesmagu, kad aplink susirinkę grobuonys sugeba tik plėšti, bet ne duoti. Pripažinsiu: tąkart skaudėjo ir man.

Faktas numeris vienas. Satta Outside festivalis per tą trumpą laiko tarpą man tapo reiškiniu, kurio metu gyvendavau „let‘s get wasted“ mintimi a.k.a jokio mėgavimąsi stabdančio darbo festivalio metu (taip, žinau, visiškas jaunėlis, bet padirbėti jau buvau spėjęs). Šiais metais šiuo klausimu palūžau, nes supratau, kad tai v i e n i n t e l i s festivalis apie kurį taip nuoširdžiai noriu parašyti, o ir pati Satta – ji verta šimteriopai didesnės duoklės nei galiu duoti. Pirmąją bilietų pardavimo dieną pirktą bilietą pakeitė akreditacija, o aš nejaučiau jokio spaudimo ar graužaties, kad po festivalio reikės generuojamas mintis perkelti ant popieriaus lapo.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Ketvirtadienis / Ceturdiena / Thursday

Ekstazė / Ekstazī / Ecstasy

Sulaukiau. Kvadratu, kubu, bala žino kokiu dar laipsniu išaugusi meilė Sattai gavo atsaką: 2014 metų rugpjūtis mane vėl sugrąžino į Jos glėbį. Šįkart – Papėje, Latvijoje. Neslėpsiu, kad tai buvo laukiamiausias vasaros įvykis, o paskutinės savaitės iki festivalio tapo kanarėlės įkalinimu narve. Gyvenau iliuzijomis ir mintimis, ruošiausi tirštai prirašyti bent keletą savo gyvenimo puslapių. Renginio reklama ir organizatorių darbas (tos kilometrinės išsamios žinutės kasdien, puikūs Satta tips‘ai) inspiravo tikėti, kad viskas bus gerai. Bet... Cha, nėra jokių „bet“. Buvo pelkė, buvo smala. Buvo gerai. Baimė, kad Satta po dalyvių trenksmo šlapiu skuduru taip ir neįvyks (vėlai sukurtas event‘as Facebook‘e išties džiovino nervines ląsteles) buvo galutinai išniekinta tada, kai ketvirtadienio vidurdienį pamačiau taip gerai pažįstamą baltą palapinę. Vieta – kita, tačiau aš – namuose.

Mūsų ekipažą pasitiko nedėkingas dangus – pylė juodai. Žmonės slapstėsi, o Satta budo. Išgirdau: „iš automobilio aš tikrai nelipsiu“, „gal vis dėlto reikėjo pasilikti namie?“ ir įjungiau visas antivirusines programas maksimaliu pajėgumu.

Faktas numeris du. Tik spėjęs išgirsti soundcheck‘ą norėjau eiti malūnais. Galvoje pulsavo: „Satta“.

Pirmąkart pamatęs line up‘ą supratau, kad ketvirtadienis ne žada, o duos labai daug. Tik viena veikianti scena, bet kiekvienas praleistas atlikėjas daro iš tavęs vis didesnį nusikaltėlį (patingėjo organizatoriai kokį šansono stilistikos virtuozą įkišti, kad bent dešimčiai minučių galima būtų prisėsti). Puikią muzikinę produkciją gaminantys lietuviai Deep Shoq, Napo, Fingalick, Mario Moretti x Valdemar, grūzovos ramybės apipintas danas Sekuoia ir jo palyda, britas Lone ir jo daužantis pozityvas bei visiškai naujas atradimas – latvis Kashuks. Išvada: visiška pekla. Nesu besotis, bet siurbiau viską, absoliučiai viską.

Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Tiesa, šioje vietoje išlindo pirmasis begėdis Sattos minusas – atlikėjų pasirodymai stipriai vėlavo. Tragedijos iš to nedariau: pašonėje turėjau puikius draugus, tad laikas kempinge šuoliavo labai greitai. Tik pasidarė kiek sunku sekti pasislinkusį line up‘ą. Tebūnie: namuose esantis katinas kartais apsivemia, o trūkęs vamzdis užlieja rūsį, bet dėl to nekapituliuoju ir neieškau pakaitalo.

Deep Shoq gavo pakankamai rimtą misiją – atidaryti Sattą. Ar jam pavyko? Tikrai taip. Ar aš – Nerijus Kesminas? Vargu. Elektronika, bytsai, bass garsai po truputį pradėjo žaisti su klausytojais, o masė baltoje palapinėje nuolat tirštėjo. Didėjanti pelkė varžė judesius,  tačiau atidarė visus plika akimi nematomus vartus.

Tautinės brolystės antrąja dalimi tapo po Deep Shoq į sceną lipęs latvis Kashuks. Tas pats, kurio gabalas Ocean įsiklijavo į 2014 metų Satta festivalį pristatančio videoso Where electronic music meets nature“ garso takelio poziciją. Latvių produkuota vaizdinė medžiaga ir garsai atmintyje įstrigo kaip bene švelniausia, nekalčiausia ir patraukliausia renginį pristatanti meno kūrinių sintezė. Neišvaikščiotuose kloduose atrastas Kashuks – taip pat meno kūrinys. Kartais skambantis gal kiek popsūchiškai, bet visumoje – labai skaniai. Latvis ir jo liquid dubstep‘as liūliavo ramioje melancholijoje, karts nuo karto pažadindamas simfoninio orkestro stiprumo dropais. Klausydamasis Explore žiūrėjau ne į Tent‘o stogą, bet į tai, kas kabo daug aukščiau nei stovi festivalinis statinys. Giliai viduje sproginėjo meteoritai, o aš vėl pajutau tą itin retai apsireiškiantį ir sunkiai apibūdinamą jausmą – suvokimą, kad viskas vyksta čia ir dabar, kad visa tai – neužfiksuojama. Šie pojūčiai bylojo apie natūraliai gimusią ekstazę. Gimusią ne kur kitur, bet ten, kur jai buvo įprasta vaidentis ir anksčiau – Sattoje.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Leonai, sušaudyk mane vietoje. Tai buvo geriausias NapoLeono pasirodymas, kurį man teko kada nors girdėti. Tentas – sausakimšas, žmonės – euforijoj, žemė po kojomis – niekinama negailestingu trypimu. Karštis, visiškas karštis. Atsimenu, kad prie Napo mane atvedė mano brolis – kuklus, bet labai nuoširdus Leono muzikos fanatikas. Tąkart nusitempė mane į studentišką Midnite Fazze klipo filmavimą, kuriame su mergina tryniaus nosimis (say what?). Būtent brolis buvo sąžinės balsas, 2012 metais iš Vilniaus į Šventąją siuntęs žinutes: „eeei, seni, eik į Ritmo Kovas, gros Napo, privalai išgirsti tiek pats, tiek už mane“. Buvau pyplys ir suklydau, tačiau klaidos nebeskaudina, nes kartu su Napo užaugau ir aš. Specialiai Papei remeikinto Nightsky Smiles metu susikibau su broliu ir šįkart niekas neklausė kažko už kažką – šįkart lingavome kartu. Pats Leonas atrodė visiškai išneštas, o garsai skambėjo nepriekaištingai. Ir vėl vienos liaupsės – taip, čia Sattos muzika, taip, čia jaunas ir nesveikai talentingas tautietis.

Po Napo ilsėjomės bene tolimiausiame kempingo taške ir tikėjomės, kad Sekuoia niekur labai neskubės. Suklydome. Draugė šūktelėjo: „ei, čia juk Rituals“. Tuo metu dalis manęs nusirideno į tamsią ir labai baugią bedugnę. Milijonus kartų perklausytos minėto gabalo live sesijos YouTube perkėlimas į realų pasaulį slydo iš rankų, o iš po kojų slydo pasaulis. Atsistojome tryse ir pasileidome bėgti (bene kokio iš serijos „young, wild and free“ klipo filmavimas). Brolis, trumpindamas kelią, sugebėjo nusiridenti į latviškų erškėtrožių krūmus, tačiau spėjome. Ir vėl ekstazė. Malonu. Nuolat akimis laksčiau po sausakimšą Tentą ir ieškojau draugės akių (yes, M!), nes žinojau, kad ji jaučia tą patį. Buvau žadėjęs, kad Rituals metu jos akyse rasiu euforiją. Napo sprogimus pakeitė ramus Sekuoia rudeninis lietus. Užsimerkiau, migdžiausi, judėjau vangiai, bet ne dėl to, kad būtų buvę nuobodu - dėl to, kad tuo metu plūdo būtent tokio pobūdžio grožis. Evenings, Disappear ir aplink mane nebėra nė vieno žmogaus. Jokių dirgiklių, tik tamsi erdvė. Ji gydo.

Faktas numeris trys. Sekuoia asociavosi su scena iš American Beauty. Ta, kurioje plastikinį maišelį pagauna vėjo sukūrys, ta, kurioje gimsta natūralus grožis. Jaučiausi kaip maišelis. Nesipriešinau.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Pasibeldė pirmieji nusikaltėlio požymiai. Ne, prie žmonių nesikabinėjau ir kebabų nevogiau – verčiau apvogiau pats save. Nufyrinau iš savęs Fingalicko pasirodymą. O dar ir nugirst teko, kad buvo labai stipru. Išvada: bauda. Begėdiško noro pasėdėti padarinius gydė tik tai, kad priešakyje dar laukė Without Letters pasirodymas. Tomai, nepyk, mes dar susimojuosime, o tada aš atiduosiu dvigubai.

Airglow Fires. Žmonių kiekyje buvo galima maudytis. Rimtai. Niekada neturėjau rimtos pažinties su brito Lone muzika, tik vis paklausydavau ką tik minėto kūrinio. Atrodo, kad atlikėjas tam ruošėsi – nors buvau jau gana apsunkęs, bet pastarasis į besikūrenančios pirties krosnį vis mėtė malkas, o aš taip ir nesugebėjau prisėsti. Galvoje vis pasivaidendavo mintys, kad visa tai, visa, kas vyksta šiąnakt, gali būti išgirsta tik Sattoje. Tai visiška tiesa.

Išsikvėpiau. Dažnėjo prigulimai, o ore vis trumpesniais intarpais pasklisdavo smilkstančios cigaretės kvapas. Pasidaviau jau prašvitus: likęs be miegmaišio, susigūžiau drabužių kamuolyje ir užmigau.

Faktas numeris keturi. Nebeklampinsiu skaitytojų į kiekvieno atlikėjo pasirodymo aprašą, neslėpkite, kad darosi kiek nuobodu, o ir skaitalas ilgėja dešimteriopai. Čia vis išlenda mano neprofesionalumas ir nesugebėjimas kažko praleisti, per pusę nukerpant teksto ilgį. Džiugu, kad dar nepasidavėte.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Penktadienis / Penktdiena / Friday

Geriausia Valanda / Finest Stunda / Finest Hour 

Net rytinė foninė muzika, net fucking rytinė foninė muzika buvo tai, ką galima rasti tik Sattoje. Stovi, vartai kebabą rankoje, pasigirsta Cashmere Cat garsai ir kažkoks gigantiškas nematomas pirštas sprigtuoja tave link scenos. Šimtu dešimt procentų suprantu tuos, kurie rytiniam snauduliui pasirinko ne atokų kampą kempinge, o malonų triukšmą ir virškinamąjį traktą vartančius subus.

Ir kam čia tavęs reikėjo? Begėdiškai išlenda antrasis Sattos minusas – pusdienį neveikia nė vienas maisto spotas. Suvažiuoja velnias žino kokios inspekcijos (girdėjau apie maisto ir veterinarijos tarnybą bei mokesčių inspekciją). Dar girdėjau apie bado dietą. Girdėjau, kad sveika ir kartais visai pravartu tokią išbandyti. Bent jau pusdieniui. Sijokitės, skystuoliai. Jei dėl šio įvykio ar dėl skurdokos virtuvės nurašote festivalį – gėda. Mokėjau tą pačią kainą, valgiau tą patį maistą ir mielai šį ritualą pakartočiau dar kartą, jei tik jis vyktų Sattoje.

Faktas numeris penki. Tos didžiausios lauko kavinės dekoracijose apsireiškianti kanapė – žiauriai juokinga. Kaip bandymas įsiklijuoti į festivalio atmosferą. Dar labai juokiaus, kai kažkokia mergina kepėjo/virėjo/pardavėjo paklausė: „koks čia troškinys?“, o jis ramiu veidu atsakė: „Bulvinkis“. Fucking Bulvinkis.

Nuojauta kužda, kad pamėgau laiko kilpos sąvoką arba po truputį mokausi iš teksto ištrinti visiškai nereikšmingus dalykus (norėčiau aprašyti koks gardus atradimas yra Fizz Fiesta, bet tiek jau to). Minėta laiko kilpa, malonus garažas pliaže su Mark Splinter, valanda vakaro saulėje ir Baltijos jūros bangų pursluose, o mano kūnas – vėl šviežias.

Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Jei būčiau Ikaras – degtų mano sparnai

/optimizmas oflain. Pirštai medėja: nuoširdžiai nenoriu tepliotis negatyviomis spalvomis, tačiau privalau. Ne dėl to, kad bent truputį priartėčiau prie objektyvumo ar pamaitinčiau badaujančius heiterius, bet todėl, kad mano gaminamą kritiką sudarys ne pyktis ar priekaištai, o liūdesys ir baimė. Šie du jausmai – lygiai taip pat neatsiejami nuo Sattos reiškinio kaip ir anksčiau minėtoji ekstazė. Susikaupiu ir negatyvą beriu trumpai ir greitai, lyg gerdamas šlykščią mikstūrą.

Į sceną taip ir neužlipo ilgai lauktas manomažasiskaras, kurio live pasirodymą pagauti yra nesveikai sunku. Neužlipo ir tie, kuriuos yra sunku ne tik išgirsti gyvai, bet dar ir sugaudyti iš visų pasaulio kampų. Taip, tai tie patys, 2012 metais į atmintį įsirėžę Despotin Famai. Tiesa, į sceną jie su Big Bandu kaip ir užlipo, tačiau pusė ten esančios aparatūros negailestingai sudegė/nusprogo/išsijungė, šiurkščiai vainikuodama valandos trukmės pasiruošimą pasirodymui. Pradėjo sklisti gandai, kad nepasirodys Londono ir Berlyno kūrinys - bass, grime, elektronikos atstovė Perera Elsewhere, future roots, future rhythm produkuojantis italas Clap!Clap!, amerikietis Dâm-Funk su modern-funk bagažu ir tai, ko išties nuoširdžiai laukiau labiausiai – neatvyks ir dubstepą, grimeą bei elektroniką pasikinkęs dėdė, Hyperdub tėvas – anglas Kode9. Apmaudu ir skaudu girdėti tokias žinias, tačiau ne šioje vietoje gimsta mano baimė ir liūdesys.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Sakau atvirai: maksimaliai užjaučiu tuos, kuriems ką tik išvardinti atlikėjai buvo pagrindinė motyvacija atvykti į 2014 metų Satta festivalį. Labai gaila ir maksimaliai neteisinga. Nenoriu teisinti organizatorių, tačiau nenoriu ir jų teisti. Esu linkęs tikėti (galbūt jaunas naivumas, galbūt ne), kad dėl visko buvo kaltas organizatorių įvardintas nepamatuotas optimizmas, o ne mafijos, banditų ar vagių bandymas pasipelnyti, ką minėjo neapykanta persisunkęs The Bug. Perfekcionistiškai išsikelk tikslus, šok aukščiau galimybių ribos, nes tuo tiki, tiki, kad pavyks, galiausiai būk pasiųstas veidu į ringo kampą – parduok triskart mažiau bilietų nei tikėjaisi. Akimirksniu prasmenga pusė headliner, akimirksniu persimaino susirinkusi publika. Tiesą pasakius, troškau, kad pastaroji atsisijotų, džiaugiausi, kad silpnuoliai pasitraukia, krykštavau, kad Satta dubliuojasi su Karkle – suklydau. Geriau tarp marozų, geriau tarp verksnių, bet Tu, Satta, neišnyk, o žmones aš jau kaip nors atsirinksiu pats.

Skausminga gėda persismelkusi pastraipa. Stoviu prie Main steidžo, kuriame vyksta Despotin Fam x Big Band soundcheckas. Line upas – visiškai išderintas, praktiškai nebėra tikslo jame ieškoti informacijos - gali pasikliauti tik savo ausimis ir nuojauta. Lūkuriuoju, laukiu ir išgirstu tai, ko daugiau niekados nebenorėčiau išgirsti: dar net nežinodami, kad Despotin Fam‘ai taip ir neužkurs pirties, dalis susirinkusios publikos murkdosi purve skanduodami „mu zi ka / kas čia per chuinia“. Stengiuosi pažvelgti į kiekvieno susitepėlio veidą, purtau galvą ir laikau iškėlęs nykščius į apačią – man gėda, liūdna ir skaudu. Kartojuosi, tačiau Sattai tokių dalyvių nereikia ir nereikės. Geriau Ją palaidoti nei leisti apsidergėliams maitvanagiams teršti tai, kas neliečiama. Netikėjau, kad būtent šioje vietoje teks išgirsti tai, ko dar išvis neteko girdėti. Bet išgirdau. Klausiau šalia stovinčių skanduotojų, kodėl ir iš kur atsiranda toks negatyvas. Jų atsakas: „nepasirodė MC Mesijus“. Toliau nebekomentuosiu: stovintys mano pusėje puikiai mane supras.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Juoda, grūzova ir paniška baime persismelkusi pastraipa. Sudegusi aparatūra, kelių nepažįstamų žmonių ištarti žodžiai „mėgaukis, čia paskutinioji Satta“ ir Vaiperio*įgarsinta viltis: „labai apsidžiaugsiu jei šįvakar čia užlips bent viena užsienio grupė“. Traukiu link kempingo visiškai nunarinęs galvą, noriu užsirūkyti ir prisigerti. Taip, mieloji, už Tave. Dar nepavyksta suvokti, kad šis kartą metuose vykstantis reiškinys blaškosi kažkur ant prarajos krašto. Neteisinga. Pėdinu ir kaip šizofrenikas keikiu visus festivalius, kuriuose teko dalyvauti – man reikia tik Sattos. Ketvirtadienį Kashuks pasirodymo metu girdėti dainos žodžiai „Ill never have enough of this“ nevyriškai graudina ir aš po truputį skęstu gilioje melancholijoje. Jei būčiau Ikaras – degtų mano sparnai.

*Faktas numeris šeši. Gerbiu Vaiperį. Girdėjau gandų (gandai teigiami, tačiau tai gandai, todėl jų nekonkretizuosiu), bet su jais ar be jų, Vaiperis šių metų Sattoje man įstrigo kaip matytas daugiausiai Jai atidavęs, o ne iš Jos plėšęs žmogus. Kalnas reputacijos taškų.

Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

O Submotion Orchestra užlipo į sceną. Kad ir pusiau prieblandoje, tačiau, atrodo, tik to ir tereikėjo. Aš liūdėjau, o anglų muzika mane ramino. Maloni ir skausmingai graži sąjunga. Paskutines tris dainas aukštai iškėlęs laikiau pirštais suformuotą širdį ir jaučiausi dėkingas. Vokalistė tapo grožiu ausims ir akims, o aš po truputį rimau kaip kūdikis. You don‘t need nobody else because all that you need is me. Ruby Wood balsas emocionaliai veikė iki visiško apogėjaus, iki tol, kol neberasdavai sau vietos, o tada prisijungdavo į visišką nokdauną tave pasiunčiantys instrumentai. Finest Hour. Tikrai taip.

Penktadienio pabaigai dar pasispjaudau ugnimi ir siunčiu linkėjimus asmeniui, pradūrusiam Aguoną. Siuntė linkėjimus ir ji - sekančią dieną vėl besivaidendama visiškai sveiku pavidalu. Aguona sveika, o tu – supuvęs. Labanakt.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Šeštadienis / Sestdiena / Saturday

Aš gyvenu / Es dzīvoju / I live

Visi skausmai po truputį susigulėjo, o Sattos klaidos – aš jų tiesiog nebejaučiau. Manote, kad esu nepataisomas optimistas? Vargu. Aš tiesiog labai myliu Sattą. Ir žinau, kad yra didelė krūva žmonių, suprantančių apie ką kalbu.

Gulėjau susitapatinęs su geltonu pliažo smėliu, nors iš tiesų tuo metu turbūt supausi kažkur ant bangų. Kūnas ramiai gaudė puikius Weboogie Showcase garsus, o akys sekė slenkančius debesis. Man reikia nedaug, man reikia labai nedaug. Tą akimirką, kaip ir visą tą savaitgalį, jaučiausi savo vietoje ir savo laiku. Nesispyriok, susitikime ir kitais metais.

Sutemos aptraukė Papę, o aš išėjau ieškoti. Radau MC Mesijų x Münpauzn. Telepatiškai nusiunčiau linkėjimus trims skanduotojams iš praėjusios nakties ir bridau klausyti. Buvo įdomu, buvo keista. Tada Mesijus tarė: „šį gabalą parašiau Sattoje“ ir pasigirdo: „Tu nebegyvas / Ant tavo kapo auga miško masyvas“. Surišti galus interpretacijose nėra sunku. Pasirodymas man patiko, laidojimo apeigos – ne. „Aš gyvas, kaip niekada gyvas / Padėk atsistot, o ne laidok – būk vyras“.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Tomai, vaidenuosi antrą kartą, šįkart – be gėdos jausmo. Without Letters. Pirmą kartą šį kolektyvą gyvai išgirdau labai neseniai – šių metų Sūpynėse. Penki jauni bičai, daug gitaros garsų, elektronika, post rocko apraiškos, Fingalicko vokalas ir daug emocijos. Skambėjo šviežiai, skambėjo naujai. Tiesa, Sūpynės tąkart šiai muzikai neleido sulaukti tamsos: ji atlikinėjo foninės gydytojos vaidmenį, čiūchindama ir ramindama siūbavusius visą naktį. Satta reikalus pasuko kita linkme. Without Letters apšildė headliner‘ius: anglą Forest Swords ir Taivano – Kanados kūrinį Dirty Beaches. Drąsiai teigiu ir tikiu, kad lietuvių kolektyvas niekuo nenusileido atvykėliams iš užsienio, tai jautėsi ir žvelgiant į susirinkusios publikos gausą. Nebe pirmą dieną kišenėje glaudžiamas Arch persikėlė į realų skambesį, o Without Letters publikai kilniai padovanojo ZR0 iš naujo EP Self-titled“. Savyje užrakinau dar vieną grožiu pulsuojantį prisiminimą.

Ir vėl tamsa. Forest Swords grūdo mane į juodo ežero gilumą, o aš nesipriešinau. Gavau puikiai šiai muzikai tinkantį komponentą – Co.Choc dirbtuvėse (grūzas, kad praleidau) gamintą juodą kiškio kaukę (ačiū, Viliau!) ir toliau bridau į tą smalą. Norėjau užsidaryti, vengiau būti skanuojamas, jaučiausi kaip Donnie Darko, kaip šizikas, ironiška šypsenėle besišiepiantis prieš jį stūksančiam pasauliui. The Weight Of Gold. Sveria ne auksas, sveriu aš.

Dont leave garbage on the beach if you like Dirty Beaches, we have them on stage. Toliau esu gilioje hipnozėje. Vangūs judesiai, juoda kaukė ir su kosmosu asociacijas keliantys kanadietiški garsai. Nesu Dirty Beaches fanas, bet tąkart muzika taikliai bičiuliavosi su mano aura. Net pasirodymo pabaigoje turbūt 20 minučių trukusi monotonija ir visiškai nustojęs banguoti vanduo man tapo malonios hipnozės dalimi - buvau tik su savimi ir tik sau.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Satta festivalis turi gana margą elektronikos garsų prizmę, tačiau, pasikartosiu, jis geba viską suklijuoti į neišderinamą visumą. Melancholijoje paskendęs klausytojas po kelių minučių malasi išprotėjėlio judesiais – aha, čia aš. Kodėl? Nes Ritmo Kovos. Sattos unikumo dalis ir vienas iš renginio vinių šįkart vyksta atsinaujinęs – bytmeikeriai kovoja komandomis. Vis dar dominuoja trapas, vis dar dominuoja latvis NiklāvZ, kuris, su šalia stovinčia lietuviška naujiena Arfao, sudaužo visus oponentus ir be pralaimėjimo griebia titulą. Mano atskiros ovacijos – vokiečiams Mono // Mamel. Vieninteliai groję hip hopo beatsus, vieninteliai visų žiūrovų akivaizdoje MPC pagalba muziką gaminę tiesiog vietoje. Gaila, bet buvo aišku, kad pastarieji kris: skambėjo puikiai, tačiau publikai reikėjo mėsos.

Faktas numeris septyni. Liežuvis Ritmo Kovų metu metė frazę, kad „susitiksime 2015 metais“. Oh well, žodis – ne žvirblis.

Galutinai nusidaužiau su po beatmakerkovų dar grojusiu čempionu NiklāvZ ir Monkey Brothers (tie sceniniai judesiukai – velka). Traukiau paskutinę cigaretę ir be žodžių visatai tariau: „Aš gyvenu“. Parodykite man kitą tokius jausmus keliančią vietą.

Sekmadienis / Svētdiena / Sunday

Sudie ir iki pasimatymo / Ardievas un mēs tiksimies / Goodbye and we will meet again

Automobilis rieda Vilniaus link. Žvelgiu į tamsų dangų ir vėl juodai save parinu. Žinau, kad sugrįžęs rasiu centnerį negatyvo. Graužia, tačiau aš pasiryžęs: meilė Jai – žymiai stipresnė. Trys draugės, tik palikusios Sattos teritoriją, apsiašaroja. Aš jas puikiai suprantu.

 Satta Festival’14: kritiško proto ir emocijų sankirtoje

Daug šūdų ir daug nesąmonių – neneigsiu. Gabalas apgavystės, krūva nusivylimų. Širdį rėžia nuotrauka, kurioje Mark Splinter nusikerpa Sattos apyrankes. Skaudu, tačiau mąstau, kad nusisukti nuo sužeistojo – ne pats kilniausias pasirinkimas. Tai tik mano pozicija: paprasto festivalio dalyvio akys nemato labai daug, tačiau aš nesiliauju tikėti. Sattą nuo pat pradžių lydėję veteranai traukiasi, o aš realizuoju faktą: tavo ir Sattos istorija neturėjo prasidėti 2007 metais, kad Ją ir tave sietų labai daug. Neneikite, nes nepatikėsiu.

Galiausiai, Satta festivalis man panašėja į tyrą organizmą, kuris yra plakamas dėl to, kad pakliuvęs į nesugebėjusias jo išlaikyti rankas, paveiktas nesėkmingų aplinkybių, ėmė ir išsitepė. Satta dėl to nėra kalta, o dėmės – išvalomos. Laukia milžiniškų pastangų reikalausiantis darbas, laukia ir nuolatiniai kritikos akmenys, skausmingai ilgas tikrojo vardo susigrąžinimas, tačiau Satta taip lengvai, su degančiu šleifu iš paskos, išnykti paprasčiausiai negali. Susibūrė per didelis Ją mylinčių ir Ja tikinčiu žmonių spiečius. Griebsiu akreditaciją ir nusipirksiu bilietą už 200 litų, miegosiu šūduose, valgysiu Bulvinkį, bet Sattoje būsiu. Šaukite man kainą – aš ją sumokėsiu. Bar steidžas a.k.a Boiler Room, unikali ir 110 procentų mano skonį atitinkanti elektronkė, išorines, už festivalio ribų paliktas problemas blokuojanti atmosfera, tūkstantis galimybių jauniems atlikėjams, gražūs ir savimi turtingi žmonės (Sattos nuotraukų albumuose parodykite man bent vieną kitokį!) – tai vyksta namuose, tai vyksta tik Sattoje. Kad ir su 300 dalyvių, kad ir be garsių vardų, kad ir su kosmine kaina – aš nuoširdžiai tikiu, kad mes dar susitiksime, tik Tu nepasiduok. O kol kas – gaudau Tave vizijose ir dovanoju viską, ką turiu.

Faktas numeris aštuoni. Satta yra jėga.

 

 

Nusirenginėjo a.k.išgyvenimais dalinosi Kristupas Naraškevičius

Nuotraukų autorė - Dominyka Rūta Gucevičiūtė

Daugiau vaizdinės medžiagos - socialiniame tinkle Facebook.

Linkėjimai Ugnei ir Gretai.