Rimta post-industrinių vibracijų apžvalga

Kadangi žiema yra niūrus metas, iš netyčiom užklupusio visapusiško nuobodulio žmonės susigalvoja visokiausių nutikimų. Vieni rogutėmis nuo kalno ištisus vakarus nusileidinėja, kiti įmantrias lesyklas kala, dar kiti miškuose naminukę varo ir bala žino, kokiais mažmožiais užsiiminėdami stumia iš savo rutinos ilgus žiemos vakarus. Egzistuoja tokia kategorija žmonių, kurie užuot  pasyviai stūmę laiką, netgi sugeba surengti ir festivalį.

Taigi, už lango pučiant žvarbiam žiemos vėjui, visai neseniai į viešosios kultūros erdvę  įsivėlusiame klube "Kablys" sugūžėjo krūvelė specifinį muzikos skonį turinčių personažų ir išgyveno ketvirtąjį  "Speigą". Tiesą pasakius, šio festivalio pavadinimas turbūt geriausiai ir atspindi tai, ką gali išgirsti renginio metu, tad jo sugalvotojams nuo manęs didelis pliusas.

"Speigas" yra gana specifinis įvykis, nes priešingai, vasarą vykstantiems festivaliams, jis patiriamas uždarose patalpose, o tai iškart riboja žiūrovų skaičių. Kadangi jis nėra lydimas komercinių šaltinių, apseinama ir su keliais šimtais klausytojų.  Juolab, kad Lietuvoje ir negali būti begalė post-industrinės muzikos gerbėjų.

Oorchach 

Renginys vyko dvi dienas. Abi dienos šiek tiek skyrėsi savo auditorija bei muzikiniu skambesiu. Pirmoji buvo "ramesnė", antroji - nepatyrusiai ausiai - galėjo netgi iššaukti kraujavimą bei kitus aukštų ir intensyvių dažnių sukeliamus simptomus. Prie mano akių vienas vaikinukas netgi nuvirto ant žemės, nes tikriausiai aptemo sąmonė. Bet tai tik dar viena nepatyrusio ir ieškančio žmogelio istorija. Dauguma susirinkusiųjų buvo vyresnio amžiaus jaunuoliai, o kai kurie netgi ir į vidutinius metus įkopę melomanai.  Į akį krito vienas faktas - dalį veidų jau esu kažkur matęs. Štai šią personą atsimenu iš "Satta Outside", ta porelė vėpsojo į  "Mono" atsivežtą gongą, o šie stovėjo visai greta, kai buvau užliūliuotas "Russian Circles" pasirodymo. Tiesiog  peršasi išvada jog yra tam tikras nedidelis ratelis, kuris nuolat nepraleidžia progos paklausyti kažko įdomesnio. Taigi šįkart susibūrėme "Speige". Dar vienas įdomus epizodas, kuris patraukė akį –  tai rutiniška auditorijos elgsena. Dauguma žmonių nueidavo nusipirkti alaus, paklausydavo vieno pasirodymo, tada rūkantieji išlįsdavo laukan sutraukti keletą dūmų, kam leisdavo kišenė mat bilietas ne iš pigiųjų (50lt už abi dienas), pasipildydavo degalų puslitrį ir galop vėl nerdavo į vibracijų audrą. 

Girnų giesmės

Džiaugiuosi savimi, jog pavyko išklausyti visą, abiejų dienų, programą. Labiausiai nustebino atlikėjų iš Lietuvos gausa. Man pačiam tai buvo nauja patirtis, todėl net neįsivaizdavau, ko tikėtis. Asmeniškai, maniau jog klausysiuos lengvesnių garsų, bet buvo priešingai. Po kai kurių gabalų netgi reikėdavo išeiti į lauką, kad atsistatytų klausos aparatas.  Šis fenomenas ypač pasireikšdavo beklausant ne lietuviško kraujo turinčių autorių. Tikriausiai mentalitetas įneša šiokių tokių spalvų. Galbūt čia kaltas ir skirtingas patyrimas – nežinia. O dabar apie konkrečias grupes.

Sovijus

Pradėsiu nuo savų. Didžiausią įspūdį man paliko "Oorchach". Tai vieno žmogaus projektas, kurį tiksliausiai apibūdinto geras draugas: "Gilus, trybal, vyriškas, dark ambient". Man jie taip patiko, kad net kompaktą pirkau. Tiksliau ne sau nusipirkau, bet kambariokui, kuris pagailėjo pinigų bilietui į šį festivalį. Net nustebau, kai susilaukiau padėkos iš parduodančio žmogaus. Visgi pamirštu jog su leidyba dabar ne kokie reikalai ir jeigu įrašinėjama, tai mažais tiražais - "saviems", tad tūrėsim šiokią tokią vertybę. "Girnų Giesmės" – dar vienas labai savito skambesio lietuviškas projektas. Liaudis šneka, jog jie vieni iš pionierių. Pačiam sunku vertinti todėl įmesiu nuorodą – spręskit patys. "Sala" – nustebino genialiu atlikimu. Viena pasirodymo dalis priminė tirpstančių varveklių aimaną, kurią papildė garsiakalbiai, įkišti į dvi ledo prigrūstas vandens stiklines. Ar tai live? Čia jau jums spręsti (norėčiau tik įterpti pastebėjimą, jog visi šio renginio atlikėjai tam tikrus garsus išgaudavo gyvai iš netradicinio instrumento. Ar tai skardos gabalas? Ar tai kokia malka?.. "Pogrom" – mano manymu, turėjo labai gilią mintį, bet ją susidariau tik iš vizualizacijų. Šis atlikėjas padarė gan neblogą pasirodymą. Pasinėrė į minią, o nuo jo visi bėgo. Sąlytis su publika dar ir gilus. Kažką panašaus tik Koršunovo spektakliuose galima išvysti. "Sovijus" – nelabai bepamenu. Gali būti, jog arba jau buvau antrą promilę įpusėjęs, arba taip užhipnotizuotas, kad negalėjau atskirti realybės nuo sąmonės gelmių. Pirmąją dieną užbaiginėjo japonai "Jiku 55". Apie šį projektą tegaliu pasakyti tiek: skambina draugas ir klausia -  "ką veikiu?" Aš jam ir atsakau tiesiai šviesiai - "stebiu kaip japonė volasatą daužo botagu". Jų muzika buvo labai pikta bet tuo pačiu ir monotoniška, todėl nelabai išėjo pajusti, ką tie žmonės norėjo pasakyti. Tikriausiai sužaidė kultūriniai skirtumai... Paminėsiu dar vieną, kuris įstrigo ir užteks, nes viską reikia pačiam patirti, o bendram vaizdui susidaryti manau medžiagos pakanka. Pamenat, kai baigdavosi televizijos programa iš televizoriaus pradėdavo sklisti ilgas "pyyyyp"? Paimkit šį "pyyyyp", įkiškit į kelis stiprintuvus, tada fūzus ar kitokius elektroninius signalo iškraipytojus. Paleiskit vienu metu daug iškraipytų garsų vienu metu ir gausite - "Wouter Jaspers".

Pogrom

Pabaigai norėčiau paminėti, jog viena yra klausytis įrašų, o kita būti pačiame įvykių centre. Jeigu kitais metais turėsiu progą, būtinai pakartosiu šį nutikimą. Patariu ir jums. O kadangi gyvenam medijų amžiuje, tai truputis nuorodų į vamzdį yra tik "bonusas".

 

Raše Erminas