Prisilietimas prie istorijos festivalyje „Jotvos vartai“

Jotvos vartai

Birželio paskutinį savaitgalį – 28-29 dienomis, aplink senąjį Alytaus piliakalnį šurmulį kėlė „Jotvos Vartai“. Tai jau trečią kartą vykstantis, nemokamas renginys, organizuojamas senovės Baltų karybos draugovės „Jotva“.

Paskutinį kartą „Jotvos Vartuose“ teko dalyvauti 2012 metais, kuomet šis renginys buvo surengtas pirmąjį kartą. Tada parsivežiau nemažai gerų įspūdžių, todėl susiklosčius palankioms aplinkybėms nusprendžiau ir šiais metais aplankyti Alytų.

APLINKA

Atvykus į renginį mane pasitiko du rūstūs, gražia dzūkiška kalba kalbantys policininkai. Šie prižiūrėjo, kad į festivalio teritoriją nepatektų jokie automobiliai. Kadangi atvykau motociklu. Pastariesiems išimtys taip pat nebuvo taikomos. Nuo automobilių (ir motociklų) stovėjimo vietos iki renginio teritorijos reikėjo nemažą atkarpą nueiti pėsčiomis. Šiaip ar taip, su pareigūnais nesiginčijau ir palikau savo transporto priemonę ten, kur buvo siūloma. Nežinau tikrosios įvažiavimo draudimo priežasties, tačiau už ją organizatoriai nusipelnė pagarbos. Man pasirodė, kad tokiu būdu stengiamasi apsaugoti senojo Alytaus piliakalnio papėdę nuo nereikalingo didelio transporto priemonių srauto ir „nuvažinėjimo“. Tai juk istorinė vertybė!

Artėjant prie piliakalnio, visų pirma mane pasitiko elektros generatorių gausmas ir senovinės patrankos pykštelėjimai. Priartėjus dar arčiau akis užkliuvo už gana šmaikščių kelio ženklų, kurių prasmė man nebuvo labai aiški. Savaip interpretavęs nusprendžiau, kad vienas ženklas reiškė „tieskime kelius aplink karves“ (arba „gerbkime aplinką“), o kitas - „čia tiek uodų, kad tave patį išneš“. Nors tikros ženklų reikšmės taip ir nesužinojau, bet antrasis ženklas pasirodė melagingas. Bent jau dienos metu uodo nei su žiburiu nerasi.

Jotvos vartai

Jotvos vartai

Pati festivalio teritorija išties labai dėkinga. Piliakalnis įspūdingas. Į jį įlipus atsiveria puikus vaizdas tiek į Nemuno vandenis, tiek į Alytaus namus, tiek į visą festivalio teritoriją. Praktiškai viską galima buvo stebėti ir nuo piliakalnio viršūnės, o papėdėje gausu stiprių šaltinių, padedančių atsigaivinti karštą dieną. Prie nuošalesnio krūmelio net ganėsi kelios ožkytės, kurios tikrai labai pagyvino festivalio atmosferą, nors jos ir nebuvo labai gerai matomos.

Tiesa, truputį trūko šiukšlių dėžių. Tiksliau, gal net ne trūkumas krito į akis, o geografinis šiukšlių dėžių išdėstymas, buvo tam tikrų vietų, kur šiukšlių dėžės teko ilgai ieškoti. Galbūt amatų kieme šiukšlių maišai atrodytų ne autentiškai, tačiau manau, kad jos vis tiek reikalingos. Pats išgertos giros bokalą ilgą laiką prasinešiojau, kol radau, kur juo atsikratyti, tačiau turbūt ne visi nori nešiotis tuščius bokalus. Teisybė, reikia paminėti, kad nepaisant tokio serviso, festivalio aplinka atrodė visai tvarkinga.

Gana protingas organizatorių sprendimas buvo visus biotualetus nustumti atokiau nuo aktyviausių judėjimo zonų. Iš patirties žinau, kad jeigu tualetai būna sustatyti kažkur arti praėjimų, tai dienos pabaigoje aplinkiniais praėjimais yra einama kur kas spartesniu žingsniu dėl nelepinančių kvapų.

VEIKLA

Pačiame festivalyje nuo įvairovės net nežinojau, kur žengti žingsnį. Dairantis į visas puses buvo galima pamatyt vis ką nors skirtingo ir įdomaus: vienoje teritorijos pusėje galima apžiūrėti šiuolaikinę karinę techniką, kitoje – istorinės rekonstrukcijos klubų demonstruojamus amatus ir gyvenseną, dar kitur – pašaudyti lankininkų klubų siūlomais lankais. Kiek tolėliau buvo pastatytas ir kovų ratas, kur tam tikru laiku buvo galima išgirsti susitikusiu ginklų ir skydų dunksėjimus. Taip po visą teritoriją ir žabaliojau, kol smalsumas buvo šiek tiek apmalšintas.

Jotvos vartai

 „Jotvos Vartų“ programoje taip pat buvo gausu veiklos: uniformų ir ginkluotės pristatymas, gyvieji šachmatai, viduramžių šokiai ir muzika, lankininkų pasirodymai, kovos, varžytuvės, vakare vyko inscenizuotas Alytaus pilies vartų puolimas. Atkreipiau dėmesį, kad gyvieji šachmatai turi nedaug bendro su klasikiniais šachmatais. Gal tik žaidimo lenta tokia pati. Figūras atstojo gyvi, apsiginklavę kariai, kuriems priartėjus per arti tekdavo kautis. Taip buvo nusprendžiami tolimesni ėjimai, kas traukiasi, o kas žengia toliau. O jei kam nors to nebuvo gana, tai užsinorėjus (nors niekas taip ir nepaklausdavo nori tu, ar ne) keli vyriokai buvo pasiryžę ką nors atsargiai pakankinti ir lengvai pasityčioti senoviniu būdu su senoviniais įrengimais.

Jotvos vartai

Teko stebėti varžytuves, kur vyrai kilnojo rąstus, o moterys vartė blynus. Tiesa, kaip bebūtų keista jaunesniosios kartos atstovės pasirodė geriau nei didelę patirtį sukaupusios moterys. Šalia konkursų ir varžytuvių teko stebėti ir, ko gero, neplanuotas varžytuves tarp renginio vedėjo ir labai nepatogioje vietoje pastatyto automobilio savininko. Galiausiai aštrialiežuvis renginio vedėjas laimėjo ir kovoms trukdęs automobilis gėdingai dingo.

Sekmadienį žiūrovų laukė ekskursija, koncertai, viduramžių šokiai, kovos ratas, rankų lenkimo varžybos ir, be abejonės, gausus būrys amatininkų demonstruojančių savo meistriškumą ar tiesiog siūlančių ką nors įsigyti. Nors pats antrosios „Jotvos Vartų“ dienos nebemačiau, bet tvirtai tikiu, kad ji buvo ne prastesnė nei pirmoji.

Festivalis „Jotvos Vartai“ dar jaunas tačiau labai perspektyvus ir turintis didelę kultūrinę bei edukacinę reikšmę. Atvykti čia verta ne tik pačiam, bet drauge pasikviečiant jaunesnį brolį, sesę ar savas atžalas. Žingeidūs žmonės čia visada sužinos ką nors naujo.

 

Rašė Tadas Žičkus
Fotografijų autorė Gabriella

 

Daugiau fotografijų GALERIJOJE, dar daugiau - socialiniame tinkle FACEBOOK