„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

Ar kada nors skaitėte vienerius metus vėluojančią renginio recenziją? Ne, aš irgi ne. Nesu ir tokios rašęs – bet po šio teksto jau būsiu.

2016-ųjų gegužės 28-osios rytas – vėluoju, tad čiumpu buržujaus rolę ir sėdu į taksi. Danguje įnirtingai plieskia saulė, o automobilyje – vairuotojas, tik liežuviu. Vyras malonus, bet interesai gana skirtingi, o ir kompanija kainuoja, tad netrukus jį išmainau į širdžiai artimesnį pašnekovą. Vidas – vienas iš festivalio „Postcosmos V“ organizatorių – į Molėtus vykstu kartu su juo.

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

Vidas / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr.

Prie lengvojo automobilio prikabiname festivalio gyvybės branduolį – gigantišką elektros generatorių. Nuo karščio besigarankščiuojantis asfaltas tampa tikru iššūkiu – kiekvienas, net menkiausias, pristabdymas ar duobė mūsų mažam karavanui sukelia kelias sekundes trunkančias konvulsijas, kurių užtenka, kad saulė prakaitavimo atžvilgiu taptų antraeilis veiksnys, cigarečių rūkymo intervalas dažnėtų, o muzikos grotuvas springtų kompaktiniu disku. Na, jei iš dulkės pavirsti į dulkę lemta dabar, tai bent jau šalia „FUME“ fano – nerti į tamsų ežero dugną dviese drąsiau.

Tiesa, yra recenzija, esu ir aš – su Vidu sėkmingai pasiekiame Molėtuose esančią senovinę dangaus stebyklą, kuri dėl savo išskirtinumo sklando erdvėje it miglos apgaubta sala. Medžių apsupta nedidelė dauba, už kelių žingsnių telkšantis ežeras, kurio paviršiuje vieni kitus erzina saulės spindulių ir šešėlių šuorai, toje pačioje dauboje lūkuriuojantis Etnokosmologijos muziejus ir nuo kranto matomas astronomijos observatorijos bokštas, kuris labiau primena ne žmonių, o ateivių artefaktą. Mažai mistikos? Slėnio pabaigoje dar pagoniškos mitologijos laikus mena šventas aukuras, skirtas lietuviškoms dievybėms – drumsti pastarojo ramybę palapinėmis ar žingsniais yra griežtai draudžiama. Nedidelio renginio erdvės komponentų gausa ir darna stebina bei brėžia unikalų naratyvą. Teleskopų akys žvelgia aukštyn, bet šiąnakt paprastos akys išvys daugiau – ant žemės formuojasi penktasis „Postcosmos“ kūnas.

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

Senovinė dangaus stebykla / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr. 

Pastarojo epopėjos pradžioje pilotuoja instrumentinė melodic hardcoreo grupė „Arcadia Repeats“. Man jie – didžiausias festivalio klaustukas, bene sparčiausiai virstantis šauktuku; sklandus, atrodo, nesuderinamų polių suderinamumas. Iš vaiskiai geltonų į romiai oranžinius jau spėję virsti saulės spinduliai gula ant slėnio, o iš scenos aidi emocionalūs gitarų rifai, vokalistas varijuoja tarp švarių natų, screamo ir growlo. Pasiremiu į tvorą – sąmonės, emocijų srautas intensyvėja. Tai – bene pirmoji pažintis su šio žanro muzika ir ji sėkminga – nesumeluosiu sakydamas, kad tai, jog dabar reguliariai fonotekoje suku, sakykime, „Being as an Ocean“, yra nedidelės lietuviškos grupės „Arcadia Repeats“ nuopelnas.

Kelionės apogėjus, žinoma, yra daugiausiai žmonių prie scenos sutraukęs „Solo Ansamblis“ ir jų kelioniniame krepšyje gulintis dar šviežias debiutinis albumas „Roboxai“. „Postcosmos V“ organizatoriai velniškai talentingų aktorių ir muzikantų ketveriukę gaudo tuomet, kai jie dar praslysta pro dažno renginių organizatoriaus akiratį. „Būtent tokiomis sąlygomis turi skambėti „Solo Ansamblis“, – koncerto pradžioje man tarsteli brolis. Ir išties – post punk, synth pop, electronic sintezę jau esu spėjęs išgirsti tiek „Vasaros Terasoje“, tiek „LRT Opus Ore“ – šios lokacijos vienareikšmiškai neprilygsta mažai, tamsos apgaubtai, reguliariai lazerių blaškomai scenai, prisišvartavusiai viename gražiausių Lietuvos kampelių. Grupė turi tiek industrinį skambesį, tiek įvaizdį, bet jos klausymas aštrių kampų beveik neturinčioje erdvėje prilygsta pojūčiui, kurį sukelia finalinė Melo Gibsono kalba filme „Narsioji širdis“. Juoda naktis, dūmų kamuoliai, laisvė ir galimybė neįsipareigoti nei sau, nei aplinkiniams – aplinkybės, vedančios prie maksimaliai atsiskleidusios roboksų esmės ir formos.

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

„Solo Ansamblis“ / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr.

Tiesa, jau teksto pradžioje nubrėžiau gaires, kad mano kosminės odisėjos kapitonas – „FUME“. Stoju į pirmą eilę prie scenos, daugiau nei pusę pasirodymo laiko praleidžiu užsimerkęs, panosėje murmu neaiškias žodžių kombinacijas, o ore rankomis it dirigentas braižau lankus ir puslankius. Po kiek daugiau nei valandos lipu į sceną ir dėkodamas apkabinu Maksimilianą. Tokio santykio tarp klausytojo ir atlikėjo transliuojamų garsų negali tinkamai įrėminti nei šokis, nei tekstas – kūne įprastai įkalinta, užspausta dvasinė materija prabyla, veržiasi, trykšta. Eksperimentinis, atmosferinis ambientas, vėlgi, puikiai tinka dulkėse ir šešėliuose skendintiems miesto užkaboriams, bet čia šis skambesys, atrodo, išlipa iš savo įprastos formos. Panašiai, kaip cheminė reakcija – į jungiklį, natrio hidrokarbonatą, reaguojanti acto rūgštis ir dėl to vykstantis intensyvus dujų plėtimosi procesas. Šiuo atveju jungiklis – jau minėta festivalio erdvė. Pats atlikėjas, panašu, tai puikiai jaučia – neatsitiktinai sugrojami keli nauji kūriniai: astronautų dialogų prisodrintas, renginio tematiką taikliai papildantis „Apollo“ ir „FUME“ alter ego atskleidžiantis klasikinis „Solo“. Kosminis presas, susimaišęs su tiek sveriančiais garsais, skatina ekstazės išsiskyrimą ir tuo pačiu graudina. Galiausiai krentu ant žolės, kur bent dešimt minučių virškinu mažiausiai metus neišgaruosiančius pojūčius.

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

„FUME“ / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr.

Ant žolės, žinoma, ilgai nepasėdėsi, kai į sceną su aušros užuomazgomis lipa lietuviškas Nils Frahm – Paulius Kilbauskas. Instrumentinė elektronika ir atlikėjo šokis su ja – procesas, prikaustantis ne tik ausis, bet ir akis. Dieną – puikus tėtis, naktį – puikus muzikantas – Paulius Kilbauskas „Postcosmos V“ dalyviams sėkmingai suka savitą kino juostą. Neveltui 2015-aisiais Daina Dubauskaitė rašė: „Jei bus kada alternatyviosios Lietuvos muzikos šlovės galerija, siena ar skulptūrų parkas, Paulius Kilbauskas toje erdvėje turėtų būti iškeltas ant specialaus pjedestalo.“ Meistras, ne kitaip.

Tai – mažiau nei pusė „Postcosmos V“ atlikėjų, liudijančių nepriekaištingą vienos nakties festivalio organizatorių puoselėjamą selekciją. Dalis muzikantų dabar kopinėja naujas šlovės viršūnes, dalis – išgirstami vis rečiau, o tai suponuoja renginio komandos pojūtį ir gebėjimą gaudyti kokybę laiku ir vietoje. Apskritai, viso festivalio metu juntamas itin stiprus idėjinis organizatorių įdirbis. Vienoje naktyje telpa kruopščiai atrinkti aktualūs, alternatyviąją srovę atstovaujantys atlikėjai, poezijos skaitymai, meninės instaliacijos, paskaitos apie dangaus kūnus, galimybė į juos pažvelgti pro teleskopą ir „Dundulio“ alus. Subjektyvu, bet šią akimirką galvoje esančiose lentynose nerandu kito renginio, kuris, atsižvelgiant į jo trukmę, būtų toks koncentruotas ir turtingas gražiausia šio žodžio prasme. Ką bekalbėti apie jau ryto rasos nuplautus pokalbius (dialogus su savimi ir aplinkiniais) ar teisingas festivalio organizatorių pažiūras (Gintarės Kašelionytės pasisakymas šiuo metu itin aktualiu klausimu – čia).

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

„Postcosmos“ / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr

„Postcosmos V“ pabaigoje suvokiu, kad šio festivalio gyvybės branduolys – tikrai ne minėtas elektros generatorius. Tai – žmonės – tiek erdvėlaivį skraidinantys, tiek juo keliaujantys; tiek kruopščiai ruošę skrydį, tiek žinantys kelionės tikslą. Nedidelio lietuviško festivalio žavesys sprogsta it supernova ir puikus to įrodymas yra perteklinės informacijos smegenims nepaisantys, metus neišdylantys kosminės odisėjos fragmentai. Fragmentai, iš kurių susidedančią istoriją reikia remti ir puoselėti.

„Postcosmos VII“ priešistorė – pečius nugulęs kosmoso ir emocijų presas

„Postcosmos“ / Kazimiero Šešelgio / „Postcosmos“ nuotr.

Šis tekstas – tik meteorito nuotrupa. Šeštadienį žemėje gimęs dangaus kūnas nepažįstamus tolius maišys dar sykį. „Postcosmos VII“ pakilimo aikštelė ir kokybė – ta pati, įgula – nauja. Siūlau neruošti namų darbų ir atsiduoti laisvam sklandymui kosminėje orbitoje – pasitikėk pilotais.

Festivalių sezoną atidarančio ir ilgam įstrigsiančio renginio nuoroda – čia, „Postcosmos VII“ internetinis puslapis – čia, bilietai – čia.

 

 

„Postcosmos V“ fragmentus lape guldė Kristupas Naraškevičius.