„Postcosmos VII“ ekspedicija: priartėjusios žvaigždės ir mažo festivalio žavesys

Šiemet žvaigdžės pirmąjį vasaros savaitgalį vėl buvo it niekad arti – jas žemyn prisiviliojo antrą kartą gryname ore vykęs „Postcosmos“. Nors apie festivalį vis nugirsdavau jau ne vienerius metus, fiziškai jį pajusti pavyko tik šį birželį – būdamas jaunesnis vietoje magiškos vienos nakties vis pasirinkdavau nesibaigiančius savaitgalio reivus.

Kadangi šiemet gyvenimas taip sudėjo, jog artimiau susipažinau su festivalio statytojomis, ilgai idėjos pardavinėti joms neteko – jau pavasarį žinojau, kad vasarą atidarysiu būtent šiame kosmoso lopinėlyje.

„Postcosmos VII“ ekspedicija: priartėjusios žvaigždės ir mažo festivalio žavesys

„Postcosmos VII“ akimirka / Alan Scerbakov nuotr.

Tiesa, „Postcosmos“ mano ritmui nebuvo išimtis – eilinį kartą festivalio dieną kėliau nuo pagalvės sunkią galvą, bandžiau suprasti, kur pastarosios nakties pasirinkimai mane nunešė, ir šiaip ne taip vakarop jau sėdėjau autobuse link Utenos. „Ai, tai čia prie „Zodiako“ – to, kur nugriovė, ane?“ – klausė manęs vairuotojas, kai bandžiau jam nerišliais sakiniais nupasakoti išsilaipinimo tašką.

Išlipau. Ir tą pačią akimirką pajaučiau tą nenusakomai gerą tikrosios vasaros jausmą. Vidury laukų, nežinia kur, faktas, kad su išsikrovusiu telefonu. Va bank posūkis dešinėn, iškelta ranka. Juoksitės, bet net ir trys patranzuoti kilometrai (su dviem skirtingomis mašinomis!) viską viduje kaip skalbenkės centrifuga užsuko.

„Postcosmos VII“ ekspedicija: priartėjusios žvaigždės ir mažo festivalio žavesys

„Postcosmos VII“ akimirka / Alan Scerbakov nuotr.

Artėdamas prie festivalio vietos (šalia Etnokosmologijos muziejaus esančios senovinės dangaus stebyklos, beje. Ir taip, pavadinimą tikrai turėjau dabar pa‘google‘inti, kad parašyti teisingai) supratau, kad einu į patį teisingiausią įmanomą sezono startą. Paprasta, bet kartu ir su kažkokiu žiupsniu magijos, erdvė, iš matymo jau pažįstami „Vorai“, su kuriais pagarbiai susilinksėjome. „Nebeturime medžiaginių apyrankių“, – kiek liūdnai pratarė mergička prie bilietų. „Smagu, – pagalvojau, – festivalis pralenkė lūkesčius.“

Toliau viskas klostėsi taip iki kaulų smegenų pažįstamai, bet ne tas žodis, kaip labai maloniai. Pieva, sutikti pažįstami, vartymasis aplink, bėgimas prie scenos, bėgimas atgal, dar vienas kitas kūlverstis, laužas, naujos pažintys... Iš kosmoso į žemę sugrįžau tik gerokai po aštuntos ryto, kai šaltas, bet gaivus vasariškas lietus pradėjo žnaibyti veidą.

„Postcosmos VII“ ekspedicija: priartėjusios žvaigždės ir mažo festivalio žavesys

„Postcosmos VII“ akimirka / Alan Scerbakov nuotr.

Gal ir turėčiau kažką paporinti apie esminius (nors ar tikrai?) festivalio atributus – sceną, atlikėjus, dekoracijas ir taip toliau, bet šis festivalis man nebuvo apie tai. Tai visiškai vaibo ir emocijos festivalis.

Taip, tai nebuvo renginys, pritrenkęs visiškai naujomis patirtimis. Tai nebuvo festivalis, išvertęs iš kedų nematytais ir nejaustais dalykais. Bet tai buvo kelionė, kokias paskutiniu metu vertinu ir myliu labiausiai – neilga, bet kokybiška, nepažįstama, bet jauki. Tokie festivaliai, jei nesi visu pasauliu pasipiktinusi zanūda, yra patys pačiausi – tai toks vienos nakties nuotykis su ką tik sutikta nauja šeima. Ir kaip sakiau šimtus kartų, taip ir dabar dar kartą pasikartosiu – geriausiai festivalį apibūdina jo auditorija (čia kaip tas posakis – „pasakyk kas tavo draugai, pasakysiu kas tu“). O jei aštuntą ryto prašalaitis tau negaili paskutinės cigaretės ir dalinasi paskutiniu pastovėjusio alaus gurkšniu, festivalis, labai paprastai ir aiškiai, buvo geras.

„Postcosmos VII“ ekspedicija: priartėjusios žvaigždės ir mažo festivalio žavesys

„Postcosmos VII“ akimirka / Alan Scerbakov nuotr.

Džiaugiuosi, kad pagaliau subrendau „Postcosmos“ ir turėjau laimės striukę nuo laužo dūmų bemaž savaitę vėdinti. Ir namų koridorius tuo pačiu laužu kvepėjo. Ir kiekvieną dieną pro duris įžengęs ir trumpam suraukęs nosį, greitai raukšles į šypseną iškeisdavau. Taip, šio birželio pradžioje išgyvenau vieną, bet labai šiltą ir ilgam istrigusią naktį – būtent ji ir buvo minėtos šypsenos priežastis.

 

Visas „Postcosmos“ akimirkas rasi čia ir čia.

Sušalusia nosimi, bet sušilusia širdimi, Rytis.