Positivus'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

     Ak ne, tik ne tai. Tik ne sausos informacijos kupina reportažo įžanga. Manai, kad kam nors visa tai skaityti bus įdomu? Nežinia. Tačiau pamesti šių stiprių festivalio duomenų aš taip pat negaliu. Gerai, tiek jau to, rašyk.

   2014 metų liepos 18-20 dienomis Latvijoje bangavęs Positivus festivalis į mažą miestelį, vardu Salacgrīva, paskatino suplaukti daugiau nei 25 000 žmonių. Aštuntą kartą vykęs šis masyvus renginys vis giliau leidžia savo šaknis ne Baltijos šalių, o visos Europos žemėje. „Geriausias europietiškas line up‘as“, „Geriausias vidutinio dydžio festivalis“ – apdovanojimai, kuriems nominuotas Positivus’14 rungiasi su tokiais vardais kaip Glastonbury, Roskilde, Latitude, Primavera, RockamRing, Sziget. Visa tai skamba ir įkvepiančiai, ir tuo pačiu intriguojančiai – nežinia kaip reaguosiu susidūręs su tokiu gigantišku open air‘u, nes visgi mano festivalinis skonis buvo augintas, brandintas ir glūdintas būtent Lietuvoje.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

Penktadienis: „Ką aš čia veikiu?“

   6 valanda ryto. Saulė ką tik susidorojo su daugiabučių namų stogų kliūtimi ir ėmė skaisčiai plieksti į mano langus. Nepaisant to, kad praėjusią naktį visiškai nemiegojau (turbūt ne patys geriausi „namų darbai“ prieš 3 paras truksiantį festivalį), mano nuotaika – pozityvi (juk būtent į tokį festivalį važiuoju). 500 kilometrų tirpsta kaip ledai pastarosiomis dienomis Lietuvoje ir aš staiga suprantu, kad pats metas būtų pradėti adaptuotis: tampu mažuma ir lietuvių kalba lieka tik draugams ir mintims. Pasiekusi festivalio zoną, visa mūsų transporto priemonėje sėdinti ekipa vieningai paklausia: „O čia jau festivalis?“. Į akis krinta tirštos konsistencijos civilizacija: už kelių šimtų metrų stovi degalinė, eismas čia – labai intensyvus, jokio užmiršto žemės kampelio. Sekundei nustembu, tačiau vėliau visiškai nebesistebiu – 25 000 festivalio dalyvių masėje poreikių esti įvairių, o renginio vieta – strategiškai patogi. Automobilio variklio gausmas nutyla, atrodo, kad daiktai patys ropščiasi laukan. Matau, kad visi reikalai, susiję su parkingu, išlukštenti puikiai: pastarasis aiškiai ir tvarkingai padalintas į atskirus sektorius, o nuo jo iki palapinių miestelio – keli žingsniai. Su kolega susišaudome akreditacijas ir keliaujame prie neskaniosios dalies – pasiruošimo 3 parų kelionei (kam patinka 30 laipsnių temperatūroje statyti palapinę?). Atmintyje įstringa dar vienas dalykas: vienintelė kliūtis, stabdanti į kempingo teritoriją įsinešti ką nors neleistino yra nebent tavo paties sąžinė. Lyg moralizuotojas stovi stendas su nelegalių lauknešėlių sąrašu ir tiek – apsaugos darbuotojai atvykėlių nepriliečia nė pirštu, bent jau kol kas. Ei, klausyk, gal pats metas būtų šokti į laiko kilpą? Nebent nori toliau smulkiai aprašinėti kaip valgei tokį ar anokį sumuštinį arba kokio tirštumo purslais suputojo pirmoji festivalyje atidaryta alaus skardinė. Pakištos minties paklausau: šokame bent kelias (nes sumuštinį turėjau tikrai ne vieną) valandas į priekį.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Muzikinė kelionė prasideda patriotiškai: pirmasis atlikėjas, kurį noriu išgirsti, yra ne kas kitas, o jaunas ir labai talentingas lietuvis Napo. Kiek gaila, kad pastarasis groja maždaug 18 valandą ir Positivus festivalis atlikėjo muzikai neleidžia sulaukti tamsos. Et, tegu: tai manęs neatbaido ir po kelių minučių aš leidžiuosi į festivalio klodus tyrinėti tiek akimis, tiek ausimis.

   Įeinant į pagrindinę renginio zoną į akis krenta apsauginių pasiruošimas. Nelegalių brangenybių slėpimo spot‘us, panašu, kad jie puikiai pažįsta – matau trupinamas ir uostomas cigaretes, išrausiamas ir mano tabako pakelis. Tai kelia šiokias tokias spūstis, tačiau yra sveikintina. Gal tik kartais minėtoji apsauga atrodo kiek perspausta: dešimt kartų iš eilės yra tikrinamas geltonas guminis ponis (mūsų kompanijos draugystės ir festivalių simbolis, bet čia jau kita ir labai ilga istorija), lyg jame būtų paslėpti 3 kilogramai trotilo. Tiesa, pykti taip pat nėra ko – nurodymai yra nurodymai, o saugumas yra saugumas. Patikra – praeita, žingsniuoju Red Bull Music Academy (RBMA) stage‘o link. Pakeliui gaunu pirmąjį šio masyvaus renginio smūgį – pramogų alėja atrodo 10 kartų pompastiškesnė už Basanavičiaus gatvę Palangoje. Pramogos yra taikliai orientuotos į didelę masę žmonių ir tai padaryta išties pasisekusiai - juntamas maksimalus susidomėjimas, tačiau man, ką tik parbėgusiam iš civilizacijos nevaržyto Tundros festivalio, viso šio gėrio – tiesiog per daug. Esu įspraustas į krūvos žmonių, IbumetinCoca-ColaAdidas ir panašių palapinių verpetą. Apima dvejopi jausmai: kiek liūdna, tačiau tuo pačiu labai džiugu – juk būtent šie vardai Positivus festivaliui leidžia į line up‘ą įtraukti atlikėjus, apie kurių pasirodymus jau vien girdėti yra šioks toks kosmosas. Derėtų pabrėžti ir tai, kad antipatija minėtoms pramogoms yra tik mano skonio ir tikrai ne festivalio problema. Na, kiek galima? Vėl krypsti kažkur į lankas. Juk pėdinai klausyti Napo. Ar čia tokie dideli festivalio atstumai? Ne ne, atstumai tarp parkingo, kempingo ir scenų – išties nedideli, tad siūlau su manimi šokti į dar vieną laiko kilpą. Šįkart – trumpesnę, gal dešimties minučių (atsarga gėdos nedaro, o mano akims per tą trumpą laiko tarpą dar tikrai gali užkliūti kokia smulkmė, pavyzdžiui – bankomatas).

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Gal kiek juokinga, kad atvažiavęs 500 kilometrų į tarptautinį festivalį tiesiu taikymu šaunu klausyti lietuvio, kurį dar kartą išgirsiu mėnesio bėgyje, tačiau elektroninės muzikos rezervuarai kūne pradeda tuštėti, o Napo jų papildymui yra puikus variantas. Atlikėjo rankos gimdo electronic, future, psychedelic, lo-fi, bass garsus, kurie mane maloniai neša labai toli. Žmonių čia nėra itin daug, tačiau lietuvio pasirodymas – puikus, o aš džiaugiuosi, kad jaunasis tautietis plaukia į platesnius vandenis. Sublyksi mintis, kad būtent šis stage‘as mano galvoje taps rimtu konkurentu daugiau klausytojų sutraukiančioms pagrindinėms festivalio scenoms. Gaila, tačiau greitai šios vizijos yra sutraiškomos: RMBA muzikinės terpės veikimo laikas yra derinamas su Nordea (taip taip, mes klausomės muzikos, o ne einame į banką) stage‘u. Kol pastarojoje scenoje vyksta veiksmas, raudonas bulius yra uždaromas į gardą. Kiek nusiviliu, tačiau įžvelgiu ir pliusą – šis faktas skatins mane daugiau pakeliauti.

   Po Napo dairaus toliau ir išgirstu lenkų duetą, pavadinimu Rebeka. Stiprus merginos vokalas, trankoka elektronika, vokalistei pritariantis kompanionas prie RBMA scenos pritraukia vis daugiau žmonių. Skamba visai skaniai, tačiau susidaro įspūdis, kad vyruko vaidmuo yra labai panašus į tokios kadaise egzistavusios grupės B‘Avarija nario J. Liesio rolę. Iš mano šono atrodo, kad mergina susitvarkytų ir viena. Išklausęs Rebeka suprantu, kad po truputį beldžiasi bemiegės nakties pasekmės ir vakaras nori mane užliūliuoti.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Šiek tiek pailsėjęs, draugų rate aptaręs pirmuosius festivalio įspūdžius, nepasiduodu – keliauju į Nordea scenoje grojančius amerikiečius Future IslandsSynthpop garsai, susimaišę su fancy vokalisto šokio judesiais (jau legendiniu mano akyse tapęs mėtymasis nuo vienos kojos ant kitos) ir dramatiškomis veido mimikomis prie pasirodymo kausto ne tik ausis, bet ir akis. Ir dar, kaip pats subtiliausias prieskonis, viską papildo Samuel T. Herring‘o pankiškas, deathcore‘ą primenantis riaumojimas. Atrodo, kad šie komponentai yra nesuderinamai margi, tačiau čia jie puikiai dera ir klijuoja prie Future Islands kalną unikalumo. Paniūniuoju kartu su atlikėju vieną iš hitų „Seasons (Waiting On You)“ ir, nors nesu šių amerikiečių fanas, neneigiu, kad lieku sužavėtas.

   Sekantys taikinys – britai Elbow. Sakysiu iškart ir atvirai – nesužavėjo. Vėlgi – nesu jų fanas, tad skausmingos roko baladės man pasirodė kiek skystokos, norėjosi ko nors trankiau. Užsicheck‘inau, kad mačiau, išgirdau ir patraukiau kempingo link. Sutemos žadėjo visai nemažai – jau kurį laiką akyse vaidenosi raudonas bulius.

   Šįkart grėsmingas padaras ant savo ragų nešė gana daug vilčių, tačiau atnešė bene didžiausią nusivylimą visame festivalyje. Visą vakarą laukiau stogą raunančios elektronikos a.k.a svečio iš Niujorko Just Blaze. Beveik 1,5 milijono sekėjų Soundcloud‘eJay-Z, Eminem‘o, Kanye West‘o kūrinių prodiusavimai žadėjo tikrai daug. Išgirdus pirmus trap muzikos garsus ūpas šoktelėjo viršun (sutinku, kad tokia muzika yra gana tuštoka, bet ką jau padarysi, kad velka). Labai gaila, bet amerikietis po kelių minučių pasistengė savo muzikiniu kūju tą mano ūpą pasiųsti dvigubai žemiau nei pastarasis buvo prieš pasirodymą. Publika buvo tiršta ir besimėgaujanti Just Blaze duokle, tačiau aš nuoširdžiai nesupratau kas 20 sekundžių po drop‘o keičiamų gabalų. Dera paminėti ir pastarųjų ausį rėžiantį skirtumą: po visai skanaus trap muzikos kūrinio reguliariai pasigirsdavo kas nors iš Disco 311 Buddha serijos (bent jau mano klausai kilo būtent tokios asociacijos). Mano susižavėjimo taurę sklidinai pripildė amerikiečio veiksmai scenoje. Vis likimo valiai palikinėjamas pultas, publikos fotografavimai ir šokinėjant bandymas ją dar labiau uždegti, galų gale sugrįžimas į savo vietą mane vertė savęs paklausti: „Ar visų aparatūros mygtukų spaudinėjimas ir sukinėjimas nėra paprasčiausiai neblogas būdas vaizdingai klausytojų akyse užimti save?“. Nežinia. Galbūt esu kiek per kritiškas ir panašėjantis į tokį veikėją „Grumpy Cat“, bet man nuoširdžiai nepatiko. Just Blaze pasirodyme išbuvus maždaug 15 minučių akyse mirgėjo: „Po velnių, ką aš čia veikiu?“, tad apsisukau ir nusivylęs patraukiau kempingo link. Guodė tik viena mintis – mano Positivus’14 penktadienį išgelbės lietuviai. Puikiai pradėjęs Napo ir lygiai taip pat skaniai pabaigsiantis Vaiper Despotin.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Kadangi didžioji dalis scenų užmigdavo kiek po vidurnakčio, Vaiper‘io, kuris į RBMA stage‘ą turėjo lipti maždaug pusė 5 ryto, teko laukti kempinge. Žinoma, buvo ir alternatyvų: Positivus festivalis pasirūpino dar keliais nedideliais, bet naktį veikiančiais muzikos dalinimo spot‘ais. Tiesa, šiems net iki Just Blaze lygio buvo dar koks geras puskilometris. Pasirinkau gerų draugų kompaniją palapinių suformuotame kiemelyje, o ne „Ai Se Eu Te Pego“ ir panašaus skonio reikalus. Nepasigailėjau: valandos prasistūmė greitai ir smagiai, o šviesėjantis dangus kuždėjo, kad jau metas. Dar vienas tautietis, dar vienas šios nakties gelbėtojas. Iki 6 valandos ryto grojęs Vaiper‘is lyg Išganytojas išplovė ir išgydė visas žaizdas. Beats‘ai, repukas ir kiti garsai tiesiog siurbėsi į kūną ir nenorėjo paleisti. Buvo gera matyti panašiai besijaučiančius šalia stovinčius klausytojus, buvo smagu labintis su kitais Vaiper‘io atėjusiais paklausyti lietuviais.  Nebuvo jokio šou: maksimaliai susikaupusi persona scenoje nuo pulto nekėlė akių, bet, panašu, garsais mėgavosi kartu su publika. Lietuvį palydėjome pavargusiomis, bet nuoširdžiomis ovacijomis. Patekėjusi saulė ir bemiegė naktis mintyse miegmaišį paišė kaip penkiavietę karaliaus lovą, tad supratau, kad pats metas leisti ir sau, ir festivaliui pailsėti. Beeinant atgal mus dar kiek pakibino apsauginiai: pamanė, kad tas anksčiau minėtas geltonas ponis yra iš kažkur pavogtas. Anglų kalba bandėme paaiškinti, kad nekalbantį draugą atsivežėme iš Lietuvos, tačiau, spėju, stipresniu alibi tapo ne pats paaiškinimas, o tai, kad jis buvo pateiktas anglų kalba. Kad ir kaip bebūtų, nuotaikos man niekas nebegadino (geros muzikos dovanotas imunitetas dirgikliams) ir aplinkiniams ramia širdimi tariau „labanakt“. Gerai, romantike, supratome, nebekarksėk ir snausk.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

Šeštadienis: atkapstant pozityvo klodus

   Šeštadienis prasidėjo vangokai. Puikiai pažįstama rytinė pirtelė palapinėje ir apsiblaususios akys siūlė niekur neskubėti ir pabandyti atsigauti. Vidinio balso paklausiau ir patraukiau link paplūdimio. Nors lietuviški jūros krantai – artimesni, tačiau įkaitusio Latvijos smėlio ir arbatos šiltumo Baltijos jūros vandens šįkart visiškai pakako, kad bent trumpam prisišaukčiau euforiją. Mūsų kompanija niekur neskubėjo: taikėmės į maždaug 17 valandą grosiančius latvį NiklāvZ ir britus Daughter. Prieš tai dar spėjome susipažinti su už kelių kilometrų esančia „Maxima“ (visa tai man kiek skausmingai priminė 2012 metų Satta Outside festivalio laikus). Pasipratinome prie euro ir tapome projekto „Padaryk parduotuvei mėnesio apyvartą per kelias dienas“ dalimi (čia buvo tokio dydžio kamščiai, kad žmonių net nebeįleisdavo apsipirkti). Ei, klausyk. Puikiai suprantu, kad smagu paatvirauti, bet tuoj čia prasidės visokie pirkinių krepšelio reikalai ir plytelių, vedančių link parduotuvės skaičiavimas, susiimk. Nurimstu ir prieš sugrįžimą prie muzikos dar garsiai lepteliu, kad Latvijoje susiradau naują draugą. Tai long drink‘as bambalyje, vardu „Džons“. Tikiu, kad su juo keliai dar susikirs, nes mūsų draugystė – tikra, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų.

   Pasirinkimai. Labai nemėgstu šios dalies. Kita vertus, su šia mano kančia Positivus festivalis gauna pliusą. Šią akimirką dviejuose stage‘uose vyks du skirtingi muzikos seansai ir aš noriu išgirsti juos abu: po vakarykštės nevilties tai yra tiesiog puiku (neskaitant to, kad privalėsiu rinktis). Pirmiausia žingsniuoju į britų Daughter pasirodymą. Trapi, talentinga ir labai žavi vokalistė kausto dėmesį ne išsišokimu, o ramybe. Besiklausant indie folk‘o noris atsidurti vandenyno viduryje ir tiesiog plūduriuoti. Skausmingą ekstazę pasiekiu išgirdęs puikiai pažįstamą hitą „Youths“. Po minutės prisijungę būgnai virpina visas emocionalumo stygas, net ir dabar, klausant ir žiūrint Daughter pasirodymo įrašą. Valgau ir akimis, ir ausimis. Aha, čiut ir aš neapsiašarojau. Taip liaupsini ir po kelių minučių išduodi, pasiaiškink. Tiesa. Čia vėlgi įsikiša mano simpatijos elektroninei muzikai: Red Bull Music Academy ir NiklāvZ skatina mane elgtis kiek kvailai. Kodėl? 2013 m. festivalio Satta Outside  beatmaker‘ių Ritmo Kovų“ nugalėtoją latvį aš galėsiu išgirsti tame pačiame festivalyje ir šiais metais, o Daughter – ne. Pusvalandžiui išjungiu sąžinę ir einu vedamas noro, kuris triukšmauja kažkur giliai krūtinėje.

   Jaunasis latvis = nostalgija ir laiko mašina su kelialapiu į praeitį. 2013 m. Satta Outside „Ritmo Kovose“ debiutavęs kuklus vaikinas su finaliniu „Red Lambo“ nunešė tiek Tent stage‘o, tiek žmonių stogus. Ši pergalė, panašu, vaikino nesugadino – Positivus festivalyje grojo tas pats NiklāvZ: kuklus, tačiau puikiai žinantis ką daro. Bassfuture wave beats‘ai susirinkusiai publikai neleido stoviniuoti, o aš džiaugiausi, kad greitu metu kaimyną galėsiu išgirsti dar kartą. 45 minučių, praleistų su NiklāvZ, susirinkusiems nepakako: užmigusią garso aparatūrą pakeitė garsus, vieningas „atkārtot!“, tačiau atlikėjas, sunkiai valdydamas šypseną, susirinko savo amuniciją ir dar kartą padėkojęs ramiai nulipo nuo scenos.  Tvirtai tikiu, kad latvis dar tikrai būtų užkūręs pirtį (su keturis kartus daugiau laipsnių nei ryte jutau palapinėje), tačiau Positivus festivalio line up‘as – griežtas ir nepriekaištingai tvarkingas.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

  Tiršta masė žmonių prie pagrindinio Lattelecom stage‘o, scenoje energija trykštanti jauna šviesiaplaukė mergina, indie pop, folktronikos atstovė – kas? Dar galiu pridurti, kad ji – anglė. Taip, tiesa, 50 reputacijos taškų krenta į Jūsų krepšį! Šeštadienio vakarą didelę festivalio dalyvių dalį vienijo Ellie Goulding pasirodymas. Pats į jį pernelyg nesiveržiau – atėjau jam jau įpusėjus. Nemanau, kad suklydau: išgirdau labiausiai pasauliui įstrigusius anglės kūrinius, tokius kaip „Lights“, „Your Song“, „I Need Your Love“ ir „Burn“. Nei sužavėjo, nei nuvylė – kiek pasidaviau masei ir palingavau į taktą, o skaičiai kalba patys už save: „Burn“ su 300 mil. peržiūrų „Youtube“ ir dešimttūkstantinė gerbėjų minia Positivus festivalyje.

   Vakaro vinį įkalė Lattelecom stage‘ą uždarę dar 1970 m. susikūrę elektronikos dievukai Kraftwerk. Britų laikraštis The Observer šiai grupei kažkada priskyrė tokius laurus: „no other band since The Beatles has given so much to pop culture“. Grupės nariai ne kartą keitėsi, tačiau pastarosios dvasia išliko. Ramiai išsirikiavusi ketveriukė, 3D vizualizacijos, paslaptingai hipnotizuojanti, kartais net bauginanti elektronika susidėjo į savotišką mindfuck‘ą, tačiau būtent tokį, kuris dėl savo paslaptingumo tiesiog prašosi būti ištyrinėtas. Man tai buvo visai nauja ir dar dabar mintyse kartais nevengia nuskambėti „Tschernobyl, Harrisburgh / Sellafield, Hiroshima / Stop radioactivity“. Ką jau bekalbėti apie su šia grupe augusius, brendusius ir jos vertę žinančius festivalio dalyvius.

   Prieš keliaudamas miegoti dar kartą norėjau susidurti su RBMA stage‘u. Tą padaryti turėjau puikų pretekstą – su šia scena kooperavosi kanadietis A-Trak. Darbai su Kanye West (blogas ženklas), Kid CudiJay-Z (dar vienas blogas ženklas), Run-D.M.C bei klausytas Boiler Room‘o atlikėjo DJ set‘as vertė tikėtis, kad A-Trak šįkart pasirinks ne electro house‘ą, o hip hop‘ą. Klydau. Bent jau pirmąsias 10 minučių. Dešimtį kartų išgirdau „A-Trak, A-Trak“, šiek tiek vilties teikusias garsų pradžias ir viską be gailesčio sunaikinusius drop‘us, po kurių skambėjo kažkas, kas mano ausiai stipriai asociavosi su klubine muzika. Vėlgi: publikai patiko, o man ne, labai greitai apsisukau ir patraukiau palapinės link. Klausyk, gal tu koks hater‘is?

   Paskutinės girdėtos muzikinės vibracijos nuotaikos nesugadino, turint galvoje, kad kempinge turėjau dar kalną tyro juoko. Antroji Positivus festivalio diena, kad ir su šiokiais tokiais neskaniais prieskoniais, man patiko.  Tyrlaukiuose jau tada vis dažniau sušmėžuodavo pozityvo oazės, o juk trečioji festivalio diena, bent jau man, žadėjo dar kelis kartus daugiau. Labanakt.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

Sekmadienis: „Talk Is Cheap“

  Šįkart prie festivalinio žadintuvo a.k.a karščio prisideda dar vienas puikus pojūtis – gerklės skausmas. Ploju katučių. Gal nebedejuok. Džiugu tai, kad visi skausmai - greitai išvaikomi: gal nuotaikos, gal „Džons“, o gal šalto vandens pagalba. Tiesa, kad jau paminėjau vandenį: trumpas vienos iš įdomiausių temų – higienos aptarimas, kuriame slypi atsakymai – švarūs arba nelabai. Ore.lt apie šių metų Positivus teko skaityti: „Apsilankymai tualete tapdavo kantrybės išbandymu ne tik dėl neoperatyvaus jų valymo, tačiau ir dėl to, kad kartais (ypač rytais) laukimas eilėje galėdavo užtrukti ir pusvalandį.“ Šioje vietoje norėčiau užstoti festivalį (taip, aš visiškai rimtai!). Galbūt man ir mano draugams tiesiog sekdavosi, tačiau festivalio metu bent penkis kartus nuoširdžiai kartojau, kad žaviuosi organizatorių rūpesčiu vienutėmis. Pastarosios, vien mano akyse, per dieną būdavo išgražinamos bent du – tris kartus, kas yra išties sveikintinas skaičius (turint galvoje, kad Tundroje tokios apeigos per tris dienas įvyko tik vieną kartą). Dėl laukimo – dalis tiesos. Kartais tekdavo paniūniuoti ir palinguoti geras 10, galbūt 15 minučių, bet vėlgi – čia jau ir apsukrumo reikalas (rinkis tualetą prie kurio rikiuojasi vyrų, o ne moterų eilė!). Atsiprašyk damų. Atsiprašau. Done. Kas liečia dušus – štai čia su Ore.lt komanda sutinku 110 procentų. Kelios dešimtys dušo kabinų trisdešimttūkstantinei festivalininkų miniai – skaudus iššūkis. Tiesa, nelabai pritariu ir idėjai kelias valandas stovėti eilėje vardan galimybės festivalyje maudytis duše (jūra juk ne srutų duobė). Aha aha, gal dar aptark pušų kvapo muilo sudėtį ir tualetinio popieriaus išmatavimus. Raukiu higienos temą ir grįžtu prie festivalio laukiamiausiųjų. Vidurdienį Salacgrīvą maudantis lietus leidžia atsikvėpti ir pasiruošti. Taupyti jėgų rezervai bus ištaškyti su kaupu: Chet Faker ir The Kooks.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Dar prieš pasiekdamas Nordea stage‘ą žinau, kad bus gerai. Su australu Chet Faker kitaip būti ir nelabai gali. Elektronikądowntempo ir soul‘ą jungiantis talentas žada daug. Vieniši ir kartu su atlikėjais Ta-ku bei Flume sukurti apogėjai nuolat skamba mano ausinėse. Neklystu. Ramybe hipnotizuojantis australas ne judina, o liūliuoja, tačiau kitokio varianto ir nesinori. Jokio darkymosi scenoje, tik nuoširdus santykis su publika ir garsaigarsaigarsai grūda mane į kambarį, kur esu tik pats su savimi. „No Diggity“, „Talk is Cheap“, „Gold“, „Drop The Game“ (pastarojo labiau akustinė versija, kadangi šalia nėra Flume) ir absoliutus gėris – ekstazė kvadratu. Kiek pasigendu „Left Alone“, bet nėra jokių nuoskaudų, kadangi pasirodymas – live, o jau minėtasis Flume užsiima kitais reikalais. Laikas sutirpsta labai greitai, o aš esu įsitikinęs, kad jau vien dėl Chet Faker čiupti Positivus bilietą buvo daugiau negu verta. Mintyse raibuliuoja „aš girdėjau jį live“ ir paprastos, bet labai tikros padėkos.

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Iki The Kooks dar turiu truputį laiko. Įdomumo dėlei prisėdu paklausyti šiuo metu ant bangos esančio kolektyvo Bastille. Nieko keisto, kad klausytojų masė čia – didelė. „Things We Lost In The Fire“, „Pompeii“ ausų tikrai nepjauna, bet skamba skystokai ir kažkuo primena Ellie Goulding. Esu čia, kad užsicheck‘inčiau, o ne pasimėgaučiau. Tuolabiau, kad galvoje vis dar skamba Chet Faker‘io palikimas.

   Valanda trynimosi vietoje, kad nebūčiau nustumtas į kitą pasaulio kraštą tuo metu, kai scenoje pasirodys The Kooks, bėga į pabaigą. Festivalis ridenasi ta pačia kryptimi. Ar liūdna? Nelabai. Positivus vis dėlto yra pozityvas, tad negatyvint tikrai nesinori. Ir štai. Žymieji britai a.k.a merginų sielų virpintojai a.k.a paauglystės dievukai a.k.a skausmingų baladžių autoriai, vedami Luko, prie Lattelecom scenos suburia bene visus Positivus lankytojus. The Kooks gumos netempia ir iškart padovanoja „Ooh La“. Poveikis – aiškus: vienu momentu pajuntu mano galvos link rankomis parnešamą vieną iš fanų. Nors niekada nebuvau didžiausias šių britų gerbėjas, bet „Still I need your sway...“ rėkiu naudodamas visą savo plaučių tūrį. „Junk Of The Heart“ klaidina romantikos labirintuose ir nekaltai skatina šypsotis, „Seaside“ kviečia pasivaikščioti pajūriu, o Positivus festivalio pabaigą vainikuoja ne kas kitas, o „Naive“. Girdėjau kalbų, kad praeitų metų festivalį uždarantieji The xx slogios pabaigos kūrimui tiko labiau. Galbūt. Tačiau kas sumanė apibrėžimus, teigiančius, kad festivalio pabaiga = ašaros baltoje skepetaitėje? The Kooks drebina ir visa visuma – labai skani. Pasirodo kiek pompastiški, bet prie nuotaikos derantys fejerverkai ir ekranuose pradeda dominuoti nebe grupių pavadinimai, o frazė „SEE YOU IN 2015!“. Ir kodėl gi ne? Tikiu, kad dar susitiksime.

   Manau, kad net penkis kartus už mane piktesnis ir išrankesnis kritikas drįstų ištarti, kad festivalis pavyko. Ne, šis renginys nėra mano numeris vienas, tačiau per trijų dienų laikotarpį jis man išbūrė bent kelias akimirkas, kurias prie progos pats ir susmeigė giliai į atmintį ir dar giliau į krūtinę. Man nereikia tūkstančio dušų, nereikia ir visos tos pompastikos panaikinimo. Vienintelis noras, kuris, mano manymu, būtų pravartus ne tik man, bet ir pačiam Positivus – didesnis dėmesys alternatyviąjai muzikai. Jeigu šalia tokių atlikėjų kaip Chet Faker, Daughter ar The Kooks dar galėčiau išgirsti kažką panašaus, kad ir į tą patį Shlohmo (jauno žmogaus utopinės svajonės, cha) – tai būtų didelis ir labai malonus laimėjimas. Ateitis parodys, o dabar konstatuoju: Positivus festivalis stovi tvirtai. Gerai, tvirtove tu, gana vapėti. 6 lapus ir taip jau prirašei. 

   Iš tiesų: jei dar skaitai – dovanoju Tau dar 50 reputacijos taškų (ateityje sugalvosiu į ką galėtumei juos iškeisti).

Positivus\'14: „Mažiau yra daugiau“? Tikrai ne.

   Manau, kad kalbų nebereikia, visi žinome, ką pasakytų Chet Faker‘is. O aš pats, prigriebęs keletą draugų, vis dar su Kooks‘ų paniūniavimais migdausi kažkur ten, Salacgrīvos pakrantėje. Ar labu nakti, saldie sapņi.

 


 

Įspūdžiais dalinosi Kristupas Naraškevičius

Nuotraukos - Dominykos Rūtos Gucevičiūtės

Daugiau fotografijų socialiniame tinkle FACEBOOK