Pirmoji Open'er festivalio diena: laisvė ir hipius menantys garsai

Open'er Festival prasidėjo! Šįkart  kartu su ManoFestivalis.lt, tad skubu dalintis pirmaisiais trečiadienį gimusiais minčių raizginiais.

Festivalio pradžia pareikalavo ištvermės: klystkeliai Lenkijoje prie bemiegio reiso trukmės pridėjo keletą neplanuotų valandų, o anglų kalbos nepopuliarumas ir nesusikalbėjimas dar prieš festivalio pradžią mūsų ekipažą gainiojo nuo vienos pastarojo pusės link kitos. Nors tik trečiadienis, tačiau žmonių čia – tuntas: dar kelias valandas atiduodu stovėjimui eilėje. Horizonte lyg ir gimsta miražai: Lietuva, jos tankūs miškai, beprasidedanti paskutinė „Tundra“ ar „Bliuzo naktys“ ir visa ta puikiai pažįstama nedidelė auditorija. Atrodo, kad bagažas prastai nuotaikai pilnai sukomplektuotas: karštis, nuovargis, tik prieš pat išvyką baigti gerti antibiotikai, nulinės galimybės pailsėti ir keistas ilgesys.

Tiesa, minėtą bagažą netrunku išmesti per bortą. Užtenka atverti paskutinį jėgų rezervuarą, įšokti į pirmąjį greitaeigį traukinį (Florence + The Machine Mac DeMarco Tame Impala) ir akimirksniu suvokiu, kad pirminiai nesklandumai yra tik niekinga ir įtakos beprasidedančiai kelionei nedaranti dulkė.


Open'er'io pagrindinę sceną atidaro britų reperis, grime vėliavnešys Skepta: pastarasis keičia čia turėjusį koncertuoti panašų frontą atstovaujantį amerikietį Mac Miller. Pokyčiai line up'e įvyksta prieš pat festivalio pradžią: auditorija patenkinta, tačiau brito pasirodymas – kontroversiškas. Atlikėjo ir jam talkinančio back'o „Shutdown“, agresyvios ir, atrodo, sveikatai pavojingos bass linijos lyg ir kelia publiką, ypač jaunėlius, į orą, tačiau aš nepasiduodu – galbūt dėl veikiančio nuovargio filtro. Keli lietuviai taip pat prasitaria: 30-40 minučių pasirodymas, treningas ir tikrai ne maksimaliomis srovėmis transliuojamas entuziazmas byloja apie paskutinės minutės 'book'inimą. Atėjau, pagrojau, tikrai nepersistengiau.

-------------- 
Po Skepta virškinto, bet iki galo nesuvirškinto pasirodymo suprantu, kad jau festivalio pradžioje bus aukų. Dėl anksčiau paminėto pirmojo greitaeigio traukinio Open'er'yje laidoju The Last Shadow Puppets su Arctic Monkeys vokalistu Alex Turner priešakyje ir pasirenku power nap'ą. Kolega užsimena, kad buvo smagu tiek klausyti, tiek stebėti – grupės lyderio plastika puikiai pinasi su alternativeindie roko skambesiu.
 

Vėliau pastarųjų (ir, žinoma, ne tik) stilių dvasia tik stiprėja – bėgiais pasileidžia trečiąkart minimas greitasis traukinys. Jo mašinistė – anglė Florence Welch, daugeliui geriau pažįstama kartu su grupe kaip Florence + The Machine. Vau  lieku apstulbęs: bene nuoširdžiausias kada nors girdėtas ir matytas pasirodymas. Vokalistė savyje glaudžia šešerių metų mergaitės tyrumą ir vėjavaikiškumą, hipių kultūros nešamą laisvę, meilę bei taiką ir, žinoma, įspūdingos amplitudės vokalą. Nenutrūkstantis sklaidymasis scenoje ir tik teigiamos vibracijos. Pasirodymas talpino netikėtą slystelėjimą, kuris juokais buvo palydėtas frazės „I'm not even drunk“, bene dešimt pučiamųjų instrumentų ir vaivorykštės spalvų vėliavą kūrinio „Spectrum“ metu. Po pastarojo atlikėja virpančiu balsu dėkojo publikai, kad ši parodydama tiek meilės suteikė jai labai daug vilties. Apskritai Florence ne kartą stovėjo ties ašarų pakalne – ta, kurią stebint kyla šypsena ir šilčiausios emocijos. Glaudus, tvirtas ryšys tarp grupės ir klausytojų tikrai tvyrojo ore – nuo pasirodymo pradžios iki paskutinių „Dog Days Are Over“ akordų. Profesionalu, šilta ir nepamirštama.

--------------

Po Florence + The Machine bėgte pasileidau link kitos scenos, kadangi ant „Alter“ stage jau lipo indie estafetę (tik su psichodelinėm priemaišom) perėmęs kanadietis Mac DeMarco. Jaunų klausytojų dievukas, garsėjantis absoliučiu atsipūtimu scenoje, atrodė būtent toks, kokį jį ir įsivaizdavau.


Kaip ir prieš tai klausyta grupė, blue waveslacker rock pionierius transliavo laisvę, tik gal kiek kitokią. Jei Florence Welch laisvės išraiška buvo šamaniški šokiai, tai Mac DeMarco leido sau prigulti, prisidegti cigaretę ir nuolat stebinti ne tik muzikiniais, bet ir humoristiniais sugebėjimais. Klausytojų minioje nuolat sklandė plakatas: „Message in a bottle“. Kanadietis ilgai neužtruko ir žinutę transformavo į  „Massage in a butthole“. Hitas po hito („Salad Days“ buvo vienas pirmųjų grotų kūrinių, skambėjo ir „My Kind of Woman“ bei „Ode to Viceroy“), už nugaros atvirkščiai valdoma gitara, akmeninio veido būgnininkas, bosisto anekdotai ir David Gahan raitymąsi scenoje primenantys judesiai, galiausiai puiki gitaros solo partija ir bent penkias minutes trukęs Mac DeMarco stage dive'as. Kad viskas neatrodytų pernelyg komiška: buvo ir reguliariai pasirodanti romantinė linija, ir prisipažinimas beveik meilėje Lenkijai. Aš reguliariai, gal nieko originalaus, mačiau Kanzasą ar Teksasą ir tuo mėgavaus, o kanadietis kūrė pirtį kartu su ištikimiausiais fanais. Beje, atlikėjas pažadėjo, kad po pasirodymo jį galima bus sutikti festivalio lankytojų gretose – only in Open'er.

--------------

Po Mac Demarco  dar vienos lenktynės ir dar didesnė psichodelikos dozė: ant pagrindinės scenos kiek po vidurnakčio lipo australai Tame Impala. Publika – kiek išsikvėpusi (net ir suvokiant atvykėlių populiarumo mastą dėl tokio line up'o sunku būtų tuo išsikvėpimu stebėtis), bet „Feels Like We Only Go Backwards“ ar „Let It Happen“ sėkmingai sunkė paskutines jėgas.


Ypatingai spalvoti (vizualizacijos – įspūdingos, turbūt tokia ta Australija), unikalų skambesį turintys australai sėkmingai kūrė sklandų pasirodymą. Net keista, kad jau norėjosi prisėsti ar grįžti į kempingą ir atsigerti alaus – turbūt prie gero greit priprantama. Bet kokiu atveju Open'er'is padovanojo dar vieną puikų hipiškos laisvės pliūpsnį.

--------------

Toks tas trečiadienis permainingas, nelengvas, bet labai žavus, o krikštas Open'er'yje – pavykęs. Kol kas pertrauka, o rytoj bus daugiau (po penkiolikos minučių ant scenos lipa Red Hot Chilli Peppers, vėliau Beirut, M83 ir Caribou)!


Pirmoji Open\'er festivalio diena: laisvė ir hipius menanti kultūra

Plunksna: K. Naraškevičius
Nuotraukos: M. Murawski