Pirmoji „Kino pavasario“ banga: ant keteros – purvina, tačiau kojas kilnoti privertusi „Belgika“

Keista kalbėti apie laikotarpį, kai pasikeičia laiko matas: išgaruoja sekundės, minutės, valandos, o į jų vietą atsistoja kino juosta. Paskaita universitete? Ei, ji juk truks vieną filmą. Slogius žiemos depresija persisunkusius debesis keičia bepradedąs šilti grindinys, gal pats metas pabėgioti pamiške? Ei, bet juk galėčiau pažiūrėti kūrinį „Meilė ir malonė“. Tad šis naujas matas – kiek pretenzingas, tavo dienotvarkę planuojantis ir su niekuo nesiskaitantis išsišokėlis, kurį pats tokiu ir padarai. Nieko labai keisto, juk tokius oponentus, t.y. filmus, didžiųjų Lietuvos kino teatrų kortuose sutinki gana retai. Akistata po akistatos, net savotiškas malonus ir kokybės nepametantis konvejeris – tokia yra krūvos filmų trukmės kinematografijos šventė – Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“.

Pirmoji „Kino pavasario“ banga: ant keteros – purvina, tačiau kojas kilnoti privertusi „Belgika“

Kino teatrai keičiasi, jie pražysta – tai aiškiai juntama nuo pirmųjų žingsnių juose. Į apačią akimirksniu sminga spragėsių pardavimus žyminti strėlė, erdvę užpildo mąslūs veidai, o nepažįstamųjų ausys, pagavusios tinkamo turinio signalus, siunčia žinią lūpoms, kurios su savo komentarais akimirksniu prisijungia prie diskusijos. Kinematografinę šventę pradedu ir aš, deja, kiek vėliau nei buvo planuota. Šeštadienį dėka į liūdesio tortiliją mane susukusio pilvo per lietuvišką televiziją peržiūriu maždaug tris su puse beveik šūdinus filmus (beveik, nes Ridley Scott‘o „Dangaus karalystė“ nėra šūdina), tačiau jau sekmadienį įvyksta maksimali reabilitacija: dešimt valandų kino teatre ir keturi filmai. Dar vieną turiu kišenėje iš programos „Festivalių favoritai“ pristatymo, tad išeina pirmasis penketas, kuriuo skubu pasidalinti, nes dėl „Kino pavasario“ žiūrisi greičiau ir maloniau nei rašosi.

„Gimtinė“ – viena kitos nepažįstančių moralių sankirta

Turkijoje bei Graikijoje gimusi režisierės Senem Tüzen drama jau spėjo pasižymėti – Varšuvos kino festivalyje pastaroji buvo pripažinta geriausiu Azijos filmu, o Azijos ir Okeanijos kino meno akademijos apdovanojimuose nuskynė prizą už geriausią scenarijų. Istorija paremta dviejų žmonių santykiais. Į ketvirtą dešimtį kopianti Nesrin iš urbanistinio balagano atvyksta į tykų, bet senomis tradicijomis ir tokiu pačiu mentalitetu persunktą kaimelį tam, kad pabėgtų nuo ją ką tik prislėgusių skyrybų bei pabaigtų rašyti pirmąjį romaną.

Tiesa, laukta ramybe ir kūrybai tinkama aplinka ilgai mėgautis netenka – paskui dukrą, kuri apsistoja mirusios močiutės namuose, atskuba jos motina. Ši, nors yra labai trapi ir jautri, turi užgrūdintą vertybių sistemą, kurią siekia įpiršti ir savo dukrai. Pastaroji, žinoma, nuo obels nuriedėjusi yra gana toli, tad žiūrovas netrunka pajusti kaip kino salės oras po truputį yra prisodrinamas įtampos. Tai juosta apie dviejų požiūrių, net pasaulių – senojo ir naujojo, sandūrą. Sandūrą, kuri yra daugiau ar mažiau pažįstama visiems tėvams ir vaikams. Emocinis krūvis nuolat keičia kryptį, linija tarp pykčio ir atgailos – plonytė, o papildomų malkų į ir taip jau apypilnį židinį meta paskalas mėgstančios kaimo davatkos. Netrunki suprasti, jog vienas pasaulis vis tik galiausiai turi užgožti kitą, tačiau kuris ir kaip – sunku pasakyti iki pat filmo galo, nes pozicijos nuolat keičiasi. Laimėtojų nėra, juk kova vyksta tarp bene artimiausių šeimos narių, tačiau mikropralaimėjimų gausu. Koją pakiša dialogai, kurie man vietomis pasirodo ištempti, perdžiūvę ir nelabai į ką vedantys. Galbūt todėl, jog moterys yra sunkiai perprantama mistika, o šis filmas yra būtent apie jas. Galima užsukti, galima ir ne – 6/10.

„Demonas“ – skirtingus dalykus žadanti ir duodanti siaubo drama su komedijos elementais

Režisieriaus Marcin Wrona ir Lenkijos bei Izraelio bendras kūrinys, kurį įvardinu kaip siaubo filmą-romantinę dramą-komediją. Į nuošalų kaimelį Lenkijoje iš Anglijos atvykęs Piotrekas čia veda Žanetą, tačiau vestuvių puotoje dalyvauja viešnia, kurios nėra svečių sąraše. Tai – dibukas – iš žydų mitologijos kilusi netinkamai palaidoto mirusiojo dvasia, siekianti šaltą žemę išmainyti į kūną gyvųjų pasaulyje. Taikinys – jaunikis, mat šis šventės išvakarėse ir tampa tuo Fernandu Magelanu, tik šiuo atveju pastarojo atradimas ne Azija, o žmogaus skeletas. Puota po truputį virsta jaunikio konvulsijų, juo besipiktinančio uošvio, nustėrusios, padėti bandančios žmonos ir degtinės jūros sinteze.

Jau pirmosios filmo minutės, neslėpsiu, gąsdina. Jeigu praėjusiais metais tai pačiai siaubo kategorijai priklausantis „Mergina naktį namo grįžta viena“ buvo labiau nejaukus nei baisus, tai „Demono“ pradžia lyg ir sako, kad reguliariai teks suspurdėti kėdėje. Toliau sekantis pusvalandis vis dar intriguoja, tačiau atsiradę komedijos elementai įtampos kreivę smukdo žemyn. Žvelgiant iš vienos pusės tai nėra labai blogai, nes humoras išties verčia prunkšti, žvelgiant iš kitos – nežinia ar tas humoras čia atsirado planuotai. Tai lyg savotiškas žanro nenusistovėjimas ir šokinėjimas tai į vieną, tai į kitą pusę. Pastarasis sklaido baimės pojūtį ir į filmą pradedi žvelgti kiek nerimtai. Atomazgos laukimas neprailgsta, tačiau pati atomazga nuvilia. „Demono“ siūloma patirtis įdomi, jei iš pastarojo nesitiki tik siaubo filmo, tik romantinės dramos arba tik komedijos. Blogiausia tai, jog siužetas ne palaipsniui pusantros valandos kyla į kalną, o viršūnę pasiekia jau po keturiasdešimties minučių ir joje net ne stoviniuoja, o pasileidžia žemyn. Galima užsukti, galima ir ne – 6/10.

„Trumanas“ skaudžius dalykus įvelka į lengvai virškinamą, tačiau paveikią formą

Argentinoje ir Ispanijoje kurta režisieriaus Cesc Gay komedija-drama apie vis dažniau kino ekranus pasiekiantį vėžį. Juo serga su rykšte jau susitaikęs Chulianas, kurio aplankyti iš Kanados atvyksta senas pažįstamas Tomas. Tiesa, liga istorijoje yra tik artyn slenkančios pabaigos simbolis. Artėjanti supernova veikiau yra ne vieno gyvenimo, o dviejų žmonių draugystės finalas. Tai finišo linija, kuri net ją kirtus liepia judėti toliau. Tai puikiai simbolizuoja Trumanas – Chuliano šuo. Kino juostoje nėra baltų ligoninės palatų ir sodraus vaistų kvapo – veikiau išvysi barą ir užuosi kažkur smilkstančią marichuaną. Žavu tai, jog vargu ar šiame filme galima ką nors išspoilinti – siužeto vingių čia nėra daug, o ir jų įtaka – minimali. Tai kūrinys apie gyvenimą, savo paprastumu primenantis Richardo Linklaterio „Boyhood“. Apie skaudžius dalykus kalbama taip drąsiai, šiltai ir lengvai, jog norisi šyptelėti, o po šios šypsenos užplūsta keistas, ramus liūdesys. Talentingų aktorių vaidyba (simpatijos Ricardo Darín gimė po puikios dramos „The Secret in Their Eyes“) kuria ryškius ir nors ir skirtingus, tačiau vientisą ir tvirtą draugystės kūrinį lipdančius veikėjus. Komedijos elementai nėra įkyrūs, veikiau palengvinantys emocinį krūvį. Dalis filmo detalių tokios, jog vienas žiūrovas spaus šypseną, kitas – ašarą, tačiau abu jie iš kino salės turėtų išeiti savotiškai apsivalę, grįžtelėję arba bent jau susimąstę apie pamatines vertybes. Siūlau užsukti – 8/10.

„Viva“ – Havanos egzotika ir nelabai egzotiška jos kasdienybė

Režisieriaus Paddy Breathnach Airijoje brandinta ir Kuboje gimusi juosta pasakoja apie Havanoje gyvenantį vaikiną vardu Chesus. Jis – motiną palaidojęs homoseksualus kirpėjas, tvarkantis senyvų moteriškių šukuosenas ir ruošiantis transseksualų perukus pasirodymams vietiniame kabarete. Vaikinas, nuolat besisukantis tarp jį žavinčių išraiškingų, spalvotų ir emocionalių jo draug(i)ų performansų, pats taip pat ryžtasi pasukti ta pačia linkme ir pasirenka sceninį vardą Viva. Iš motinos paveldėti gebėjimai šokti ir kiautą po truputį ardantis talentas lyg ir kloja debiutantui sėkmingą karjerą, tačiau netikėtai pasirodo nuo mažens nematytas, ką tik iš kalėjimo paleistas vaikino tėvas Anchelis. Šis – garsus boksininkas, tad pirmasis dalykas, kurio sulaukia Chesus, yra ne tėviškas apkabinimas, o smūgis į veidą. Kaip ir anksčiau minėtoje „Gimtinėje“ prasideda vargiai nedideliame bute telpanti dviejų pasaulių kova. Svaidomasi skirtingomis vertybėmis, nuolat pulsuoja įtūžis, tačiau vietos atsiranda ir tyriems šeimyniškiems jausmams, juk tėvas ir sūnus turi tik vienas kitą.

Skirtingai nei „Gimtinėje“, kurios drama yra gana panaši, „Viva“ suteikia vilties, jog du absoliučiai skirtingi požiūriai vis tik gali tarpusavyje sugyventi be kurios nors pusės aukos. Kiek ironiška, nes konfliktas šioje juostoje atrodo net stipresnis. Be vykstančios interesų ir nuostatų kovos bei apsireiškiančių kitų skausmingų elementų, čia dar vyksta... muzika. Ji ir drag karalienių pasirodymai prikausto. Pastarieji nekapoti, leidžiantys žiūrovui suklusti ir pajusti, dėl to šis filmas reikalauja žiūrėti jį kino teatre. Aštrūs, labai emocionalūs kūriniai ir puikiai juos jaučiantys, kasdienybės skausmą transliuojantys atlikėjų veidai, egzotika, šarmas ir spalvos – viva Havana! Siūlau užsukti – 9/10.

„Belgika“: We are Noah‘s fucking Ark!

Ant pirmosios „Kino pavasario“ bangos keteros – režisieriaus Felix van Groeningen Belgijoje nufilmuota drama „Belgika“. Du broliai – jaunėlis tik viena akimi matantis Džo ir impulsyvus maksimalistas Frenkas susitinka po ilgos pertraukos tam, kad mieste sukurtų vietą visiems – barą „Belgika“. Prie mažesnių patalpų, kurioms diriguoja Džo, prijungiama masyvi salė koncertams – netrukus čia jau rasoja sienos, o žmonių tiek, kiek vabalų Amazonės džiunglėse. Debiutas daugiau nei sėkmingas, tačiau nuo sėkmingiausio klubo mieste neatsiejami ir seksas, alkoholis, narkotikai bei dėl pastarųjų kylantys incidentai. Broliškas ryšys vieną akimirką yra varomoji jėga, kitą – skausmingas kliuvinys. Visą gyvenimą ramsčiu ir užuovėja Džo buvęs Frenkas turi susitaikyti su tuo, jog jaunėlis jau nebe tas, kuriam reikia auklės, veikiau – atvirkščiai.

„Belgika“ – dvejopai vertinamas kūrinys. „IMDb“ ir „Rotten Tomatoes“ į jį mėtomi tiek švieži, tiek supuvę pomidorai. Dažnas aukščiau kelia ankstesnį režisieriaus darbą „The Broken Circle Breakdown“, aš – atvirkščiai. Penkiasdešimt procentų filmo kilnoju kelius – muzika įkvepianti ir nors kino salės krėslas jai per ankštas, bet čia ji skamba puikiai – nuo synth elektronikos iki pučiamųjų orkestro. Garso takelį, kuris puikiai tapatinasi su triukšmauti nusiteikusiomis masuotėmis, kūrė belgai Soulwax. Įdomu tai, jog duetas sukūrė šešiolika kūrinių, kuriuos atidavė šešiolikai netikrų grupių, koncertavusių Džo ir Frenko bare. Vienintelis minusas – „Belgikos“ traileryje skambantis pirmasis kūrinys, kurio reikalauja žiūrovai ir kuris vis dar tupi po paslapties šydu.

Ši kino juosta – nesibaigiantis vakarėlis ir pagirios. Kontrastas tarp brolybės suteikiamų stiprybių ir silpnybių. Tarp alkoholio, kokaino mikstūros ir namie laukiančios šeimos, tarp idėjos sėkmės ir po pasiekto apogėjaus sekančio nuopolio. „Belgika“ pulsuoja nutrūktgalviška jaunyste, impulsyvumu ir reikiamu momentu man labai maloniai sudrumsčia dieną. Nors retkarčiais atrodo, jog drama pražysta ten, kur tik yra įmanoma ir tai daro savotišką balaganą, o šalimais dar ir šmėžuoja Holivudas, bet ši kino juosta man tampa puikia patirtimi. Įvertinimas, žinoma, emocionalus, tačiau išeinu su mintimis: „Velnias, jeigu jau gimiau be balso, tai gal bent barą atidarysiu.“ Gaivališkas garso takelis ir neprailgstanti istorija. Užsukti būtina – 10/10.

Toks yra pirmasis mano penketas: vieną akimirką užliūliuojantis, kitą – paleidžiantis vadžias ir spjaunantis į moralę. Šventė tęsiasi, o penkis „Kino pavasario“ žiedus persodinus į popieriaus lapą kišenėje laukia jau kiti penki: „Epitafija“, „Juoda“, „Perlinė saga“, „Šuns širdis“ ir „Geismas ir garsas Vakarų Berlyne (1979-1989)“. Neslėpsiu: trys šio penketo juostos iš manęs gavo maksimalų įvertinimą, tačiau kol kas – trumpa pertrauka, nes, kaip jau minėjau, žiūrėti šįkart norisi labiau nei rašyti!

Pirmoji „Kino pavasario“ banga: ant keteros – purvina, tačiau kojas kilnoti privertusi „Belgika“

 

 Pirmoji „Kino pavasario“ banga: ant keteros – purvina, tačiau kojas kilnoti privertusi „Belgika“

 Kristupas Naraškevičius © ManoFestivalis.lt