Penkių dienų savaitgalis su naujuoju cirku

10-tąjį kartą grįžtantis ir kokybiškai augantis Naujojo Cirko Savaitgalis vėl atvežė nedažnai matomą malonumą, ir toliau tvirtina, kad toks daugialypis dalykas yra tikrai daugiau nei tiesiog pramoga.  Festivalis jaučiasi užsiauginęs tikslinę savo auditoriją – daugelis žiūrovų jau pažįstami su naujuoju cirku, arba yra dažni teatro ir Menų Spaustuvės lankytojai.  Ankštos menų spaustuvės erdvės vos talpino visus norinčius ant sulankstomų kėdžių, taburečių ir pagalvių, o pora pasirodymų buvo sutrumpinta ir sumažinta, visgi erdvė čia jautriai pritaikyta veiksmui  - kamerinis ir fiziškai įtraukiantis daiktų cirkas pildė savo potencialą dėka publikos artumo, o akrobatinė komedija vyko kieme, be šviesos efektų ar trijų teatro sienų, koncentruodama dėmesį  į charakterius ir neužmaskuotus įgūdžius.

Naujojo cirko savaitgalis'15

Cie Barolosolo

Atlapaširdiškai naiviu, bet išradingu humoru festivalį atidarė Cie Barolosolo (FR), kieme įrengę baseiną pasakojimui apie du kontrastuojančio charakterio muzikantus saloje, kuri vadinasi “O”. Kinematografišką Slapstick rutiną Mathieu Levavasseur ir  William Valet atlieko ant vandenų viduryje stovinčios taburetės, kuri greitai tampa per ankšta dviemS, ir šis nepatogumas vandens bijantį William verčia ropštis ant visko, kas sausa, o išsibalškėlį Mathieu gelbėtį draugą iš pavojingų sitaucijų. Tačiau baimę nugali muzika, ir grodami jie suvaldo vandenį, paversčia perkusiniu istrumentu, ar tiesiog mėgaujasi purslais (žiūrovų sausumo sąskaita). Niekuomet nesi tikras muzikos realumu, nes kartais puiki sinchronizacija nutrūksta ir neįmanomi objektai ima groti patys. O garsui nutilus grįžtama prie rimtos, kaip suvaidintas skendimas, išgyvenimo dramos, kur draugystė nugali visas povandenines negandas. Omnidirekcinė scena-baseinas suteikė pretekstą įvairiems akrobatiniams manevrams, plaukimui laisvuoju stiliumi vandenyje iki kelių.

Naujojo cirko savaitgalis'15

Cie Barolosolo

Tuo trečiadienio veiksmas nesibaigė - du Ville Wallo (FI) režisuoti reginiai visiškai kitaip pateikė komediją ir akrobatiką. Kartu su WHS (FI)  pristatytas "Mortimer" – svajingas  ir melancholiškas spektaklis. Beveidis žmogus nyra į sapną (o gal mirtį), ir išsapnuoja savo alter ego - skeletą, kuris atsiskyręs nuo šeimininko bando pajusti gyvenimą. Vis pasikartoja tuščio narvelio ir išsilaisvinusio paukščio vaizdinys, keliaujantis po sceną ar aktoriaus kūną, palaikomas išradingo vaizdo projekcijų naudojimo – vaizdas krenta and judančių objektų ir juos seka (dėka pasitelktos sensorių technologijos). Šis daugiasluoksniškumas ir kontekstualus apšvietimas stipriai artėja prie teatro. Veikėjo transformacijoms vaiduoklišką toną suteikia tai šiaurietiškai gūdi, tai apleisto pramogų parko groteskiškumo turinti muzika (komp. Samuli Kosminen). Spektaklis pristatytas veik perpus trumpesnis nei originali versija, tačiau nejučia,  dėl daugelio pasikartojančių motyvų ir ilgų etiudų.  Visgi  pasakojimas labai abstraktūs, reti melancholiško kapų humoro momentai sunkiai rezonuoja,  o idėjinis krūvis sunkiai prilygsta išradingai estetikai.

"Paviršiuje" jaučiamas panašus  šviesos ir  formos valdymas, tačiau gerokai grynesnėje formoje – šiame spektaklyje dalyvauja tik virvė, kūnas ir šviesa. Salla Hakanpää (FI) iš Zero Gravity Company lėtai išjudina virvę, šviesos spindulyje ji atgyja, sukdamasi ir švytuodama  tampa pašnekovu, kvietimu pakilti.  Kūnas seka paskui, iš pradžių pririštas prie žemės, ir pėdsakai druskos ratuose seka judesius,  kol pavyksta atsiplėšti ir tomet šokis ore prarandą bet kokį svorį. Nepastebimai scena  virsta vandeniu ir žmogus kontaktuoja su paviršiumi iš priešingos pusės – skrydyje liečiant tamsų žvilgantį veidrodį, jis tampa ramybės šaltiniu, galiausiai panyrama ir skrydis tęsiasi už vandens, po vandeniu… Šviesa, kūnas ir medija parodo tik tai, kas reikalinga, niekuomet per daug, sulipdo koherentišką ir hipnotizuojančią meditaciją apie nesvarumo, netrikdomos ramybės pojūtį.  Bene estetiškai gryniausias ir abstrakčiausias festivalio pasirodymas, kuriame į retai gerą visumą susiliejo režisūra, akrobatinė technika, garsas ir vaizdas.

Ketvirtadienis buvo ramus, nes planuojamas jaunųjų akrobatų ir Lietuvos ir Estijos pasirodymas neįvyko dėl vieno iš atlikėjų patirtos traumos. Todėl vakaras kvietė į Horacio Alcala (ESP) dokumentinę juostą „Skrodžiant dangų“, nagrinėjančią ir visad tykančią nelaimės galimybę. Kaip filme sako senas profesionalas: „Artistas turi 3 didžiausius priešus – skausmą, baimę ir nuovargį, bet tik aistra padės nugalėti visus“. Čia atlikėjai  iš viso pasaulio dalijasi savo patirtimi apie tai, ką jiems reiškia cirkas ir savo kelią link jo, o tarpus užpildo nepriekaištingai nufilmuoti numeriai su visad tekančia eklektine muzika (rock‘n‘roll  su oud?). Tai sunku pavadinti dokumentika, nes filmas nėra apie asmeninę ar socialinę realybę; greičiau tai labai estetiška iliuzija apie tai, kokia įstabi yra ši veikla, todėl rekomenduotina tiems, kas nepažįsta šiolaikinio cirko, bet norėtų jį atrasti. Po peržiūros tikėjomės  diskusijos su H.Alcala, bet režisierius, deje, nepasivargino nusipirkti skrydžio teisingai datai.

Vienas filmo herojų Fadi Zmorrod kartu su Ashtar Muallem (PS) atvežė savo kuruojamos Palestinos Cirko Mokyklos pasirodymą "B-orders", kuris nesigėdi nei asmeniško, nei politiško. Vienintelis neatgailaujančiai rimtas festivalio spektaklis, siekia pasakoti  kokrečią istoriją. 2 jauni žmonės atsiduria "statančių į vietą" replikų triukšme, suspausti tarp medžio kaladėlių. Šios pamažu tampa keliais ir struktūromis į išsilaisvinimą ir tarpusavio kontaktą. Jų keliai scenoje susikerta ir išsiskiria, pradžioje jie – besipykstantys brolis ir sesuo, vyresni  jie jau situacijose,  įkrautose seksualine įtampa.  Tačiau tai ne bendra o dvi istorijos. Apie represyvią visuomenę, jauno žmogaus kelią į laisvę. Akro-šokio judesiai atskleidžia vidines patirtis, išoriškai nupasakotas balsu ar tekstais fone. Šokis čia unikalus elementas, ir akrobatika su kinišku stulpu ar šilkais neegzistuoja vardan idividualaus efekto, panaudoti elementai įsilieja į pasakojimą,  kuris nėra linijinis, o labiau tikrų ir paskirų patirčių transformacija į emocinius krūvius. "B-orders" rodo naujojo cirko ambicijas tapti socialiai sąmoninga meno forma. Visgi tema yra labai bendražmogiška, ir priėjimas neskamba šviežiai. Atpasakojantis tonas, tik esamos padėties konstatavimas su viltingu patarimu vaikams, taip pat dar neprilygina šio kūrinio gilesnei teatro ar vizualiųjų menų problematikai.  Tačiau reikia turėti omenyje, jog Palestinos Cirko Mokykla yra visų pirma organizacija, padedanti  jaunimui įgyti įgūdžių, atrasti save, užsiimti kūryba.

TinCan (DK) pasirodymo politinis krūvis daug lengvesnis, tačiau pastebimas: šie groteskiški  stovyklautojai  greitai imasi kolonizuoti erdvę Danijos vėlavomis ir kitomis idiliškomis detalėmis, pašiepdami nacionalistinės pasaulėžiūros galėjimąsi. Savo iškylavimo paįvairinimui imamasi daugelio pramogų, nuo saviironiško iliuzionizmo iki puikiai atliktos akrobatikos ant kiniško stulpo bei balansavimo ant lyno. Čia vykstantis puikus veikėjų susižaidimas parodo įspūdingiausią tandemo akrobatiką festivalyje. Neatsargus rankšluostis ant galvos sukelia paniką, tarsi įsiveržus ekstremistui iš Artimųjų Rytų, tuo tarpu tinkamiausias būdas grėsmei neutralizuoti  – kankinimai mėtomomis šakutėmis. Ir nors pavojus pasirodo netikras, šių herojų pasaulyje bomba materializuojasi net kepsninėje, ironiškai kontrastuodama su deklaratyviai ištiestomis vėliavų girliandomis.

Naujojo cirko savaitgalis'15
Cie Barolosolo

Mažas (todėl vyko 3 kartus), bet sprogdinantis stebuklas pasirodė Sacékripa komapanijos (FR) solo pasirodymas kišeninėje salėje.  Viduriniosios klasės, vidutinio amžiaus vyrui nuobodžiu kaklaraiščiu (Étienne Manceau) įėjus salėn, žiūrovas replikuoja, kad "vietų jau nebėra", bet šiam patraukus  link grindyse nubrėžto  kambario, panyrama į neįtikimą kasdienių ritualų beprotybę. Su užtikrinta ramybe, niekas čia nedaroma įprastai, ir vienos arbatos puodelio ruošimas virsta absurdišku švytavimu tarp tragikomedijos ir smulkmenų magijos, siunčiančiu griebtis iš juoko tirtančių kūno dalių, o tada įsitempus laukti sekančios staigmenos. Techiškai renginys yra daiktų cirkas, bet čia stalelis, pilnu stalčiumi neįtikėtinai panaudojamų objektų, tampa katalizatoriumi charakterio studijai, atkleidžiamai puikiu komedijiniu timing‘u ir barzdota Étienne Manceau mimika. Ir kuomet neįvykdomas triukas priverstų mirtingąjį naudotis savo rankomis, įdarbinami žiūrovai – dažniausiai su zefyras-ant-virvutės šykštumu, ir priverčiami paklusti perteklinei tvarkai (prieš įžengiant scenon batai valomi). Kišeninėje erdvėje su asketiška scenografija šie kontaktai nepaprastai įtraukia, kartkartėmis versdami nerimauti dėl savo kailio, kai „netyčia“ suskamba šalia sėdinčio telefonas. Pasirodymas pasakoja  apie iš proto varančius obsesyvius įpročius, ir tarsi sąmoningo užsispyrimo kuriamą rutiną, tačiau tai lėtas laikas akylesniems pastebėjimams –  neva būtina kasdienybės tvarka  iš tiesų išsekina, o nors neypač  malonus charakteris herojų smerkia vienatvei, jis sugeba ir velniškai pasilinksminti, net nepakilęs nuo kėdutės (dažnai publikos sąskaita!).


Festivalis uždaromas nuotaikingu, bet gana tradicinės atmosferos reginiu. „Čiuožykloje“ (Patrick Léonard, CA) murkšlinas klounas prašo dėmesio įstabiam pasirodymui, bet senais daiktais užsipildančioje scenoje niekas neivyksta kaip turėtų, tik tikslūs judesiai  kasdieniams veiksmams atskleidžia tikrąjį meistiškumą. Tai, kam publiką šis nerangus veikėjas ruošia, dažniausiai apvilia, tačiau labai lėtai kylanti įtampa veda link kelių techniškai įstabių ir absurdiškų kulminacijų. Čia seni, lūžtantys daiktai meta iššūkį kūnui: šampano buteliai, įvairaus dydžio trofėjai, kuriuos  pasiekti (tesiogine ir perkeltine  prasmėmis) bando anti-herojus. Į bokštus sukrautos kolonėlės tampa kopėčiomis į rampos šviesas ir apgaubia pastangas ezoteriška muzikos kolekcija. Vaizdinė ir garsinė patirtis labai kinematografiška dėl lėtų  įtampos svyravimų, dėmesio nukreipimo šviesa ir toną duodančio  garso. Tačiau be muzikos poveikio personažui, gausūs aktai tarsi neturi kitos motyvacijos ar suvienijačios gijos - balansavimas, traškantis kūnas, diabolo - tarsi rinkinys kitur nepritapusių triukų. Pasirodymo metu atlikėjas kreipiasi į publiką infantilia laužyta anglų kalba su nevikriais pajuokavimais, turinčiais kelti empatiją šiam nepritapėliui, bet dažnai baigiasi nepatogumo jausmu. Visgi  jo nenusilpstančios pastangos apdovanojamos išsiilgta šlove (ir gyvos publikos pripažinimu), nepaisant mažų nesėkmių  ir sako,  jog tikslą pasiekti reikia pastangų, o ne pažeidžiamumo ar įgimtų savybių.

-------------
Turbūt svarbiausias gerą festivalio patirtį kuriantis aspektas buvo konceptuali ir formos įvairovė: kiekvienas pasirodymas turėjo bent vieną puikiai išpildytą specifinį ypatumą, ar tai būtų režisūra, ar fizinė technika, ar vaidyba. Taip pat be pasirodymo publikai, festivalio užduotis šiemet platesnė  - 2 savaitės seminarų būrė vietinius cirko kūrėjus bei pažindino su cirku teatro kritikus.  Nors TinCan sakėsi,  kad šiuolaikiniame teatre tik kalbama, ir jų cirkas yra atsakas į tai, tačiau nesutikčiau, nes teatras vis labiau inkorporuoja nedramatines, nelinijines struktūras, ir gamina vizualias, taškinių emocijų, o ne tekstines patirtis, tad galima numatyti,  jog tiek cirko fiziškumas, tiek dramatinis pasakojimas yra puikiai transplantuojami elementai. "Mortimer", "Pastebėjimai”, "B-orders", buvo galima matyti šio potencialo daigus. Ir galiausiai nedidelis ir neakademiškas formatas leido pajusti  ne kiekvienam didesniam performatyviųjų menų festivaliui būdingą energiją salėje, kuomet ne tik plojama pareikalavus pasirodymo kalibrui, bet jaučiamas gyvas artumas su kitais žiūrovais, ypač tramdant spontanišką juoką (ar atsisėdus ant kito pirštų). Taigi linkėčiau tiem, kas seniai nėra matę cirko ar juo nusivylę, apsilankyti būsimuose Savaitgaliuose ar tiesiog pasižiūrėti “Skrodžiant dangų”. Tai turėtų būti vertingas atradimas.

 

Rašė ir Fotografavo Justinas Gasiūnas
©MANOFESTIVALIS.LT