Paskutinis savaitgalis - Juodaragio bičiuliams

Aštuonioliktas! Ne, ne gimtadienis. Tai festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Ir į šį faktą dėmesį atkreipiau tik sekmadienį vakare, grįžęs po puikios nuotaikos ir įspūdžių kupino savaitgalio. Šiųmetinė festivalio tema (jei kas nepastebėjot) – bitės. Ir iš tiesų nustebau pamatęs, kad facebooke į festivalį žadėjo važiuoti daugiau nei keturios dešimtys mano draugų. Tikiu, kad šiandien kiekvieną iš jų (ir Tave, mielas skaitytojau) galiu vadinti bičiuliu!

Mėnuo Juodaragis

Ugniavijas

Po metų pertraukos vėl sugrįžęs į Zarasus, galima drąsiai teigti, Juodaragis pardūzgė namo. Tokios draugiškos nuotaikos ir geros auros nesu jautęs nė viename kitame lietuviškame festivalyje. O kaipgi nuotaika bus bloga, kai pramogos pasitinka dar nė neįžengus į festivalio teritoriją: keliolika minučių luktelėję mini prieplaukoje ir jau besišnekučiuodami su seniai matytais draugais, gavome paplaukioti keltu. Puiki idėja ir organizatorių rūpestis dalyviais neliko neįvertintas. Net ilgoka eilė prie vartų (o ko daugiau tikėtis penktadienį 20 val.?) pernelyg nesugadino nuotaikos. Matyt, suveikė šmaikšti lentelė „Neburnok“? Ir iš tiesų burnojančių nesimatė. Labiau šypseną nei pyktį kėlė ir vaikinas iš Juodaragio genties, kuris vaikštinėjo ir beveik pašnibždom klausdavo: „Gal su Ragainės bilietu? Ten be eilės..“. Garsiau, vaikine, garsiau!

Darbo žmonių prakeiksmas – darbas. Per jį teko atvažiuoti tik penktadienį įvakarojus, tad nebespėjome į atidarymo apeigas, bei neišgirdome pirmųjų, muzikinę programą pradėjusių, grupių. Tačiau „festivalinė nuotaika“ neleido per daug liūdėti, o ypač nustebino kolumbietiškais ritmais išjudinę  La Chiva Gantiva! Toks energijos užtaisas privertė pakilti nuo drėgnų suoliukų ir bent jau palinguoti į taktą ar pasimėgauti žavingais deivės ant scenos judesiais. O kai kas rado progą ir praktiškai  pritaikyti per Salsos pamokas išmoktus žingsnelius.

Atsigaivinę puikiu Juodaragio alumi bei išbandę keletą „Alaus namų“ troškinių (neturiu kompetencijos dalinti žąsų, bet maistas kokybiškas ir svarbiausia – šiltas) grįžome prie Pušyno scenos, kurioje pasirodymą baiginėjo Kirlian Camera. Ir tai, kad praleidau didesnę dalį jų programos, yra kol kas didžiausia mano nuodėmė šią vasarą. Šiandien šie dark wave italai jau mano grojaraštyje, o panelės Fossi balsas skverbiasi kažkur giliau nei kaulai ir malonūs šiurpuliukai nubėga nugara. Džiaugiuosi už tuos, kurie mėgavosi šiuo gėriu visą pasirodymą.

Mėnuo Juodaragis

Festivalio naujiena - specialūs plastikiniai bokalai

Reikia pripažinti, kad kartelės tikrai nenuleido ir Vilkduja. Jų pasirodymą buvau pasižymėjęs MJR programėlėje (kuri nusipelnė atskiros pastraipos), kad tikrai nepamirščiau. Ir džiaugiuosi, kad nepamiršau. Juodaragis nebūtų Juodaragis, jei nebūtų Vilkdujos. Apibūdinti juos ir pasakyti kažką naujo – praktiškai neįmanoma, bet jei negirdėjot Vilkdujos, tai tikrai nepatyrėt visos MJR dvasios. Šie garsai tave užpildo, užliūliuoja ir, rodos, pakelia aukščiau kasdienybės. „Dovanokit man akivarus..“ (taip, ten aš šaukiau.. nesugrojo..)

Girdėjot paskutinę penktadienio grupę Pušyno scenoje? Ne? NE_. Šis projektas – vienas įdomiausių mano atradimų. Kiek laiko jie grojo – 15, 20 minučių? Pusvalandį? Neįsivaizduoju. Klausiau ir mėgavausi, o dar labiau nustebau sužinojęs, kad visa tai buvo tik vienas kūrinys. Vokalistas vos keliomis eilutėmis sugebėjo perteikti tiek emocijų, kad nutilus melodijai miego tikrai nesinorėjo. Tad miegoti ir nėjome. Nusprendėme parsinešti į palapines mašinoje likusį maistą. Turint minty, kad buvo jau gerokai po 3 val., apsaugai tikrai pasirodėme įtartini: kaip pridera, apsauginis iš MC „Vorai“ nusprendė patikrinti tamsaus gėrimo butelaitį. „Čia ne kola?“- užklausė jis. „Kola“ - atsakiau. Atsuko. Pauostė. Užsuko ir įdėjęs maišan tarė: „Čia „Pepsi“. Ačiū tau, gerasis Vore :)

Verta paminėti vieną didesnių penktadienio netikėtumų. Andaja. Taip ilgai laukto oldskūlinio pagan metal deja ir neišgirdome, o tai ką išgirdome palieku jūsų teismui. Be abejo, kas domėjosi grupės aktualijomis dar prieš festivalį, tubūt žinojo ko tikėtis. Galbūt Andaja, kurią žinojome prieš 10 metų, mirė, o gal tik pasikeitė neatpažįstamai, tačiau šįkart pasirodymas nebuvo pats stipriausias. Tikiu, kad potencialo dar yra ir nauja muzikinė kryptis tiesiog reikalauja daugiau įdirbio.

Antrą festivalio dieną būtina pradėti nuo maudynių. O Juodaragio paplūdimyje ir gelbėtojas budėjo. Ne Mičas Bakenonas, bet skųstis negalima. Tikiuosi, kad darbo jam per daug nebuvo, nors čia pat „bazavosi“ vienas puikiausių barų „Akivarai“. Tikra atgaiva sielai ir ištroškusiam kūnui. Ar pastebėjot, kad midaus kainos kilo atsižvelgiant į tai, kokiam lygyje virš vandens buvo baras: „Akivaruose“ bokalą pripildyti galėjai už niekingus 3 eurus, „Alaus namuose“ (ant kalno prie Didžiosios scenos) už 3,5 euro, Pušyno baruose teko pakloti ir 4 eurus. Midus baltiškos kultūros festivalyje – tikrai sveikintina iniciatyva, tačiau ne iš vieno ragautojo teko išgirsti nusivylimą dėl „kažkokio keisto skonio“. Gal tik skonis iš skirtingų bačkų buvo skirtingas, o gal kai kurios buvo parūgusios? Rankos nukirsti neduočiau, bet dėmesį atkreipti norėčiau. Midus visgi delikatus ir šventas gėrimas.

Kuo „Mėnuo Juodaragis“ tikrai ypatingas? Savo kultūrine programa. Oficialiai buvo parodyta 15 filmų, animacija vaikams ir suaugusiems, suvaidinti du spektakliai, skaityta daugiau nei 10 paskaitų, vyko protmūšis, žvejonė, jau tradicinės sporto varžybos – futbolas, tinklinis, orientacinės varžybos ir lankininkų turnyras. O kur dar neoficialios diskusijos, trukusios ilgiau nei pačios paskaitos ir neretai persikėlusios į karštą kubilą prie „Akivarų“! Nesuskaičiuojama galybė užsiėmimų amatų kieme (beje, kur keliauja didieji kasmetiniai piešiniai? Gal bus jų paroda?) ir kasmetinis žygis po festivalio apylinkes su nepakartojamuoju Tadu Šidiškiu.

Mėnuo Juodaragis

Savo žygį į Zarasus atlikome ir mes. Kadangi festivalio nuotaiką kuria ir miestelis, kuriame vyksta renginys, o miestelis visų pirma yra žmonės, tai nuėjome ten, kur renkasi šilčiausi ir atviriausi Zarasų gyventojai – į vietinę „Vilniaus Tauro“ alinę prie „turgaus aikštės“. Ir MJR lankytojų ten sutikome ne vieną, ir su šeimininke pabendravome. Liūdna žinia – kitąmet „Vilniaus Tauro“ gali nebebūti, mat per žiemą išsilaikyti nepaprastai sunku. Užtat gražus Juodaragio jaunimas šeimininkei kelia tik geras emocijas.

Grįžkime į festivalį, kurio muzikinė pusė – tikra problema. Tik nesupraskit neteisingai – viskas iš gerosios pusės. Jei pirmoje dienos pusėje ramesni koncertai vyko Šiaurinėje scenoje, tai po pietų nors persiplėšk tarp Didžiosios scenos ir Pušyno.

Kamanių šilelis – vienintelė grupė dėl kurios nereikėjo sukti galvos (savo laiku jie grojo vieninteliai) ir susirinko jų klausyti velniška minia. Nauja programa sukosi su senesnių kūrinių intarpais, o popietės saulė maloniai šildė ir šis derinys paliko svaiginantį salsvumą. O gal tai buvo midus.. Bet kamanes netruko pakeisti latvių kolektyvas Zāle, kurie iš pradžių nustebino angliškais tekstais, bet greit pasigirdo lietuvio ausiai ir širdžiai miela latvių kalba. Paldies!

Pušyno scenoje tuo metu pasirodė Ugniavijas. Ne pirmą, ir labai tikiuosi ne paskutinį kartą. Priežastis paprasta: vyrai nori būti kaip jie, moterys nori būti su jais.. Ar matėt kiek žmonių nusėdo Pušyno amfiteatrą? Uodas, ar šįkart – bitė, vietos būtų neradę. Ugniavijas pasirodė be priekaištų. Trumpai tariant – stipru. O po tokios pakilios muzikos, išsišėlti padėjo Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra Gražu. Kaip patys buvo pristatyti: „Aštuonis gerokai pačiuožusius vyrus vienijanti grupė, kurios pavadinimas iš 8 raidžių, o muzika iš 8 instrumentų“. Ką tikrai įsiminė visi klausiusieji? Kad „Marija myli tik Chuaną!“.

Mėnuo Juodaragis

Didžiojoje scenoje, po kelių metų pertraukos, klausytojus vėl džiugino Atalyja. Be galo gaila, kad neteko išgirsti naujosios vokalistės, tačiau Atalyja sugebėjo pavergti šiltomis melodijomis ir profesionalumu. Tuomet vėl teko rinktis – Sauliaus Petreikio orkestras ar gruzinų duetas Asea Sool. Metus monetą paaiškėjo, kad grįžtu prie Pušyno scenos klausyti gruzinų. Ir gruzinai pavarė! Nepaisant energijos ir dūšios, kurią jie visą atidavė publikai, labiausiai nustebino vyruko (beje jie brolis ir sesuo) balso galimybės: mačiusieji / girdėjusieji pamenat, kai vieno kūrinio metu buvo „žaidžiama“ itin aukštom tonacijom? Ten JIS, Bekas Beksonas, taip stebino mus! Žemai lenkiu galvą.

Gruzinus ant scenos pakeitė nemažiau įdomus lietuviškas projektas. Esatis. Pažįstami iš kitų projektų (kas gi nežino Donio? Ar grupės Gyvata?), Esatis kartu pasirodė pirmą kartą ir paliko nevienareikšmį įspūdį. Pirmiausia daug motyvų atrodė pažįstami - „doniški“, tačiau juos atpažinti buvo ne nuobodu, o malonu. Labai lauksime daugiau šios grupės darbų.

Jau tampa tradicija, kad Juodaragyje pasirodo ir atlikėjęs daugiau žinomas platesnei visuomenei (pamenat, prieš kelis metus buvo A. Mamontovas). Šiemet sulaukėme Alinos Orlovos. Negaliu pasakyti, kad esu didelis jos gerbėjas, tačiau romantiškų sielų susirinko pilnas slėnis. Tuo tarpu Didžiojoje scenoje naują programą pranašavo Thundertale. Prisiminęs, kaip prieš beveik dešimtmetį dainuodavom „Lietuvos broliai į karą jojo“, su nuostaba pastebėjau, kad užaugo nauja heavy / power metal karta. Ir manau, kad naująjį Thundertale albumą įsigysiu ne vien dėl sentimentų.

Galiausiai atėjo metas „vakaro viniai“. Graužiausi, kad nepamačiau jų „žaibuose“, tad dabar tiesiog privalėjau. Angis viršijo visus lūkesčius. Techniški, galingi. Ar buvo besiskundusių? Neteko girdėti. Nebent dėl to, kad per trumpai grojo? (Ir ar „praklausiau“, ar nesugrojo „Ledo mūšio“?) Apart to pasirodymas puikus ir vertas aplodismentų. Liaudis tikisi, kad sugrįžimas į sceną bus ilgalaikis ir nesibaigė šiuo koncertu, nes panašu, kad parako vyram tikrai netrūksta, o būgnininkas Gytis groja lyg būtų su šešiom rankom!

Paskutinis nuotykis užklupo bandant sugerti visus įspūdžius (ir paskutinį alų) mėnesienoje prie ežero, kur, kas porelėmis, o kas kompanijomis, gėrėjosi Zarasų vaizdais ir... užkaukus vienam patrakėliui, ėmė kaukti dešimtys balsų! Tai bent jausmas! Tuomet pasišildęs prie milžiniško laužo ir paaukojęs dievams (už gintaro dulkes ačiū Ignui iš Romuvos!) patraukiau į palapinę, kur migti padėjo OBŠRR muzikos garsai..

 

Raše Laimonas Gailius
Nuotraukos Amandos Kalinauskaitės, Adelmoed Photography
Daugiau nuotraukų galerijoje FACEBOOK'E

 

POST SCRIPTUM. Kaip ir minėjau, atskiros pastraipos nusipelno MJR programėlė išmaniesiems įrenginiams. Be proto naudinga ir kaip svarbiausia lietuviui – nemokama! Kadangi telefoną saugau tikrai labiau nei popierinę renginio programą (kuri šiemet, reikia pripažinti, verta pagarbos – didelė ir išsami, nors su įdomiais angliškais vertimais), apps'as mane išgelbėjo tikrai ne kartą ir ne du. Jei galimybė pasižymėti dominančias grupes ar kultūrinės programos renginius atrodo logiška ir savaime suprantama, tai įdėti salos žemėlapį su pažymėtais svarbiausiais taškais – paprasta, bet genialu. Tikiu, kad festivalio naujokams programėlė tikrai padėjo. Vienintelis (ir turbūt akivaizdus) patarimas – programėlę sukurti ne tik iOS įrenginiams.

POST POST SCRIPTUM. Dar viena džiugi žinia, kad šalia jau tradicinio Juodaragio alaus (už kurį esame dėkingi Dundulio aludariams) atsirado daugkartiniai Juodaragio bokalai. Nuostabus suvenyras, o ir sala, už mažiau paliktų šiukšlių, tikrai padėkos!