Paskutiniai Open'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Miego trūkumas panaikintas. Nešvarūs drabužiai išskalbti ir pakabinti džiūti, iš plaukų iškratytos paskutinės smėlio dulkės. Palapinė, miegmaišis vėl gula į sandėlį. Įspūdžiai po truputį įgauna nebesikeičiantį formatą, pulsavimas nurimsta ir jie tvarkingai sudedami į lentynas. Tik intensyvus socialinių tinklų srautas reguliariai primena, kad ką tik pasibaigė vienas didžiausių muzikos festivalių Pabaltijo regione – 2016-ųjų Open'er. Nors, geriau pagalvojus, dar ne tabula rasa. Pofestivaline pasekme ir ženklu, kad vis tik dar niekas nesibaigė, galima laikyti ir depresyvų koncertų badą ar trečią dieną graudulingai ausinėse besisukančius Sigur Rós albumus. Emocijos vis dar virpa, tad ta proga turbūt paskutinįsyk šiais metais raidėmis popieriaus lape prabylu apie naują ir, nesumeluosiu, nuostabią tiek žurnalistinę, tiek festivalinę patirtį. Šįkart ne tik apie muziką, tačiau ir apie ją. Apie 15-ąjį kartą suspurdėjusį, keletą sykių Europos festivalių apdovanojimuose pagrindinį apdovanojimą nuskynusį gigantišką organizmą. Apie Open'er iš visų pusių.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Man, kaip jau turbūt supratote, tai buvo krikštas, tad dar prieš išvykstant į Lenkiją nerimą kėlė festivalio dydis. Esu pratęs prie lietuviškų miškų ir laukų, savaitgaliui priglaudžiančių daugiau mažiau 10 tūkstančių žmonių. Kartą teko nuvykti į pas kaimynus latvius vykstantį festivalį „Positivus“, galbūt tai ir paskatino tą švelnią paranoją. Tąkart išvydau galimybę pasimėtyti sniegu šalia stikliniame kube stovinčio Mini Cooper, galybę plazminių, LCD, LED ir kitokių televizorių Samsung reklaminiame stende, baseiną, sklidiną įvairiaspalvių kamuoliukų ir daug kitokios ne festivalį, o J. Basanavičiaus gatvę Palangoje primenančios pompastikos. Lyg ir supranti, kad tai – duoklė rėmėjams, o sodresnis line up'as priklauso būtent nuo jų, bet, nori nenori, festivalinis ūpas krenta.

Gdynės uostamiestyje vykstančiame festivalyje tiek erzinančių blizgučių neišvydau. Renginio pakraščiuose pastaruosius tikrai buvo galima sutikti (mačiau tolumoje lūkuriuojantį H&M statinį), tačiau svarbiausia, kad pakeliui link visų scenų neerzino jokios pompastikos apraiškos. Vadinkite mane jautruoliu, bet turbūt toks yra lietuviškų festivalių užauginto vaiko mentalitetas. Kalbant apie Open'er dalyvius, jų – iki 120 tūkstančių (tirščiausia minia festivalyje apsireiškė ketvirtadienį – klausytojai su vienadienėmis apyrankėmis plaukė išgirsti Red Hot Chilli Peppers.) Kaip jau minėjo Open'er veteranai, kolegos iš Gintariniai Akiniai, šiais metais lenkai nesusitvarkė su lankytojų srautais. Pats taip pat spėjau tai pajusti: eilėje, vedančioje į kempingą, pirmą festivalio dieną stovėjau dvi valandas. Taip pat, keletą kartų į Gdynės centrą nusigauti autobusu truko vos 10 minučių, o grįždamas sugaišau beveik valandą. Tiesa, tai – lyg ir viskas, daugiau pilki debesys, susiję su festivalio mastu, akių netemdė. Su kamščiais kelyje link scenų nesusidūriau, prie dušo, maisto ar tualeto per ilgai stoviniuoti taip pat neteko. Jei tai prasčiausi Open'er metai žmonių srautų suvaldymo atžvilgiu – kaip nematęs auksinių laikų tikrai galėčiau priprasti.

 

Kalbant apie teigiamus organizacinius aspektus: jų tikrai netrūko. Maloniai nustebino netikėtas dėmesys žiniasklaidos atstovams. Tik atvykęs į festivalį nukulniavau iki akreditacijų palapinės, tiksliau ofiso palapinėje su 5-6 organizatoriais viduje. Iškart buvau nufotografuotas (nuotrauka atsidūrė ant akreditacijos, kadangi apsauga tikrindavo ne tik riešą, bet ir veidą), gavau festivalio apyrankę, suteikiančią praėjimą į VIP erdves, bei MasterCard apyrankę (šiais metais Open'er diegė naują atsiskaitymo sistemą). Tai nudžiugino, kadangi pirmąją festivalio dieną riebios eilės driekėsi ir prie MasterCard apyrankių atsiėmimo bei pildymo punktų, tad organizatoriai sutaupė kelias valandas mano laiko. Jaučiuosi kiek geltonas aprašinėdamas tokius dalykus, tačiau dėkingumas šįkart lenkia geltonosios spaudos pojūtį ir privalau paminėti, kad minėtoje apyrankėje dar tupėjo 8 karšti gėrimai, 8 gaivieji gėrimai ir 8 bokalai alaus. Tikrai ne materialumo apraiškos čia svarbiausia, tačiau jos, neslėpsiu, buvo naujos ir labai malonios. Ką bekalbėti apie vyšnią ant torto, apie kurią tučtuojau papasakosiu.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Prieš išvykdamas į festivalį turėjau dar vieną rūpestį – old school'inį telefoną kišenėje, t.y. aparatą, su kuriuo net padorios headliner'ių nuotraukos neištransliuosi, net neminint reguliarios tekstinės informacijos iš prasidėjusio festivalio. Lietuvoje tai gal ir nebūtų buvusi didelė problema, kadangi telefoną nuotraukai visada galima pasiskolinti, o atsiliepimai pas mus dažniausiai rašomi jau po renginio. Grįžtant prie mano plytos, malkos, praeito amžiaus relikvijos – Open'er organizatoriai pasirūpino ir tuo. Apsilankęs media palapinėje ant stalų pamačiau 10-15 nešiojamų kompiuterių, skirtų žiniasklaidos atstovų darbui. Kiekvienas kompiuteris turėjo prieigą prie FTP serverio, kuriame kiekvieną vakarą keletas fotografų keldavo festivalio nuotraukas, kurias buvo galima naudoti savo publikacijose. Nuostabu, ne kitaip. Pirmą kartą sėdau prie kompiuterio dar festivalio metu ir pradėjau transliuoti subjektyvias įžvalgas iš Open'er lokacijos. Media palapinėje kasdien praleisdavau po 5-6 valandas (paskutinę naktį buvau maloniai iš jos išprašytas, kadangi palapinės darbo laikas buvo seniausiai pasibaigęs) ir vietoje pagimdžiau 3 tekstus, kas yra tik Open'er organizatorių nuopelnas, ačiū jiems už tai. Puikiai suprantu, kad to paties katilo profesionalams tai, ką aprašiau, yra įprasta, galbūt net juokinga, tačiau man tai buvo nauja, maloni ir labai svarbi ne tik festivalinė, bet ir žurnalistinė patirtis.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Ką bekalbėti apie nedideles kainas, intensyviai iki miesto centro ir jūros kursuojančius nemokamus Open'er autobusus, griežtą, tikslų line up'ą (vėlavimų pasitaikė, tačiau tikrai labai nedaug) ar puikiai dirbančią greitąją pagalbą (festivalio teritorijoje nuolat lakstė keturratis su priekaba ir švyturėliais bei rinko ar vietoje ranką ant peties uždėjo palūžusiems). Netrūko ir edukacinės veiklos – teatras (taip, teatras), dizainerių kolekcijų pristatymai (juos priskirčiau prie pompastikos, bet net nespėjau išsiaiškinti kur jie vyksta, tad to nedarau), kino teatras su „Cobain: Montage of Heck“, „Amy“ ir „The Reflektor Tapes“ bei muziejus su ekspozicija, pasakojančia apie Lenkijos reivo kultūrą. Bravo.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Žmonės nedaugžodžiaujant – margi ir labai draugiški. Dar bestoviniuojant minėtoje eilėje į kempingą keli iš Barselonos atkakę ispanai padėjo mūsų aptrupėjusiam ekipažui tempti daiktus, vėliau naujieji draugai paklausė kokia kalba bendraujame ir galiausiai pasiūlė jų ragaujamo brendžio. Iš kolegų bent keletą kartų girdėjau apie situacijas, kai lenkai gelbėjo lietuvius (kad ir sekmadienį, festivaliui jau pasibaigus, keli kaimynai tautiečiams padėjo sutvarkyti automobilį). Open'er kvepėjo vienybe: nuo su meile susijusios skanduotės po Florence + The Machine pasirodymo su LGBT vėliava iki Jareko (Mariaus atitikmens) paieškų. Nors šimtatūkstantinėje minioje, nieko keisto, daugiausia jaunimo, bet dar dabar puikiai atsimenu kaip per Paul Kalkbrenner set'ą prieš mane bent valandą trypė prie penkiasdešimtmečio priartėjusi porelė. Ir, neslėpsiu, trypė taip, kad tyliai pavydėjau. Nemačiau nei vieno konflikto, tik pats paryčiais sukdamasis netyčia alkūne kliudžiau lenko lūpą ir ją praskėliau. Aš, žinoma, atsiprašiau, o jis patapšnojo per petį ir linktelėjęs nuėjo. Šventė visiems: nuo atsitiktinio prašalaičio iki alų pilstančio barmeno ar tų pačių atlikėjų scenose.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Trumpai paminėtos kainos – taip pat labai draugiškos. Heineken bokalas – nuo 6 zlotų (su festivalio programėle telefone); maisto, kurio pasirinkimas, nepaisant renginio metu sudegusios vienos palapinės, nuo sushi iki picų ar bagečių, porcija – 15-25 zlotai. Šaltas dušas (apie šiltą vandenį, kai taip plikė karštis, nelabai ir norėjosi galvoti) kainavo tik 15 minučių laukimo. Taip pat, visada buvo galimybė nusigauti iki Gdynės centro, ten pavalgyti ar pasipildyti maisto bei gėrimų atsargas (į kempingą galima drąsiai įsinešti alų skardinėse).

Atstumai nebuvo dideli. 10 minučių iki miesto centro, tiek pat iki Baltijos jūros, kiek mažiau nuo kempingo iki festivalio teritorijos, nuo pagrindinės scenos iki kitų – maždaug penkios minutės kelio. Beveik viską galima apžvelgti iš vieno tinkamai pasirinkto taško.

Paskutiniai Open\'er atgarsiai: ačiū, į karuselę lipčiau darsyk

Open'er muziką detaliau linksniavau ankstesnėse publikacijose (kaba apačioje), tad belieka išskirti favoritus ir bendrus bruožus. Dominavo rokas su visomis jo atšakomis (alternativepopelectronicpostpsychedelic, etc.) ir elektronika (viena scena dedikuota laužytiems ir ne tik ritmams (nuo trap iki techno). Line up'as taip perpildytas skambiais vardais, kad festivalio metu nuvargęs renkies praleisti puikų headliner'į ir net nesuvoki, kokią klaidą darai. Iki tol, kol sugrįžti namo. 2016-ųjų Open'er metu keletą kartų kartojau, kad čia groja taip gerai, jog net nėra laiko padoriai prisėsti ir išgerti alaus (to daryti aš, žinoma, neagituoju). Skaitykite, blaivus festivalis. Tačiau išties: atsidarius pagrindinei scenai sėdi į karuselę ir nuo kokios 20 valandos supiesi joje iki išnaktų. Vienoje scenoje baigia groti tavo favoritas, o šalimais esančioje jau pradėjo kitas. Vieną naktį Florence + The Machine  Mac Demarco  Tame Impala, kitą – Red Hot Chilli Peppers  Beirut  M83  Caribou. Nuskambės idiotiškai, bet tai net truputį vargina, nes įsijungia savotiškas emocijas užgožiantis robotiškas autopilotas. Bet kokiu atveju ši keturias dienas trunkanti kelionė dar tik įpusėjus metams tampa svarbiausiu reisu, nes:

Sigur Rós. Magija persisunkę islandiški post roko klodai. Kuklus trejetas, stryku valdoma gitara (ne tik gitara, bet ir klausytojų jausmai), išgalvota hopelandic kalba, „Sæglópur“, su niekuo nesupainiojamas vokalas, galybė jausmų, net beveik ašaros ir tikrai labiausiai prikausčiusios vizualizacijos viso festivalio metu. Iš Open'er konteksto iškrentantis astralinis skrydis ir dėl to tik dar labiau nuostabus.

Florence + The Machine. Vėl sužydėjusi hipių dvasia, meilė, taika, pučiamųjų instrumentų orkestras ir scenoje lyg šešiametė mergaitė besisklaidanti Florence Welch. LGBT vėliava kūrinio „Spectrum“ metu, puikus feedback'as iš publikos ir ašaros vokalistės veide. Tuntas gerų emocijų, o tas tuntas, patikėkite manimi, užkrečia.

Mac DeMarco. Psichodelinis indie, smagiai nusinešę vyrukai, plakatas „Message in a bottle“ transformuotas į „Massage in a butthole“, Kanzaso ar Teksaso vaizdai, krislas romantikos ir rimties, tiek „Salad Days“, tiek „Ode to Viceroy“ ir 5 minutes trukęs Mac DeMarco stage dive'as.

Tame Impala. Spalvota Australija, suintensyvėjusi psichodelika, jau aplankęs nuovargis, bet jį nuvijęs sunkiai supainiojamas skambesys ir dar vienas šuolis hipiškos laisvės link.

Red Hot Chilli Peppers. Savo laiku jau atklausytas, bet dar tikrai blyksintis ir jėgų turintis kolektyvas. Lenkijos futbolo skanduotė, visi hitai ir nauji gabalai, grįžimas bisui ir bene daugiausiai klausytojų sutraukęs pasirodymas viso 2016-ųjų Open'er metu. Girdėjau nusiskundimų dėl prasto garso, bet pats nesklandumų nepastebėjau.

M83. Prancūzai, kurie pirmieji mane pakėlė nuo žemės. Itin stipriai, emocionaliai skambantys synthdream poppost roko vėliavnešiai pasirodymą pradėjo nuo hitų, tokių kaip „We Own The Sky“, tęsė su 90-ųjų diskoteką primenančiais kūriniais iš naujo albumo „Junk“, baigė su „Outro“, „Midnight City“ ir perkusininko shuffle šokiu. Prioritetą, žinoma, teikiu senam skambesiui, bet naujasis albumas nėra jau toks blogas. Mielai pakartočiau beprasidedančiame „Positivus“ festivalyje.

Beirut. Slogūs pučiamieji, primenantys vienišą darbo netekusį juokdarį karaliaus menėje. Liūliavo, bet blogai tikrai nebuvo. Nuotaikų kalneliai, panašiai kaip ir su Sigur Rós.

Caribou. Sudėtinga, intelektuali instrumentinė elektronika, retkarčiais perauganti į noise'ą. Nuostabu gyvai girdėti tai, ką tiek kartu sukai ausinėse. Nuo „Odessa“ iki „Can't Do Without You“. Dar vienas unikalus bičas, nors laurus turbūt derėtų priskirti ne tik jam, bet ir kartu grojusiai grupei.

Grimes. Visai kitokia nei klipuose – hiperaktyvi, visą sceną užpildžiusi mergaitė, kurią pakrikštijau jaunesniąja ir tamsiąja Florence Welch sesute. Daug spalvų, šokėjos, lyg ir pusiau live pasirodymas, startas su „Realiti“ ir „Flesh Without Blood“ bei pašonėje vykstantis baudinių mušimas į Vokietijos ir Italijos vartus. Toks mergaitiškas, bet galutinai protą pamesti paskatinęs pasirodymas. Girdėjau nusivylimų, tačiau vėlgi tyliai pavyduliauju keliaujantiems į „Positivus“.

Paul Kalkbrenner. „Berlin Calling“. Neplanuotas kelių valandų trypimas iki aušros su minėta beveik penkiasdešimtmečių porele priešakyje. Nuramintos house ir techno pasiilgusios ląstelės, nuolatinė šypsena didžėjaus veide ir tiek „Sky and Sand“, tiek „Aaron“, tiek nauji kūriniai. Nuolat mataravau rankomis ore, jei mokėčiau, turbūt būčiau atsistojęs ir ant galvos. Lyg ir Gdynė, bet lyg ir Vokietijos klubų užkaboriai.

Kroki. Pažintis su kuklių lenkų trio. Internete plaukioja vos keli šios grupės kūriniai, tad buvo labai smalsu. Išgirsti vėlavome (minėta beveik valandos kelionė Open'er autobusu iš Gdynės centro), tačiau likusio pusvalandžio pakako, kad Kroki pateisintų lūkesčius. Melancholija persunktos elektroninės baladės apie meilę, kimus vokalisto balsas ir virš galvos bepradedąs rūstintis dangus sukūrė puikią terpę apmąstymams ir savianalizei.

Open'er nusivylimu šiais metais turbūt tapo Pharrell Williams. Pats neliūdėjau, nes jo nelabai ir klausau, bet ausis pasiekė atgarsiai, kad vokaliniu atžvilgiu amerikiečio live tikrai labai silpnas. Sugrojo hitus ir daugiau, atrodė smagiai, bet užsi'check'inęs ties keliais garsesniais gabalais sėdau toliau rašyti apie tuos, kurie sužavėjo labiau. Beje, sklido gandas, kad Pharrell Williams pakeitė prieš Open'er iškeliavusį ir lyg ir čia groti turėjusį Prince

Reziumė: keturias dienas trukęs krikštas Lenkijos žemėse pasimirš negreit. Kaip jau minėjau, tai buvo puiki ne tik festivalinė, tačiau ir žurnalistinė patirtis. Garsai – puikūs, žmonės – puikūs, organizacija – beveik puiki. Vienintelis dalykas, kurio pasigedau festivalio metu, buvo didesnis draugų būris. Na, dar pliaže pamestas jau minėtas old school'inis telefonas, kurio ieškoti vėliau per lietų padėjo vyras su kombinezonu ir metalo detektoriumi (senutėlė Nokia glaudėsi pas gelbėtojus). Sunku pasakyti ar visas šis nuotykių kratinys perlipo potyrius „Sūpynėse“ ar festivalyje „Satta“ („Positivus“ perspjovė 110%), bet net ir nederėtų lyginti, nes kalibras ir kategorija – visai kiti. Bet kokiu atveju esu įsitikinęs, kad kaimynų uostamiestį labai noriu aplankyti dar kartą, tą kviečiu tą padaryti ir jus. Verta. Ne kartą ir ne du.

 

 

Pirmoji Open'er įspūdžių dalis:

http://manofestivalis.lt/naujiena/pirmoji-open-er-festivalio-diena-laisve-ir-hipius-menantys-garsai/625.

Antroji Open'er įspūdžių dalis: 

http://manofestivalis.lt/naujiena/antroji-open-er-festivalio-diena-uztilde-ugni-ir-vandeni/626.

Trečioji Open'er įspūdžių dalis: 

http://manofestivalis.lt/naujiena/trecioji-open-er-festivalio-diena-katapultuojuosi-i-islandija/629.

 

 

Plunksna: K. Naraškevičius
Nuotraukos: M. MurawskiB. Bajerski ir G. Kucz