Nuplauti „Žaibai“: permirkę drabužiai ir sausas išlikęs margas emocijų spektras

Rašydama apie šiųmečius Žaibus sąmoningai noriu kuo mažiau kalbėti apie atlikėjus – kas ten buvo, tas žino, dėl ko važiavo. Abejoju, ar mano nuomonė apie vieną ar kitą grupę yra kam nors įdomi –  visi tas nuomones turime ir jų dalinimasis turėtų vykti dialogo principu, o ne mažai žinomų veikėjų, apsimetančių didžiais melomanais, standartinių klišių žarstymais. Be to, nesu tikra, ar galiu objektyviai kažką sumesti, turint omenyje, jog festivalio teritoriją mindžiau pasikabinusi dalyvės statusą žyminčią akreditaciją (o vat dėl to tai baisiai džiugu – mes, merginų grupė, atidarėme festivalį, kuriame šiaip dalyvavusių merginų apskritai būta sąlyginai mažai; čia pagal facebook išraiškos kanonus tiktų įrašyti – feeling empowered).

Nuplauti „Žaibai“: permirkę drabužiai ir sausas išlikęs margas emocijų spektras

2016-ųjų „Kilkim Žaibu“ akimirka / Amandos / Adelmoed Photography nuotr.

Pirmiausia – spaudžiu dešinę organizatoriams. Niekas nevėlavo, įgarsinimas buvo tikrai labai neblogas, teritorijos infrastruktūra (kaip visada) aiški, pati teritorija tvarkinga, veiklų pakankamai, programa sudėliota taip, jog norint buvo tikrai įmanoma pamatyti visus pasirodymus, o jų įvairove atsakingai pasirūpinta – nei dėl folko, nei dėl neofolko, nei dėl supowerinto neva tai folk metaliūkščio, nei dėl oldskūlinio ar not-so-much oldskūlinio blacko, nei dėl post-rocko klausytojai negalėtų pernelyg skųstis. Vis dėlto. Vienintelis iš tiesų rimtas priekaištas, į kurį ateityje, tikiuosi, bus atsižvelgta – atstumas tarp Perkūno ir Pikuolio scenų – festivalio metu lankytojų buvo išsakytas tikrai ne vieną sykį. Galbūt prie Perkūno scenos soundcheck‘inant ir nesigirdi, kas vyksta ten, kitoje scenoje, už šimto metrų, o Pikuolio scenoje besismaginantiems dainorėliams iš monitorių trenkia taip, kad šie girdi tik save ir tuos energingiausius pirmos eilės entuziastus. Klausytojams tai tikrai trukdė (ir trukdė labai). Stovint šalia „3 Staliukai ir Telikas“ palapinės, drebiant lietui, belaukiant arbatos ir čili troškinio, malonumo nepridėjo į vieną ausį atskriejantys trūkčiojantys blastbeat‘ų garsai, permušantys tuo metu pasirodžiusius atlikėjus. Visiems nefaina. Tai čia tiek, ateičiai.

Smagu yra tai, jog savaitės viduryje prasidedantis festivalis nėra kliūtis norintiems atvykti. Publika tamsiai marga. Nuo inteligentiškų metalistų iki folkloristų ar pagal bet kokį aršesnį ritmą sieg heilinančių ypatų. Kažką panašaus į vėliavų plevėsavimą bandė išspausti festivalio lankytojai iš užsienio, bet vėlgi – lietus. Atleiskite, negaliu nepaminėti – akį patraukė milžiniška Lenkijos vėliava, virš publikos kabojusi ukrainiečių „1914“ pasirodymo metu, tuo metu gerai sumirkusi ir nebepajėgusi gražiai ir romantiškai virpėti ore ant scenos užlipus lenkaičiams „MGŁA“.

Nuplauti „Žaibai“: permirkę drabužiai ir sausas išlikęs margas emocijų spektras

2016-ųjų „Kilkim Žaibu“ akimirka / Amandos / Adelmoed Photography nuotr.

Žaibai buvo visiškai nuplauti. Šeštadienį tvino ne tik Lūksto vandenys, bet ir facebook'as – norinčių išvykti ar nepasiruošusių skelbimais. Ne pirmas (ir garantuotai ne paskutinis) kartas, kai Žaibų metu lijo, tačiau gaila, jog tai tapo šiokiu tokiu trukdžiu. Šiemet perkelta data nepadėjo išvengti prastesnio oro. Kita vertus, juk festivalio pavadinimas būtent tam ir nuteikia. Kiaurai perpūsta vėjų, velniškai laiminga dėl koncerto, be sausų rūbų ir su krūva pačių įvairiausių emocijų Žaibu aš pakilau.

 

Įspūdžius dėliojo Rūta Miškinytė. Dėkojame autorei už tekstą!