Muzikos ir festivalių apžvalgininkas Karolis Vyšniauskas: festivalių liks mažiau, bet jie bus kokybiškesni (interviu)

Vasarai ritantis į antrąją pusę, įsijautus į festivalių siautulį ir informacinį lauką, mums, kuruojantiems festivalių kalendorių, taip pat kyla įvairiausių dilemų – kur važiuoti, kaip pateikti tai, ką pamatėme ir išgirdome. Nuolat klausiame savęs, ar pakankamai gerai atspindėjome festivalį, į ką dar turėtume atkreipti dėmesį ir ar štai šio festivalio kadrai, patalpinti mūsų facebook‘o sienoje yra verti ten būti.

Turbūt vienas iš patikimų būdų atsikratyti abejonių ir sustiprinti savo poziciją, yra pasitarti su tais, kurie galvoje nešiojasi panašias temas.

Susitinkame apie festivalius pasikalbėti su žurnalistu, muzikos apžvalgininku Karoliu Vyšniausku, kurio draugiškas tonas ir ilgametė festivalių vertinimo patirtis virsta beveik valandos trukmės diskusijos pobūdžio pokalbiu. Tikiuosi, bus naudinga paskaityti.

Karolis Vyšniauskas

Karoli, Tavo, kaip muzikos apžvalgininko, nuomone, pagal ką geriausia vertinti festivalius?

Priklauso, ko tikiesi iš festivalio. Nėra tokio festivalio, kuris būtų subalansuotas visiems. Koks Tavo tikslas – ar klausytis specifiškos, tau įdomios muzikos, ar tiesiog pabėgti nuo tėvų, o kas scenoje – nesvarbu, lai tik groja, pageidautina garsiai?

Man svarbu, ar organizatoriai daro festivalį, nes viso labo nori susirinkti pinigus iš neįnoringos publikos, ar jie išties siekia padaryti kultūrinį pareiškimą. Festivalis vardan festivalio nėra įdomu. Norisi pamatyti atlikėjus, kurie nesutinka groti bet kur. Kad muzikinis sąstatas būtų formuojamas kryptingai. Tokių festivalių yra ir Lietuvoje, ir aplinkui, bet yra ir tų, kurie tiesiog daro verslą. Viskas tvarkoje su pastaraisiais – laisvoje šalyje yra laisvė visokiems festivaliams. Tik aš į pastaruosius nevažiuoju ir kitiems nerekomenduoju, nebent tiriamaisiais tikslais.

Geras man įdomaus festivalio pavyzdys – liepą įvykęs NEWMAN. Netikėta vieta – Druskininkai. Netikėti atlikėjai, kaip mistinis britų reperis Dean Blunt. Stipri meno dalis. Tai buvo vienas geriausių festivalių Lietuvoje pastaraisiais metais. Organizatoriai daug rizikavo ir abejoju ar jiems renginys atsipirko. Tačiau geras festivalis nebūtinai yra tas, kuris ir finansiškai sėkmingas – ir atvirkščiai.

Trumpai tariant, vertinant festivalį svarbi yra intencija, kodėl festivalis apskritai egzistuoja. Ko siekiama jį rengiant. Kaip intencija įgyvendinama – kitas klausimas. Bet jei intencija savaime ydinga – gero nelauk.

Ar nuo festivalio kokybės tiesiogiai priklauso apžvalgos kokybė?

Jei matai, kad organizatoriai įdėjo mėnesius sunkaus darbo į renginį, tu tiesiog negali simuliuoti ir parašyti kelių klišinių sakinių apie jį. Tiesą sakant, niekada negali. Bet rašant apie gerai paruoštą renginį – ypač.

Įtakos daro ir tai, kokios sąlygos suteikiamos žurnalistams. Nestreikuojantis wi-fi, vanduo, laisvos rozetės – tai maži dalykai, bet jie daug reiškia. Jie lemia ar gali festivalio metu patogiai atlikti savo darbą. Tai, žinoma, jokiu būdų nereiškia, kad būtinai turi festivalį girti – net jei organizatoriai tave vaišina nemokamais gėrimais. Kas, šiaip jau, nėra retas reiškinys.

Patvirtink arba paneik teiginį: „fotografai mėgsta fotografuoti gražius žmones, nes gražių žmonių - gražesnės ir nuotraukos“

Taip, bet juk įdomūs vaizdai nebūtinai yra stereotipiškai gražūs. Jeigu festivalyje yra daug vaikinų su treningais – fotografuok juos. Jie nebus modeliai, bet jie atspindės festivalį.

Manau, kad festivalio fotografo darbas turėtų būti užfiksuoti realybę, o ne ją sukurti. Lygiai taip pat ir žurnalisto.

Kaip Tu pradėjai rašyti apžvalgas?

Viskas prasidėjo nuo tinklalapio „Ore.lt“. Tuo metu, kai dar mokiausi mokykloje Marijampolėje ir nelabai turėjau ką veikti, „Ore.lt“ pateikiama kultūra – grupės, miesto gyvenimas, maištas, mane žavėjo. Jų ne tik temos, bet ir rašymo stilius buvo kitoks – su daug naujadarų, savitu autorių balsu. Mokyklos vadovėliuose tokių tekstų nerasdavai. Norėjau prie šios komandos prisidėti, nors ir virtualiai. Parašiau tuometinei redaktorei, ji sako – bandyk. Iš pradžių rašiau dabar juokingas muzikos albumų apžvalgas, o vėliau prasidėjo ir festivaliai. Pirmoji apžvalga buvo, berods, apie Lenkijos festivalį „Open'er“, 2009 metais. Tais metais grojo „Arctic Monkeys“, „The Kooks“, „Kings of Leon“ ir kitos populiaraus indie grupės – tuo metu tik tokią muziką klausydavau, tad žūtbūt norėjau į festivalį patekti. Per „Ore.lt“ pavyko gauti akreditaciją. Pinigų neturėjome, tad su kambarioku tranzavome iki Lenkijos. Grįžęs parašiau išsamią apžvalgą.

Šiuo metu festivalių apžvalgas daugiausia rašau į „Delfi“, kartais į savo blogą „Daug garso ir šviesų“. Man tai patinka, planuoju tai tęsti. Juolab kad Lietuvoje tikrai nėra daug žmonių apie festivalius rašančių. Smagu galėti ne tik nuvažiuoti ir paklausyti geros muzikos, bet kartu savo darbu palaikyti pačią festivalių kultūrą. Nors aplankau jų ne tiek ir daugiau. Po pora per metus. Norėčiau daugiau, tik jaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau festivalių užkulisiai – gyvenimas palapinėje, deramos higienos nebuvimas – pradeda varginti. Reikia su tuo kovoti, nenoriu per greitai pasenti.

O kur važiuoji? Minėjai „NEWMAN“. Kur dar?

Šiemet pirmą kartą aplankiau „Yaga“, nes norėjau kažko visiškai naujo ir nepatirto. Man šis festivalis atrodė vienas unikaliausių Lietuvoje ir lūkesčius visiškai patvirtino. Taip pat vienai dienai važiuosiu į festivalį „Mėnuo Juodaragis“. Jame irgi nesu buvęs anksčiau. Ten atstovausiu amerikietę režisierę Aldoną Watts, kurios filmą „Dainų šalis“ rodys festivalyje. Na, ir bene tradiciškai, šiemet aplankiau „Positivus“ Salacgrivoje, Latvijoje.

Šiek tiek esu apleidęs Lenkijos festivalius. Į „Open'er“ važiavau keturis metus iš eilės, bet dabar vis nebesiryžtu tai aštuonių valandų kelionei – noriu nuvykti kur nors kitur, pavyzdžiui į taip pat lenkų organizuojamą „OFF“ festivalį. Galbūt kitais metais.

Iš didesnių festivalių patirčių pamenu Švedijoje, Gothenburge vykusį „Way Out West“ – buvome ten prieš porą metų. Norėčiau sugrįžti. Ten atsivėrė naujas laukas atlikėjų, kurie iki Baltijos šalių neužklysta. Ten pamačiau Kendrick Lamar, Grimes, „Haim“, „The National“, daugelį kitų. Tai buvo dar kitoks festivalis. Jis vyko miesto parke, nebuvo jokių palapinių, praktiškai jokio alkoholio ir šiukšlių. Už tai daugybė vegetariško maisto.

Lietuvoje dar pakankamai keista pamatyti festivalį be šiukšlių?

Tikrai netikėjau, kad „Way Out West“ gali būti toks švarus. Bet Švedija yra atskiras pasaulis. Šiukšlės festivaliuose nėra vien Lietuvos problema. Pažiūrėkite, kaip atrodo „Glastonbury“ teritorija Didžiojoje Britanijoje po to, kai pora šimtų tūkstančių festivalio lankytojų išvažiuoja. „Open‘er“ pieva irgi būna nusėta plastikiniais bokalais koncertams pasibaigus. Kita vertus, organizatoriai stengiasi šiukšles surinkti ir perdirbti, kas yra labai sveikintina. Lietuvos festivaliams irgi reikėtų daugiau dėmesio kreipti į ekologiją – kol kas apie tai galvoja, atrodo, tik tokie nedideli ir hipiški festivaliai kaip „Yaga“.

Žinoma, būdamas organizatoriumi, pats turi pasirūpinti, kad būtų pakankamai šiukšliadėžių, kad tualetai būtų pakankamai dažnai valomi. Nes, jeigu šiukšliadėžės bus perpildytos arba jų nebus pakankamai daug, negali tikėtis, kad žmonės nešiosis šiukšles su savimi. Jie tiesiog mes jas kur papuola. Negalima visos kaltės suversti festivalininkams – turi ir organizacinį darbą atlikti deramai.

Dabar bus pats sunkiausias klausimas. Kaip Tu apibrėžtum žodį „festivalis“?

Įdomu būtų patyrinėti etimologinę reikšmę. Tuoj patikrinsiu (naršo telefone)... taip, tai yra žodis kilęs iš lotynų kalbos. „Festum“, „Festa“. Laikotarpis, kuomet vyksta šventė.

Šventė yra kertinis žodis. Žmonės to ir važiuoja į festivalį – švęsti. Šventė, žinoma, nėra vien alaus gėrimas. Tai ta būsena, kai gali pamiršti darbus, atsipalaiduoti, būti su tais žmonėmis, su kuriais išties nori būti. Visus šiuos dalykus festivalis tau gali duoti.

Ne viskas sukasi apie muziką. Labai dažnai jausmas, kurį parsiveži iš festivalio, būna susijęs, pavyzdžiui, su ten naujai sutiktu įdomiu žmogumi. To dažnai pakanka, kad festivalis būtų geras. Dažnai žmonės net neprisimena, kas buvo scenoje – yra šimtai būdų, kaip galima kitaip festivalyje leisti laiką, nežiūrint visų iš eilės koncertų.

Bet tai nereiškia, kad į koncertus nereikia kreipti dėmesio. Dėmesį reikia kreipti į viską. Kad šventė pavyktų, turi suveikti labai daug aspektų – tiek muzika, tiek logistikos, maisto, higienos, saugumo ir kiti dalykai. Pastarieji dažnai būna nepastebimi, bet taip ir turi būti. Jei nepastebi, kaip festivalyje saugu – reiškia viskas gerai.

Man asmeniškai festivalis yra būdas pabėgti nuo rutinos, tarsi persikelti į kitą dimensiją kai daug laiko praleidi gryname ore, klausai daug muzikos, būni su draugais. Idealesnė realybė. Bet vis dėlto, muzikinė pusė yra be galo svarbi. Mėgstu festivalius su ambicija – norinčius parodyti grupę, kuri nebuvo parodyta, atvežti naują muzikinę kultūrą. Norėčiau, kad Lietuvos festivaliai daugiau to siektų, kad neitų tuo saugiu, bet nuobodžiu keliu, kada atvežami kadaise populiarūs, bet dabar nebeaktualūs atlikėjai. Norėtųsi daugiau rizikos. Dėl to suprantu, kodėl daug žmonių Lietuvoje važiuoja į užsienio festivalius – ten rizikos ir aktualių vardų yra daugiau.

Galbūt organizatoriai atsargūs, nes festivalių konkurencija Lietuvoje yra didelė?

Tiesa. Kita vertus, kai yra didelė konkurencija, teoriškai tai juk turėtų skatinti imtis rizikingų sprendimų, daryti kažką, ko nedaro kiti. Bet realybėje Lietuvoje matome daug festivalių su panašiais atlikėjais, dažnai – ir tais pačiais, taikančių į iš esmės tokį patį lankytoją. Tai kaip konkuruojantys televizijos kanalai – jeigu vienas pradeda rodyti realybės šou, kitas imasi to paties, tik kiek kitokia koncepcija ir pavadinimu. Žiūrovas nukenčia nes vietoje dviejų skirtingų pasirinkimų turi iš esmės tą patį. Lietuvos festivaliai taip pat galėtų konkuruoti siūlydami skirtingas idėjas, bet dažnai siūloma iš esmės tas pats, tik su kitokiu plakatu.

Manau dabar Lietuvos rinkoje festivalių yra tiesiog per daug. Ilgainiui viskas išsikristalizuos. Liks du-trys didieji ir daug mažesniųjų, kurie taps dar specifiškesni. Mažesnieji, kurie turi aiškią kryptį, auditoriją ir išskirtinumą, kaip „Yaga“, „Sūpynės“, „NEWMAN“, „Mėnuo Juodaragis“, turėtų sustiprėti ir būti stabilūs.

Manau, kad festivalių ilgainiui liks mažiau, bet jie bus kokybiškesni. Nuo to mums visiems bus tik geriau.

Grįžtu dar prie festivalių vertinimo. Kaip manai, ar yra gerai, kai žmogus, besiklausantis metalo lankosi festivalyje „Granatos“ ir bando jį įvertinti? Kur yra ta riba tarp kritikos ir neigimo, dar liaudyje vadinamo heitinimo?

Na, man būtų įdomu perskaityti metalisto straipsnį apie „Granatas“. Lygiai taip pat ir aš važiavau į „Yaga“, nors nesu to festivalio bendruomenės dalis. Manau, kad iš šalies viskas geriau matosi.

Kita vertus, jeigu kažko festivalyje nesupranti arba kažkas nepatinka, tai nebūtinai yra festivalio kaltė – galbūt tai tavo asmeninė problema. Apskritai tekste viskas priklauso nuo argumentų. Jeigu savo kritiškai nuomonei randi svarius argumentus – viskas tvarkoje. Gali festivalį vertinti labai kritiškai, o gali ir girti – svarbu, kad turėtum kuo savo teiginius pagrįsti. Tuščias heitinimas yra vaikiškas ir neįdomus. Kontroversiška nuomonė – visai kas kita. Dar geriau, jeigu ji pateikiama per ironijos prizmę. Veiksmingiausia kritika yra ta, kuri pateikiama su humoru.

Ką pikčiausio pats esi parašęs?

„Važiuokite, jeigu muzikos tendencijų sekimas jums kelia nuobodulį – jūs viso labo norite bokalo alaus“, - tai rašiau apie „Galapagų“ festivalį prieš porą metų. Tai nebuvo pyktis, tiesiog išvada matant, kad festivalis ima C lygos grupes kaip „Clawfinger“ ir bando jas parduoti kaip hedlainerius. Tą patį savaitgalį vyko ir „Granatų“ festivalis, jį anonsavau daug pozityviau. Užkulisiuose sklido kalbos, kad „tai neabejotinai Granatų užsakymas“. Man tai kėlė juoką – muzikos industrijos žmonės Lietuvoje tiesiog negali patikėti, kad gali egzistuoti nepriklausoma nuomonė.

Aš stebėdama festivalius ir domėdamasi jų istorija, pastebėjau tokį vieną dalyką. Tarkime, buvo toks tarpsnis, kai lietuviškos grupės buvo daugiau kaip programos užpildytojos, o dabar dažnai kai kuriuose festivaliuose jos pozicionuoja kaip headlainer‘iai. Galėtum pritarti arba paneigti šį teiginį?

Iš tiesų, yra festivalių, kurie LT grupes skelbia kaip didžiausią naujieną ir privalumą. Tarkime, festivalis „Karklė“ daug komunikuoja apie vietinius atlikėjus. SEL ten surenka bene didžiausią auditoriją, Andrius Mamontovas, Mantas Jankavičius, Marijonas Mikutavičius – visi ten yra groję. Jie šiam festivaliui yra būtini, nes tai yra masinis festivalis, kurio pagrindą sudaro lietuviška masinė publika. Žmonės nori girdėti muziką, kurią jie jau žino.

Tai nėra vien lietuviškas reiškinys. Tame pačiame „Way Out West“ tais metais, kai ten buvau, labai daug dėmesio sulaukė vienas Švedijos dainininkas – aš jo vardą girdėjau pirmą kartą. Natūralu, kai žaidi namų aikštelėje, yra kitos taisyklės.

Tačiau to neigiamas aspektas tas, kad festivalių organizatoriai pamažu gali nebenorėti kviesti brangių ir nebūtinai pasiteisinančių užsienio atlikėjų, kai gali tiesiog pakviesti Mikutavičių, Mamontovą ir SEL'ą. Tai reikštų, kad tiesiog užsidarome savyje ir tiek. Niekam to nereikia. Nesinori, kad mes išliktume provincialūs, kai tie patys latviai turi neįtikėtinai internacionalų „Positivus“.

Bet bent jau kol kas su lietuviškų festivalių hedlaineriais iš užsienio šiemet viskas atrodo tvirtai: tokie vardai kaip „Rudimental“ („Karklė“) ar Jessie Ware („Granatos“), taip pat „Young Fathers“ („Loftas Fest“), minėtas Dean Blunt („Newman“) yra neįtikėtini. Tai, kad jie buvo ar bus Lietuvoje – didžiulis žingsnis į priekį visai lietuviškai muzikai.

Ar matai bent vieną festivalį Lietuvoje, kuris galėtų užaugti bent jau iki „Positivus“ dydžio?

Jei atvirai – ne, bet to ir nereikia. Baltijos regionui pakanka vieno išties didelio festivalio su A klasės hedlaineriais – ir tebūnie tai „Positivus“. Latviai yra centre tarp Lietuvos ir Estijos, jie turi jūrą ir nuostabų mišką, kuriuos ir naudoja festivalio lokacijai. Džiaukimės tuo ir lankykime juos, o ne bandykime žūtbūt aplenkti.

Valstybių sienos yra fiktyvios. Važiuoji, tu Lietuvoje, po pusvalandžio – jau Latvijoje. Nereikia nei sustoti, nei paso parodyti. Jeigu gyveni kur nors Mažeikiuose tai iki Salacgrivos, kur vyksta „Positivus“, nuvažiuoti arčiau nei iki Vilniaus.

Ar pats esi kada mėginęs organizuoti festivalį?

Ne. Organizuoja organizatoriai, o žurnalistai – rašo, filmuoja, kalba, analizuoja. Jei pats būčiau ir renginių organizatorius, ir muzikos apžvalgininkas, ar galėčiau išlikti objektyvus? Ar galėčiau neutraliai aprašyti konkurentų festivalį? Negali būti žurnalistas ir politikas tuo pačiu metu. Muzikos žurnalistikoje galioja ta pati taisyklė.

 

Ačiū Karoliui Vyšniauskui
Kalbino Gintarė Kašelionytė © MANOFESTIVALIS.LT
Nuotraukos autorė Justė Urbonavičiūtė