minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Jeigu naktį pramerki skaudžiai traiškanotas akis ir kambarį tykiai užgulusiuose šešėliuose įžvelgi geometrines palapinių formas; jeigu tuo metu, kol lauki parduotuvėje prie kasos, pagauni save kukliai judant pagal maximinę melodiją vien todėl, jog spėjai priprasti prie to, kad kiekvienas skambantis garsas yra malonus; jeigu trokšti į ranką pasiimti gigantišką pieštuką ir trintuką, nutrinti bent nedidelę dalį miesto blokų ir vietoje jų nupiešti pušies viršūnę: tokiu atveju aš esu tavo gydytojas ir žinau tavo diagnozę: „Sūpynės“.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Šis reiškinys (lot. minor plus) šiuo metu yra paplitęs Aukštaitijos nacionaliniame parke prie stiklinio vandens rezervuaro, vardu Žeimenys. Kalbama, kad 2015-ųjų birželio 25-28 dienomis epidemija nuvilnijo dešimtąjį kartą, sklisdama garso ir čia telkšančio ežero bangomis, akimirksniu okupuodama laimingųjų akis, ausis, kaulus ir smegenis. Dėl vis kintančios sudėties organizmas gavo naują pavadinimą – „Sūpynės 2015“ (beveik kaip koks „H1N1“). Panašu, kad pacientai nesiskundžia ir ploja katučių ilgai išliekančiam reiškinio sukeltam maloniam supimosi efektui, gydytojai pataria jam nesipriešinti, o „Resident Advisor“ šią epidemiją įvardina kaip vieną iš nedaugelio visame pasaulyje. Su less is more „Sūpynių“ žabangomis neprasilenkiu ir aš (tiesa, tik antrąjį kartą) bei atrandu dar vieną naują simptomą – pojūtį, kad kokybė yra trilypė: apčiuopiama, matoma ir girdima.

Vieneri metai ir nauji „Sūpynių“ aukščiai

Tvirtai ir nekrypčiojant į šalis minimal.lt komandos rengiamas festivalis, nepanašu, kad dėl sėkmės būtų linkęs mindžikuoti vietoje. Užtenka dviejų Joninių savaitgalių, praleistų Pakretuonėje, kad suprastum, jog reiškinys, kurio dalis esi, yra progresas. Tokios nuostatos viena iš sudedamųjų dalių – šiais metais organizatorių „Sūpynių“ svečiams pasiūlyta mobilioji programėlė – ne blizgančiai butaforinė, o informatyvi ir naudinga. Nors pats vairuoju senutėlę Nokia, kuriai iki tokių appsų kaip man iki 2016-ųjų „Sūpynių“ (skaudžiai toli), bet draugų ratas greitai leido suprasti, kad maistas dalyvių išmaniesiems telefonams pasiteisino. Galimybė dėliotis prioritetus, surasti reikiamą tašką festivalio zonoje bei akimirksniu pasirodantys organizatorių pranešimai apie pakitimus line upe (amerikiečio Svengalisghost apsinuodijimą ar Berghain‘o atstovo Ben Klock ir techno mohikano Function sukeitimą vietomis) leido nepasiklysti ir ramiai dėliotis dienotvarkę.

Dar vienas riebus pokytis – kito kranto okupacija. Ši net ir po festivalio išliko paženklinta klaustuku. Mintis – sveikintina: ramesnė stovyklavietė šeimai ar sparčiau pavargstantiems, romantišką saldaus gyvenimo idilę primenantis plaukimas keltu, nedidelis, bet čia pat esantis papildomas stageas, pigesnė vieta automobiliui bei galimybė laižyti medų, jei šis yra ne stiklainyje. Tiesa, realybė gal ir nebuvo tokia saldi: vienkartinis persikėlimas pirmyn ir atgal kainavo penketą eurų, kai tuo tarpu keltas „Klaipėda-Smiltynė“ paprašytų vos pusės. Naktį laivelis nekursavo, kas sąlyginai tave darė įkaitu, nors, mano galva, „Sūpynėse“ išlaukti ketvirtos valandos ryto yra tik pirmoji ir bene lengviausia pakopa nakties programoje.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Toliau, bet ne prasčiau: „Sūpynėse“ atsirado vietoms ir workshopams. Ketvirtadienį startą davė septynių valandų trukmės kinematografijos seansas Metaforms, penktadienį apie fotografijos meną pasakojo į sėkmės apogėjų užlipęs ir žmones šaudantis Lukas Šalna, estafetę perėmė ir apie video mappingą paskaitą vedė Rimas Sakalauskas, kurį vėliau keitė niuansus apie interneto meną dėstęs Laimonas Zakas arba Glitchr. Šeštadienio intelektualinę erdvę atidarė garso dizaineris Vytis Puronas ir paskaita-live performansas apie garso sintezę ir elektroninę muziką. Po jo sekė dar neseniai iš Berlyne vykusio pasaulio beatbox čempionato grįžęs, pirmąjį lietuvišką beatbox albumą įrašęs GON, kuris paskaitą baigė su būtent „Sūpynėms“ kurta muzikos terapija. Festivalio svečiai turėjo galimybę susipažinti ir su švedų analogines mašinas „Elektron Machines“ pristačiusiu Dataline, kuris mojavo atsisveikinimo skepetaite ir „Sūpynių“ dūzgėse. Galiausiai, last but not least – diskusija „Noriu būti artistas“ (turbūt būtų teisinga sakyti, kad tai buvo vienas iš laukiamiausių workshopų). Pastarąjį vedė Loranas Vaitkus ir Daina Dubauskaitė, o jame dalyvavo kupeta gerai pažįstamų vardų: Fingalick, Vaiper, Darius Vaikas, Gintas Rožė, IJO, Mantas T., S13, Saulty, Vaidas Ambrozaitis, Žilvinas Roads ir Moon Disco. Radę laiko tarp savo amato dalinimo publikai, kūrėjai diskutavo ir žarstė patarimus pradedantiesiems ar ieškantiems tvirtesnės rankos ant peties kūrybiniame procese. Tie, kurie prasilenkia su virpančiomis kinkomis, galėjo margai ir kompetetingai komisijai pateikti ir paprašyti įvertinti geriausią jų kūrinį. Naudingų ar įdomių frazių pasisemti išties buvo galima – daržas žydėjo. Gal tik vienas kitas „svarbiausia išlikti žmogumi“ serijos tipsas ar dvi valandos intelektualių pokalbių po trypimo iki 9 ryto su SMALA akimirkomis varė iš proto.

„Sūpynėse“ pasikeitė dar vienas dalykas – LOW scenos lokacija. Praėjusiais metais besikirtusi su turbūt dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus menančiu piliakalniu, šiais metais LOW tapo atskira respublika, atsiplėšusia nuo pagrindinės festivalio erdvės. Kiek daugiau nei puskilometris pėdinimo iš pažiūros nėra pats patogiausias dalykas. Tik ne „Sūpynėse“: siauras vingiuojantis takelis, lydimas praeivių kojas glostančių ir dar uogų nespėjusių pamesti mėlynojų bei įrėmintas nurengtų pušų kamienų, kuriuose kaip kelrodės žvaigždės spindi šviesų instaliacijos, kvietė pasiklysti ir nužingsniuoti bent perpus didesnį atstumą.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Kruopščiai atrinktų urbanistinių garsų ir gamtos sintezė

Pro „Naujienų“ sustojimą pralėkęs autobusas šįkart kerta per stabdžius ir cypdamas stoja „Gėlių“ stotelėje, simbolizuojančioje garsus. Kodėl „Gėlių“? Šeštadienį LESS scenoje grojęs Despotin Atmo Club narys Marius Mozūraitis, kvarteto pasirodymą pradėjo su 800% sulėtintu Radiohead kūriniu ir saldžiu ponios iš 43 autobuso vokalu, skelbiančiu apie atvykimą į „Gėlių“ stotelę, maloniai prašančiu laikytis už turėklų ir pasižymėti vienkartinį bilietą. Netyčiomis gėles aptinku ir Mariaus „Facebook“ profilio nuotraukoje – jei tai fetišas, tai tikrai labai žavus. Kalbant apie Despotin Atmo Clubatmospheric elektronika, vietomis Hans Zimmer simfonijas primenantys skambesiai išties liūliavo labai maloniai.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Prieš pradėdamas kelionę ausų būgneliais, miniu du subjektyvius, bet, mano galva, daug pasakančius apie festivalio muziką, dalykus. Pirmasis: praėjusių metų „Sūpynėse“ vis dar juodai baidžiausi techno ir n i e k a d a nešokau prie MORE. Šiais metais prie pagrindinės scenos praleidau bent ketvirtadalį judėjimo laiko – kalta tiek muzikinė (r)evoliucija, tiek „Sūpynės“.

Antrasis niuansas: po festivalio galvoje turiu nemažai kirminų, graužiančių, kad nespėjau išgirsti X ar Y. Tiesa, pastarasis aspektas gali būti siejamas ir su neblaiviu dykinėjimu miškuose, senų meilių vaikymusi ar buitiniu tarčialinimu, tačiau, nors buvo visko, bet klausiausi daug, o miegojau mažai. Tokios graužaties apraiškos yra sunkiai sulaužomas tvirto „Sūpynių“ pasiruošimo atlikėjų atžvilgiu įrodymas.

Ketvirtadienis – sūpuoklės pradeda siūbuoti

Į ketvirtadienio nakties klajones LESS scenoje pirmasis pakvietė Noid. Graži sąsaja: jei atmintis neapgauna, praėjusiais metais su lietuviu festivalis buvo palydėtas dienos šviesoje, šiais – pasitiktas gūdžios nakties apsupty. Beveik antrąją dešimtį garsus transliuojantis Noid dar prieš festivalį užsiminė, kad tai, galbūt, yra paskutinysis jo kartas. Norisi tikėti, kad Vaidui „Sūpynių“ dar trūks, o „Sūpynėms“ trūks Vaido ir tai – toli gražu ne pabaiga. Garsai almėjo nedidelio ramaus upelio tėkme horizonto link, retkarčiais sprogdami kaip lauže savęs nesuturėjusi žarija. Tokie spragsėjimai kiek klaidino ir vertė gėdytis, kad prašoku ritmą, bet visumą priėmiau kaip išalkusi dėlė priima šviežią miestiečio koją Žeimenio ežero krante.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Po Noid sukurpiau prielaidą atsirasti pirmajam kirminui – praleidau S13 LESS‘e ir patraukiau į HIGH. Gal akys sužvairavo, gal naktiniai nuotykių ieškojimai kalti, bet nuoširdžiai norėjosi ir vis dar norisi Secret Thirteen ne tik paskaityti, bet ir paklausyti. Girdėjau, kad garsai vieniems kažkodėl priminė bliūdus, kitiems pasirodymas buvo absoliučiai puikus, o tai tik paspartino vidinę graužatį. Sakyti, kad išėjęs prašoviau taip pat negaliu, nes HIGH radau tuntą gyvų (ne tik biologiniu aspektu) žmonių, susiliejusių į vientisą judėjimą, kuris tąnakt pirmą kartą iššaukė nuoširdų šypsnį iš pačių gilumų. Norėjosi tiek atlikėjus, tiek publiką, tiek garsus susikrauti į talpią dėžutę ir pasitaupyti pofestivalinei depresijai – ją mielu noru atsidaryčiau dabar.

Penktadienis – retkarčiais plyksteli horizontas

Penktadienis, prieš prasidedant headlinertiradai, pasiūlė paklaidžioti takeliu link LOW, kur pynėsi virškinamojo trakto darbą iš įprasto ritmo išmušantys žemi bass dažniai. Viduje vėl užvirė dilema: Eddie Case & Choice, Onis & Raven bei drum‘n‘bass LOW ar ištikimas „Sūpynių“ karys Sraunus bei jo live pasirodymas LESS, lydimas ambient ir dub techno. Pasukau link LOW, nes jau žinojau, jog Sraunus – puikus (tuo spėjau įsitikinti per Vilniuje vykusią „Kultūros naktį“, kuomet Paulius grojo po atgijusiu Žvėryno pėsčiųjų tiltu). Taip pat kirbėjo mintis, jog LOW skambančių būtent tokių garsų šių metų pasisupime galiu nebeišgirsti (taip ir nutiko). Patrepselkos netrūko, patenkintų veidų irgi. Valanda intensyvios drum‘n‘bass terapijos ir AA elementų paketas vėl veikė pilnu pajėgumu.

Paskutiniai vakarykščio nuovargio trupiniai išsilakstė išmušus dvidešimt trečiai valandai: LESS pasirodė vienas iš labiausiai lauktų šių metų „Sūpynių“ vardų: britas Vessel. Amsterdame paklydęs atlikėjo bagažas kortų pernelyg nesumaišė: Dataline, Darius Vaikas, Audioforma bei kitų atlikėjų dėka live pasirodymas įvyko viršydamas bet kokius lūkesčius. Visą esybę šiurpinantys bei tuo pačiu glotniai gundantys garsai apsupo ir galvoje kažkodėl kėlė iš kūno išsineriančio stuburo bei agresyvaus sekso vaizdinius. Nuolat besikeičiantis ritmas ir sunkiai rėmus surandanti muzika, baugiai patrauklios vizualizacijos, savotiškas mazochizmas ir visas žemiškąsias grandines nutraukiantis kūrinys Red Sex – tai Vessel ir jam tik dvidešimt dveji.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Po LESS‘e sutikto savotiško malonaus šoko sekė dar viena dilema – Skeptical LOW ir dar šiek drum‘n‘bass agresijos ar Ben Klock MORE ir garsai tiesiai iš Berghain‘o. Pasirinkau vokietį, nors po to teko išgirsti: „Atlėkiau į „Sūpynes“ dėl Ben Klock, bet Skeptical taip užvilko, kad Ben Klock sutiksiu gal kur kitą kartą“. Techno, kaip tikrai ne pats klausomiausias muzikos žanras, man visada siejosi su monotonija (techno fanatikai, prašau neįsižeisti), bet Ryan Elliott pabaiga -> Ben Klock -> Function seka kūrė suomišką variantą galva lenkiančią pirtį. Iš šono vis atsirasdavo koks ekstazės apakintas geradaris, kišantis vyno sklidiną termosą ar cigaretę – beliko tik gaudyti kažkur padangėje plaukiojančią euforiją. Ben Klock Pakretuonėje nors ir neužsibuvo (jau 27 dieną jis grojo Olandijoje vykstančiame techno festivalyje „Awakenings“), bet intensyvus grafikas atlikėjo, panašu, nevargino ir netrikdė: buvo malonu tiek klausyti, tiek stebėti.

Obuolių raškymą primenančių judesių rutiną ruošiausi pakeisti šuoliu į tamsaus ežero gilumą – 4 valandą LESS turėjo groti ne vieną mėnesį lauktas FUME. Vyliausi, kad vienas iš pastarojo laikotarpio artimiausių  Lietuvos atlikėjų dar kartą gramzdins į gilius apmąstymus, tačiau šoviau pro šalį: FUME nepasirodė, o jį keitė Illius ir Audrius Ramuva. Vis dar asociacijas su mistiškuoju Burial keliančio lietuvio nepasirodymo priežasčių neįvardinsiu, nes bijau apsirikti, tačiau skaudu, ypač turint galvoje tai, kad praėjusiais metais FUME „Sūpynėse“ grojo net su 39 laipsnių temperatūra. Džiugina tik tai, kad atlikėjas žadėjo vis tik pasidalinti tradicija jau tapusia dovana festivalio proga – nauju kūriniu.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Paskutinius patrypimus planavau atiduoti amerikiečiui Function, grojusiam live jau tamsumas išsklaidžiusioje aušroje. Pasikinkęs senutėlį „Roland TR909“ (kurio valdymo meno vingrybių pasisėmė iš pačio Derrick May!), amerikietis vaikė snaudulį tiek iš pradėjusių naktį maišyti su diena, tiek iš virš pastarųjų galvų sukančių kirų/žuvėdrų, kuriuos juokais pravardžiavome maitvanagiais.

Galiausiai jau buvau bekrentąs palapinės link, bet draugai šiaip ne taip ištempė jau atsidariusio HIGH pusės link, kur virė SMALA showcase a.k.a Manfredas x 12 INČŲ PO ŽEME. Ant besišypsančių veidų pro medžių drabužius krentantys saulės spinduliai ir jammint skatinančios ausų būgnelius pasiekusios bangos surado paskutiniuosius energijos rezervuarus (kuriuos prieš pusvalandį jau buvau įsitikinęs, jog pamečiau). Viskas baigėsi tuo, kad mane išbudinę draugai tarė, kad jie traukia miegoti, o aš, kaip jau minėjau, plaiksčiausi iki devintos ryto.

Šeštadienis – sūpuoklės pasiekia zenitą

Šeštadienis, dėl skystą asfalto pavidalą virusio Manfredo, buvo vėlyvas ir prasidėjo nuo vaikščiojančio žodyno a.k.a Mesijaus bei įgarsinti žodį jam padėjusio Münpauzn. Vis dar nesuvokiu, kodėl ir kaip praleidau Pauliaus Kilbausko live, kuris man šiek tiek mena Berlyno talentą Nils Frahm. Apie tai, kad būtinai klausysiu Pauliaus, kalbėjau bene pusdienį, tad vargu ar galima nuplauti šią nuodėmę. Grįžtant prie Mesijaus x Münpauzn – unikumas kaip Jėzaus Kristaus apraiškos. Nors išgirsti „#uzgrotu“ dar prieš „Sūpynes“ buvo bent keletas progų, aplinkybės išsibarstė taip, kad naująjį albumą krikštijau Pakretuonėje. Dėl to belieka tik džiūgauti, nes šviežumo pojūtis stiprino įspūdį. Nors, kad pasiektų susižavėjimo pjedestalą, Žygimanto Kudirkos ir Pijaus Meižio sintezei nereikia papildomų stimuliatorių – net neabejoju. Pasiduoti žmogaus gyvenimo ciklo kelionei kirkino tiek įsakmus Mesijaus balsas, tiek kruopščiai sulipdyti lyricsai, tiek velkantys Münpauzn instrumentalai, kurie drąsiai būtų lapnojami ir be vokalo. Grįžtant prie žodyno – vis dar esu apstulbęs ir, kaip atsvara Žygimantui, sunkiai renku žodžius. Su elektronika ir repu susiliejusi geneali poetika gimdo sunkiai vienoje terpėje telpantį jausmą, kuriam už grotų – tikrai ne vieta. Norisi rašyti, kad „Tu samdomas žudikas“ tirada yra favoritinė, bet perbėgu visus kūrinius dar kartą ir belieka dėti štampą, bylojantį, kad favoritinis yra visas „#uzgrotu“.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

Jau vakarėjant toliau stebino Darius Vaikas – ne tik kaip gebantis įdomiai ar šmaikščiai pašnekėti, ne tik kaip gelbėjantis kolegą dėl dingusios pastarojo aparatūros, bet ir kaip puikus atlikėjas. Intensyviai plito pasakymas, kad „Darius Vaikas grojo nevaikiškai“. Atmintyje įstrigusi, kaustanti ir tuo pačiu judinanti selekcija iš atlikėjo, o ovacijos iš manęs.

Sutemo. Noid pėdomis pasekė ir iš praėjusių metų saulės kaitros į 2015-ųjų nakties vėsą šoko Without Letters. Būgnai, pjaustančios gitaros, indie roko ir elektronikos samplaika, besikeičiantys ritmai bei šiek tiek eksperimentų kūrė darnią visumą, neleidusią mano tik trumpais šortais dengtoms kojoms sustirti. Vis dar maloniai stebino gitarą ant kaklo pasikabinusio Jono Denapo vokaliniai įsikišimai – fluent english ir aštrūs žodžiai kaip kulipkos iš kulkosvaidžio. Išgirdau „Arch“ originalą bei šio kūrinio 96wrld remixą ir beliko tik padėkoti Without Letters: už ne ką kitą, o kokybę.

Tadas Quazar x Donatas Chipak iškeičiau į Route 8. Vyrų duetas, grojęs MORE, sulaukė vežimo liaupsių – faktas, tad mintyse susirangė jau koks dešimtas grūzo kirminas. Vengras, jei akys tinkamai pažino laikrodžio rodyklę, pasirodymą pradėjo pusvalandžiu anksčiau ir garsais dalinosi ilgiau dėl Svengalisghost sunegalavimo. Funky, old school diskotekos house garsai labai smagiai pynėsi su raibuliuojančiomis LOW vizualizacijomis. Nors vietoje žadėto live'turėjome dj set'ą (sustreikavo Ispanijos oro uostai ir strigo dar vieno atlikėjo bagažas – padėkos sekančiame sakinyje minimam Mariui už pataisymą!), išėjo labai pozityvūs šokiai. Gausiai sugūžėjusi minia nesiskirstė, nes tęsė Annanan ir Split Pulse. Pastarąjį po festivalio minėjo nemažai komentatorių: užvyniojo taip, kad prireikė bent pusvalandžio reabilitacijos samanose.

Dar vienas rimtas sopulys – į svečius neužsukau pas Mantas T., o šis, pasirodo, svečius vaišino Jamie xx kūriniu „Loud Places“. Nors imk ir apsikrauk medaus kompresais, bet skausmo vistiek nepradanginsi. Dėkui Dievui, kad mažai festivalio dalyvių kišenėse glaudžia tokius Nokia antikvarus kaip maniškis, tad turiu galimybę šimtąjį kartą peržiūrėti ir perklausyti tą minutės trukmės įrašą „YouTube“.

Pabaigai pasikartojo praėjusios nakties scenarijus: pavargęs, bet nuoširdus swingas HIGH iki 9 ryto (panašu į barjerą) su Anna Hanna, Calli & Pupa (LSAR, atsiprašau – bandžiau) ir krytis į miegmaišį lauke. Pabudus beliko tik šokti į šviesomis žaižaruojantį Žeimenį, nusiplauti fizinius trikdžius su fone skambančiais Dubstep Meditations garsais ir užtvirtinti viską, ką pasiėmiau iš šių metų „Sūpynių“. O pasiėmiau daug. Upeliui padovanoti keli naujosios valiutos egzemplioriai, tikiu, mane sugrąžins čia dar kartą.

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

„Sūpynių“ kokybė pulsavo ir sproginėjo erdvėje: pradedant priešfestivaliniu pasiruošimo laikotarpiu, tęsiant trijomis paromis nuoširdaus sūpavimosi ir vėjo gaudymo bendraminčių būryje, baigiant pofestivaline depresija, kuri irgi byloja apie kokybę. Nuo mistiško, svirplių ir baltos šviesos lydimo „Sūpynių“ portalo apipavidalinimo iki realiuoju laiku girdimų miško gyventojų ir jau apčiuopiamų festivalio vizualizacijų; nuo nulio surūgėlių iki tunto besišypsančių žmonių; nuo vegetariško falafelio iki mėsingo burgerio (liet. suvožtinio); nuo kruopščiai atrinktų Lietuvos atlikėjų iki užsienio svečių, kurių atvykimu buvo sunku patikėti; nuo aušros iki sutemų; nuo „Sūpynių“ dešimtojo gimtadienio iki dovanų svečiams; nuo dabar iki sekančių metų. Ačiū.

 minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas

„Sūpynės 2015“ turėjo tūkstantį laimingų pabaigų ir vieną tragiškai skaudžią. Nedaugžodžiaudamas išreiškiu nuoširdžią užuojautą Eglės šeimai, jos artimiesiems, minimal.lt komandai ir visai „Sūpynių“ publikai, kurią palietė šis skaudus įvykis. Beprasmė netektis velniškai drasko esybę ir primena žmogaus trapumą. Saugokite save.

Dalinuosi ir šlykščia gėda dėl to paties amato atstovės A. Kuznecovaitės kurpiamų paistalų. Pseudoprofesionalė vargu ar suvokia žodžių svorį. Jos blevyzgos aktualios tik tiems, kurie vargu ar kada nors yra lankę šį festivalį, kuriems tereikia prielaidos nebesulaikomam burnojimui. „Sūpynės“  yra šventė ir šios šventės auditorija tai žino ir vertina. Lai supasi toliau.

 

minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas.

 

Suposi ir laiką plunksna stabdė Kristupas Naraškevičius;

Suposi ir laiką fotoaparatu stabdė Danila Mi Kalifornija.

Daugiau nuotraukų – „Facebook“.