„Mėnuo Juodaragis XVII“: ar buvo, ar susapnavau?

Praūžė kasmetinis nepriklausomas tarptautinis šiuolaikinės baltų kultūros ir alternatyvios muzikos festivalis „Mėnuo Juodaragis“. Jau septynioliktą kartą šis festivalis džiugina savo lankytojus viena už kitą unikalesnėmis temomis. Šiemet žmonės buvo sukviesti į Skinderiškio dendrologinį parką bendrai pasapnuoti ir pasinerti į temą „Anapus miego ir sapnų“.

Mėnuo Juodaragis

Festivaliui dar neprasidėjus

Šiais metais jo laukiau su dideliu nerimu. Dar iki festivalio mane buvo apėmęs šioks toks erzulys.  „Juodaragis“ turėjo gražią tradiciją bilietus parduoti pigiau tiems, kurie visus metus nešiodavo praeitų metų festivalio apyrankę, tačiau šiais metais ji nebuvo pratęsta. Nuolaida nebūdavo didelė – ne daugiau 10 Lt, tačiau tai malonus organizatorių dėmesys ištikimiems festivalio lankytojams, kurie šiemet nieko panašaus nesulaukė. Gal vertėjo tiesiog sumažinti materialią organizatorių dėmesio išraišką – nuolaidą bilietui – pakeičiant nemokamu niekučiu? Nors lipduku. Būtų parodyta, kad „mums ne vis vien“ publikos lojalumas.

Dėl to aš šiek tiek pabambėjau, tačiau vis vien bilietą pirkau ir į festivalį nuvykau. „Juodaragis“ man jau seniai yra tapęs paskutiniu, nerūpestingu vasaros pasispardymu. Jį prarasti būtų liūdna. Nors, deja, žinau nemažai žmonių, kurie nusprendė kitaip nei aš ir savo kasmetinę „Juodaragio“ tradiciją nutraukė.

Mėnuo Juodaragis

Teritorija

Festivalio teritoriją pasiekiau penktadienį vakarop. Sutvėrus palapinę ir susinešus visus daiktelius nuo automobilių stovėjimo aikštelės (o tai buvo nemažas atstumas), visiškai sutemo. Žemėlapis pasirodė nelabai konkretus, todėl tą vakarą pasiklydau – ropinėjau tiksliai nežinodamas, ar rasiu, ko ieškau. Pasiklydau gerąja prasme, jei taip galima išsireikšti. Skubėti neturėjau kur, o klaidžioti vietovėje pilnoje visokiausių instaliacijų bei žibintuvėliais apšviestų, krypuojančių siluetų pasirodė gana įdomu. Naktis buvo labai žvaigždėta, – dėl to teko girdėti daug krykštavimų iš aplinkinių. Ir daug pabarimų iš žmonių, buvusių žvaigždžių stovykloje (ne, tai ne VIP kempingas, tai „Juodaragio“ observatorija) dėl žibintuvėlio naudojimo ne laiku ir ne vietoje. Apšvietimo teritorijoje tikrai trūko, bet apie tai organizatoriai įspėjo iš anksto, todėl kišenėje nuolat turėjau žibintuvėlį ir jokių kėblumų dėl tamsos nekilo. Kaip tik ji ir painokas festivalio objektų išdėstymas glaudžiai siejosi su šių metų sapnų tema. Naktį vaikštinėdamas galėjau pasijusti, kaip giliai įmigęs patogioj lovoj ir sapnuojantis maloniai nepatogų sapną... Na, „Alaus namų“ gėrimai tam irgi nemaišė.

Mėnuo Juodaragis

Skinderiškio dendrologiniame parke gausu kūdrų, aplink kurias vingiuoja vieni iš pagrindinių takelių. Kūdros, be abejo, buvo aptvertos. Tamsoje ant kūdrų tvorelių buvo užkabinamos plastikinės, cheminiu būdu šviečiančios apyrankės. Nuo jų sklido aiškiai matoma, bet beveik nieko neapšviečianti šviesa. Atrodė tikrai gražiai, tačiau vėliau paaiškėjo, kad praktinės naudos jos davė nedaug, nes visokie smalsūs vaikai ir suvaikėję suaugusieji netruko jas visas nukabinti ir užsidėti ant rankų. To buvo galima tikėtis. Per šeštadienio koncertą  net ir renginio vedėjai publiką švelniai subarė. 

Tarp „Juodaragio“ publikos nuolat būdavo nemažai šeimų su vaikais ir šuniukais, tačiau šiemet pasirodė, kad jų buvo kur kas daugiau. Gal tai tik iliuzija dėl pasikeitusių festivalio erdvių, tačiau tai matyti smagu širdžiai.

Žemėlapio legendoje teko perskaityti tai, kas privertė mane ir mano kompaniją prunkštelėti. Tai buvo vertimai į anglų kalbą. Gal organizatorių štabas buvo orientuotas į vokiečius, mat programėlėje jis pasivadino „organisators“. Buvo ir kitų vertimo liapsusų. Turint omenyje, kad tarp lankytojų nemažai užsieniečių, gal vertėtų pažiūrėti atsakingiau?

Veiklos

Programėlės žemėlapyje akis užkliuvo už „sapnų mašinos“ – suintrigavo. Vėliau paaiškėjo, kad tai patalpa po žeme (ar kokio bunkeriuko liekanos, ar kadaise buvęs bulvių „sklepas“), kurioje degė elektros lemputė, o aplink ją ant patefono sukosi koks tai skylėtas cilindras. Ši „mašina“ teikė keistą šviesos mirguliavimą. Patalpoje buvo pridėliota sėdmaišių, ant kurių žmonės, užsižiūrėję į šviesos mirgėjimą, medituodavo arba tiesiog miegodavo... Panašu, kad „sapnų mašina“ puikiai veikė. Taip pat puikiai veikė ir kaip pastogė subjurus orui.

Mėnuo Juodaragis

Kasmetinis „Juodaragio“ amatų kiemas šiais metais buvo pavadintas „Burtų kiemu“ – dėl orientavimosi į festivalio „sapnų“ temą. Jame buvo daromos sapnų gaudyklės, kaukės, buriama vašku ir atliekami kitokie mistiniai dalykai, be tų, kuriuos ir taip galima pamatyti kiekvienais metais.

Kino ir paskaitų palapinė susilaukė gana nemažo susidomėjimo. Deja, joje man pavyko būti mažiau nei norėjosi, tačiau tik dėl to, nes joje buvo galybė žmonių – kai kurie jų net stovėjo lauke, nugaromis užtverdami įėjimą. Vakarais palapinėje buvo rodomi gana skoningi, mano vertinimu, kino filmai, o rytais animacija vaikams.

Scenos šiemet buvo pavadintos „Sapnų“ ir „Nemigos“ vardais ir tai pakankamai taikliai apibūdino jose skambėjusią programą. Prie „Nemigos“ scenos, kiek stebėjau,  tikrai nebuvo įmanoma užmigti. Čia skambėjusi programa turėjo labiau patikti „negyvos“ (kur daugiausia pasitelkiamas kompiuteris) arba bent „leisgyvės“ muzikos gerbėjams. Buvo ir išimčių – tokių kaip atlikėjai, pasivadinę „Rana“.

Aš daugiau laiko praleidau prie „Sapnų“ scenos ir „Etnopavėsinės“. Labai noriu pagirti „Sapnų“ scenos šviesos efektų kūrėjus – puikiai atliktas darbas. Klausydamasis koncerto ne vieną kartą pagavau save labiau stebintį šviesų efektus nei klausantį muzikos. Mano manymu, sprendimas šviesos prožektorius išdėstyti vertikaliai ir ratu tikrai buvo vykęs. Vieni ten regėjo šviečiančią sapnų gaudyklę, kiti mėgavosi žvaigždę primenančiomis formomis...

Koncertai

Koncertinėje programoje atkreipiau dėmesį į danų grupę „Krauka“, kuri pažėrė neblogai išjudinančių melodijų. Mačiau, kad daug klausiusiųjų tiesiog nenustygo vietoje.

Mėnuo Juodaragis

Klausydamasis neofolko atlikėjo „Sieben“, apsiginklavusio tik smuiku ir pedalais, niekaip negalėjau nuspręsti, ar man patinka jo atliekama muzika, ar ne... Pabaigoje supratau vieną: smičių sukti ant piršto tai jis tikrai moka. Teko girdėti nemažai atsiliepimų, kad jo pasirodymas buvo vykęs.

Susidomėjau grupe „Essa“ iš Gudijos. Šie ant scenos užvilko skardos lakštą, kurį sulenkė ir jame grojo. Kiek skirtingų garsų galima išgauti iš vieno skardos lakšto! „Essos“ muzika pasirodė gana gimininga lietuvių tradicinei muzikai. Per visą jų pasirodymą pasitaikydavo momentų, kai būčiau galėjęs duot patrumpint pirštą, kad ten skambėjo lietuviškų sutartinių variacijos.

Mėnuo Juodaragis

„Ugniavijas“ pritraukė aibę žmonių. Tiek visur pritūpė, prisėdo ir prigulė, kad nebuvo kur kojos padėti. Nors, tiesą pasakius, aš labai pasigedau senųjų „Ugniavijo“ dainų. O gal tiesiog dar reikia papratinti ausį prie jų naujo repertuaro.

Savo kalbiniais sugebėjimais nustebino „Spanxti“, kurie atliko kūrinį net islandų kalba. Tiesa, pasirodė, kad grupė ir garsistai vis nesusikalbėdavo, mat mikrofonai tai cypė, tai buvo pritildomi.

 „Juodvarnio“ gitarai scenoje nutrūko styga. Tačiau atrodo, kad daug kas to net nepastebėjo – grupė sklandžiai susitvarkė su netikėtumais.

Šeštadienio koncertinė programa buvo pristatyta liaudies dainomis – kiekvienam kolektyvui buvo parinkta kokia nors liaudies daina, kurią atliko renginio vedėjai. Buvo įdomu, azartiškai atsiversdavau programėlę ir svarstydavau, o kaip gi šitą grupę sugebės susieti su liaudies dainom? Renginio vedėjai tikrai turi sukaupę gana nemažą liaudies dainų bagažą.

Kitos įžvalgos

Festivalis siūlė gausų alaus rūšių ir maisto pasirinkimą. Nuo ištikimosios dažno festivalio maitintojos „Bebro blyninės“ iki troškinių, sriubų, šašlykų. Sekmadienį ryte teko ragauti pasakiškos dar šiltos, krišnaitų samosos! Neįsivaizduoju žmogaus, kurio poreikiai šia tema liko nepatenkinti... Na, gal koks arabų naftos magnatas būtų prikibęs, bet tokio nepastebėjau.

Festivalio dangus neleido apie save pamiršti: tai purkšteldavo vandeniuko, tai saulės saujelę pažerdavo, tai kiekvienam fotografui po vaivorykštę dovanojo. Nuožmiausią charakterį dangus parodė šeštadienį prieš pradedant groti „Gyvatai“ – dėjo tokį škvalą su ledukų kruša, kad kokteilių mėgėjai suskubo kišti gėrimus iš už stogelių. Ir patikėkit manim, prikrito. Aplink mano palapinę dar ilgai ledukų kalneliai pūpsojo.

Mėnuo Juodaragis

Be to, su kiekvienu lietučiu teritorija vis skystėjo, kol galiausiai takeliai tapo slidžiais purvo kanalais. Visi vis darėsi purvinesni. Neišsisuko ir automobilių stovėjimo aikštelė – purvas nuo užklimpusių automobilių ratų skraidė po padanges, o išraustuose grioviuose galima buvo slėpynes žaisti. Pats iš stovėjimo aikštelės išvažiavau tik kelių paslaugių vyriokų dėka, kurie, rodos, ne išstūmė, o ant rankų išnešė mano automobilį. Ir kitų automobiliai pavirto užsispyrusių asilų banda. Laimei vėliau į pagalbą atskubėjo paslaugusis traktoriukas.

Apibendindamas šių metų festivalį, galėčiau pasakyti, kad tai, ko gero, geriausiai savo temą išpildęs „Juodaragis“ per visus mano matytuosius (buvau šešiuose). Nors ir bambėjau straipsnio pradžioje, turiu prisipažinti, kad šiaip jau namo grįžau ne tik visas purvinas, pavargęs, kavos prisisurbęs, bet ir laimingas. Puikiai praleidau laiką ir jau laukiu kitų metų festivalio.

 

Rašė Tadas Žičkus
Fotografijos Gabriellos Anelauskaites
Daugiau nuotraukų socialiniame tinkle FACEBOOK