Mėnuo Juodaragis XVI: įvyko, pavyko, atvyko

Rugpjūčio 23-25 dienomis aplankiau festivalį "Mėnuo Juodaragis". Jau šešioliktą kartą vykstanti, gamtai, baltų kultūrai ir alternatyviai muzikai artima šventė, šiemet buvo kaip niekad didelė tiek auditorijos prasme, tiek festivalio programos turiniu.

Mėnuo Juodaragis XVI

Prie Ąžuolo @ Mėnuo Juodaragis XVI. Foto Kazimiero Šešelgio

Vos įžengus pro "Mėnesio Juodaragio" vartus, griaudint būgnams, aidint dūdoms ir sutartinėms, pagavau puikią nuotaiką, lydėjusią tris festivalio dienas. Mačiau visko: muzikinių pasirodymų, po ąžuolu atliekamų vyrų sutartinių, šokių prie laužo, senovinių amatų... Sutikau daug jaunų, gražių šeimų. Pasiklausiau ir keleto paskaitų bei maloniai pasikaitinau saulutei švelniai šviečiant kempinge.

Iš visų gausioje programoje pasižymėtų, norimų pamatyti dalių, praleidau tik poezijos programą ir Domanto Razausko koncertą. Na, bet festivalio metu susikurta nuotaika tiesiog vedė prie spartesnių veiklų. Labai norėjosi šėlti... Tad grojant rusams "Otava Yo", legendinei "Sielai", svečiams iš Ukrainos "Folknery", lietuviams "Marga muzika", latviams "Auli", čekams "Silent Stream Of Godless Elegy" ir kitiems atlikėjams, šokom polkas ir su latviais, ir su lietuviais. Tiesa, truputį nuvylė labai lauktas projektas "Rome". Jų prasmingoje, gražiame pušyne atliktoje muzikoje, kažko neradau. Gal jausmo? Regis, publikai tą vakarą savo pasirodymu "Rome'ai" nieko nenorėjo pasakyti. Tuo tarpu jų įrašai ir kontrastinga biografija lūkesčius buvo užkėlusi iki aukščiausio taško.

Mėnuo Juodaragis XVI

Grupė Auli (Latvija) @ Mėnuo Juodaragis XVI. Foto Kazimiero Šešelgio

Na, bet situaciją pataisė vidurnakčio reginys – deganti ir besisukanti ugnies skulptūra, kuri apšvietė salą ir susirinkusiųjų veidus šilta geltona šviesa bei saulės simboliu svastika. Akimirka stabtelėjo, sulaikydama galvoje mintį: "Juodaragis – ne tik festivalis. Jis yra bene ryškiausias senosios kultūros, panašiai mąstančių žmonių, idėjų ir bendro noro kurti junginys. Tarsi reiškinys, nuolat atgimstantis vis kitais pavidalais po jo ir prieš jį". Net keletą kartų šiame festivalyje per odą bėgiojo "spygliukai"... Turbūt nėra Lietuvoje festivalio, kuris turėtų tokį išskirtinumą, išbaigtą mintį ir programą... tokį gražų kasmet vis kitokios temos išplėtojimą. Beje, kalbant apie temą, tai ji šiais metais buvo kaip niekad unikali - "Broliai latviai". Ganėtinai ambicingas užmojis suartinti dvi kaimynines šalis festivalyje virto latvių kalbos pamokėlėmis, dvylikos Latvijos kolektyvų bei Latvijos kultūros Ministrės viešnage, paskaitomis apie bendrystes, simboliką ir mitus bei kitomis išraiškos formomis.

Skulptūra "Ugnies ženklas". Video Kristinos Vrubliauskaitės

Daug gražių akimirkų Juodaragyje dovanojo ir auksinis "Akivarų" paplūdimys - tarsi šiandieninės realybės inkliuzas, stilingai įsipaišęs į senovine kultūra persmelktą renginio Salą. Į jį jau paryčiui užklydo neprašyta, kitame festivalyje gimusi "4-oji scena" (arba dalis jos)... ir virto šokiai iki plyšo batai, iki vėlyvos aušros, iki paskutinių alaus lašų... "Ramučių" kempinge buvo neramu. Auštant prabudę festivalio vyturiai atkeliavo raminti triukšmadarių, užimdami paplūdimį rytinėmis mankštomis ir maudynėmis. Taigi, žmonės keitė žmones, koncertai – koncertus, dienos – dienas, kol galiausiai atsibudau savo lovoj su skaudančiais kaulais ir didele šypsena. Festivalis man tikrai pavyko!..



Su nekantrumu laukianti kito Juodaragio,
Gintarė, "ManoFestivalis.lt"