"Mėnuo Juodaragis XV": šventė danguje ir ant žemės

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

Prie Ąžuolo © Kristina Vrubliauskaitė

Sulig paskutiniuoju vasaros savaitgaliu baigėsi itensyvus, daugiau nei tris mėnesius trukęs atviro oro festivalių maratonas. Sezono pabaigtuves paminėjome viename didžiausių ir unikaliausių įvykių Lietuvoje – nepriklausomame šiuolaikinės baltų kultūros ir alternatyvios muzikos festivalyje "Mėnuo Juodaragis XV", vykusiame rugpjūčio 24-26 dienomis Zaraso ežero saloje. Parsivežtą nuotaiką ir įspūdžius išguldyti ant lapo ne taip paprasta, nes festivalis gerokai apsuko galvą (gerąja prasme). Jis buvo tikrai didelė šventė, kurią, greičiausiai, reikėjo pajausti būnant ten, nes aprašinėjant, reikia pripažinti, ima stigti žodžių.

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

Paukščiai © Kristina Vrubliauskaitė

Per tris, skriete, tarsi geras pusdienis, praskriejusias dienas, "Juodaragis" vystė paukščių temą, kuri susipynusi su dainomis, paskaitomis, filmais, amatais, apsivijo visą didelę festivalio teritoriją. Pagrindinę mintį kaip ir kasmet papildė ekomenis – gamtiškos meno dirbtuvės, taip pat inkilų gamyba. Šalutinė tema – Lietuvos aviacijos istorija, leido iš arčiau prisiliesti prie oro stichijos ir Zaraso saloje sukėlė tikrą oreivių šaršalą. Mažas lėktuviukas, didesnis lėktuvas, parasparnis ir, žinoma, oro balionai, dūzgė, keldami susirinkusiųjų galvas į dangų visą šešadienį (antrąją festivalio dieną). Minėtieji oro balionai, pasak organizatorių, turėjo būti svarbiu penkioliktojo "Juodaragio" akcentu. Deja, dėl oro sąlygų suplanuota pilna oro balionų programa nebuvo įgyvendinta, tačiau atvirų liepsnų pasirodymas pagal specialiai šiam festivaliui sukurtą muziką, palydint fakyrų ugniai, tikrai buvo dėmesio vertas reginys ir greičiausiai ne vieno festivalio dalyvio kūne pagimdė bent nedidelį virpuliuką.

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

Šventė danguje ir ant žemės © Gintarė Kašelionytė

Festivalio kūrėjų talentas šiais metais įgavo ir ypatingai materialų pavidalą – sukurtas ir pagamintas pirmasis "Juodaragio" alus, tiksliau tariant – apskritai pirmasis festivalio alus Lietuvoje. Nors jis buvo be mums įprastos putos ir kiek stiproko kadangio skonio, tokiu nuosekliu idėjos vystymu ko gero negali pasigirti nė vienas mums žinomų vasaros įvykių organizatorius. Dar daugiau – beveik visas "Amatų kieme", kuriame tris dienas buvo įsikūrę kailių, žalvario, žolelių ir kiti meistrai bei žinovai, buvusias dekoracijas sukalė ir išgražino festivalio savanoriai. Tai greičiausiai sudėtingiau nei jas užsisakyti arba nusipirkti, tačiau su rankų darbu visada persiduoda ir žmogiškas nuoširdumas.

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

Amatų kieme © Kristina Vrubliauskaitė

Koncertinė festivalio programa buvo iš tiesų perpildyta tiek, jog reikėjo rinktis iš kelių vienu metu vykstančių norimų pamatyti pasirodymų. Buvo sunku nuspręsti: rusų pasaulio muzikos žvaigždės "Theodor Bastard" ar ne taip dažnai pasirodanti ir artima Alina Orlova; naujas dainas žadantis "Žalvarinis" ar artistiškas ir festivalyje naujas Vytautas V. Landsbergis; lietuvaitę gražuolę iš kolektyvo "Kūlgrinda" ant scenos užsikėlę keltiško metalo atlikėjai "Cruachan" ar į festivalio istoriją įrašytos post-industrinės "Girnų giesmės"... Neapsisprendusius arba daugeliu dalykų besidominčius žmones šis festivalis tikrai gali nukankinti, savo marga ir intensyvia programa gainiodamas iš vieno salos galo į kitą. Kita vertus, vaikštinėjimas tarp trijų scenų, nusipinant sau "ką nors gražaus" amatininkų kieme, aplankant Senąjį Ąžuolą, užsukant maudynių prie ežero, pašokant prie dj palapinės, užkandant maitinimo zonose, ir galiausiai lėtu žingsniu grįžtant į palapinių miestelį, yra labai geras poilsis nuo reikalais, pastatais ir žmonėmis perpildyto miesto.

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

"Theodor Bastard" © Gintarė Kašelionytė

Atkreipiame dėmesį, jog "Mėnuo Juodaragis" yra tas lietuviškas festivalis, į kurį atvyksta daugiausiai užsieniečių (praėjusiais metais apie 15% auditorijos sudarė atvykėliai iš užsienio). Šiemet jame taip pat buvo galima sutikti daug latvių, lenkų, rusų ir svečių iš kitų šalių. Atsitiktinai susipažinome su italų grupės "Ataraxia" superfanu, kuris pasiklausyti mėgstamos grupės atvyko net iš Graikijos. Galima tik spėlioti, ar dėl gausaus menininkų būrio (šiemet festivalio programoje buvo daugiau nei 50 atlikėjų, kurių 11 buvo iš užsienio), ar tai dėl savito stiliaus ir kūrybiško prado, "Juodaragis" visuomet sukviečia ypatingai daug sąmoningų žmonių, kuriuos vienija panašus požiūris į gamtą, žmogų, muziką ir gyvenimo būdą. Dar vienas minėtinas išskirtinumas - draugiškas festivalio požiūris į šeimas, pradedant specialiu bilietus, baigiant turtinga programa vaikams. To rezultatas - aukštai ant kalno, priešais pagrindinę sceną išrikiuotas vaikiškų vežimėlių batalionas, apšviestas besileidžiančios saulės. Būta ir žilagalvių senukų, trypiančių pagal polką. "Viesiems čia yra vietos" - kyla mintis, kurią papildo antra "Tokia ir turėtų būti Lietuviška šventė - su novatorišku požiūriu į tradicijas, atkurianti ir kartu kurianti".

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės

Vaikai - festivalio dalyviai © Gintarė Kašelionytė

2012-ųjų vasara išties buvo gana turtinga festivalinėmis kelionėmis ir nuotykiais. Drąsiai teigiame, jog į jų bagažą didelę dalį gėrio įdėjo ir festivalis "Mėnuo Juodaragis". Pastarojo dėka galime pamatyti akivaizdų skirtumą tarp kuriančio ir perkančio-parduodančio šventės organizavimo stiliaus. Penkioliktasis "Juodaragis", nors ir išaugęs auditorijos masyvumo  prasme, vis dar yra kuriantis festivalis. Tuo galima nuoširdžiai pasidžiaugti, palinkint jam neprarasti šios vertybės ir sulaukti bent dvigubai tiek metų, kiek jis yra sulaukęs.

Daugiau fotografijų galerijoje

Mėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemėsMėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemėsMėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemėsMėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemėsMėnuo Juodaragis šventė danguje ir ant žemės