"Mandala" - tylos ir juoko oazė

Mandala

Kitoks festivalis

Nors vasara pakratė savo spindulių aruodus ir perkopus į savo antrąją pusę puolė lepinti mūsų kraštelį širdžiai maloningais orais, trumpėjančių vakarų ir vėluojančių aušrų sunkoka nepastebėti. Lygiai taip negalima pamiršti puokštės nuostabiausių, triukšmingiausių ir šlapiausių festivalių, kurie jau išdidžiai puikuojasi lietuvaičių ir pasaulio klajūnų trofėjų sąrašuose ir skamba komiškuose ar pagyrūniškuose pasakojimuose. Žodžiai „kitoks festivalis“ kuriais užvardinau savo įspūdžių pradžia, žinoma, gerokai smirda propoganda ir pretenzingų užmačių turinčiais skiedalais. Visgi ranka pridėjus prie širdies sakau – Mandala, „psichologinių, dvasinių ir kūrybinių užsiemimų sintezė“ kaip šį renginį užvardijo jo kūrėjai yra kitoks festivalis. Čia nesurasi nei vienokios ar kitokios elektroninės muzikos perpetum mobile burzgimo, nei kriokiančių ilgagaurių metalo kentaurų, nei pasauly ar bent Lietuvoj garsių ar garsėjančių pop muzikos grupių, nei alaus statinių, nei blynų bei mėsainių užkandinių, nei Marlboro kioskų. Tiesa sakant jokios scenos čia nėra - vietoj to yra kažkas beveik priešingo: festivalio programa padalinta į keturias erdves – Oro (Dvasinė), Vandens(Psichologinė), Ugnies(Kūrybinė) ir Žemės(Kūno) Mandalas, kuriose „žiūrovai“ arba paprasti mirtingieji festivalio dalyviai tampa pagrindiniais veikėjais, jiems tenka pamiršti iki šiol vaidintą rimto ar santūraus žmogaus rolę ir vėl iš naujo atrasti, ką reiškia kvėpuoti, koks jausmas juoktis be priežasties, kaip galima šokti ir dainuoti ir suktis ir paleisti save nuo to menko ankšto supratimo, kas tu toks ir kas tave sudaro. Nemeluosiu, nesudalyvavau nė dešimtadalyje festivalio programos siūlomų užsiemimų – viena vertus dauguma jų vyko paraleliai, o antra vertus, man, matyt, pavyko pasirinkti tokius, kurie palikdavo pilną galvą ispūdžių likusiai dienos daliai, tad teko juos palengva virškinti besimėgaujant dosnia saulės ir vandens fermentacija.

Siesarčio ežeras

Nuo triukšmo iki darnos ir atvirkščiai

Netoli Molėtų telkšantis ilgas ir skaidrus Siesarčio ežeras apaugęs jaukiu pušynu, ir pasipuošęs sąmanų ir mėlynių kilimais teikė puikiausias sąlygas festivalio kūrimuisi – šalia netgi iš gręžinio tekantis tyras vanduo. Tokios puikios sąlygos sutraukia ne tik festivalio ir dvasinių gelmių išsiilgusius, bet tiesiog gamtoje pabūt ištroškusius liaudies atstovus. Vegetariška, veganiška ir žaliavalgiška virtuvė, nors ir apgulta begalinėm eilėm, kadangi visi valgydavo beveik tuo pat metu, festivalio dalyvius skaniai ir sočiai aprūpino – o šalia stovyklaujantiems „šaltukams“ tapo įkvėpimu juokeliams laidyti.

desertai

Atvažiavus ir įsikūrus Mandaloje penktadienio vakarą pirmiausia pakliuvau į muzikos salelę – natūralus potraukis - festivalis ir muzika taip sunkiai atskiriami dalykai. Ugnies erdvėje vyko laisvas instrumentų išbadymas – o jų čia buvo gyvas galas nuo didžiaridu, fleitų ir ukulėlių iki kalimbų, ksilofonų, įvairiausių jambių ir būgnelių ir dar ko tik nesugalvosi. Komiškumo vaizdeliui netrūko: įsivaizduokit tuntą daug maž suaugusių žmonių kartu su vaikais sutūpusių apie laužiuką ant žemės ir bet kaip barabanijančių, kratančių, tarškinančių, pučiančių ir blerbenčių instrumentais be jokios tvarkos ir klausymosi. Tai buvo užsiemimo pradžia. Kai visi jau buvo nusitvėrę kas kam patiko, užsiemimą vedantis Ugnius pagaliau sustabdė visą balaganą ir pamažu mano ir visų nuostabai, švelniai ir jaukiai nukreipė visą garsų masę į ritmingą, klusnią ir netgi derančią srovę.

Mandala

Užsiemimo pabaigoj, atmušus pirštų kaulelius, bet baisiai patenkinta galvojau sau, kad net iš bandos nepažįstamų nemuzikantų gali nuskambėt porą darnių natų. Tą vakarą užbaigė gongų meditacija, kuriai ilgainiui ėmė pritarti dar keletas instrumentų iš publikos, tad, nenorėdama prisdėti prie knarkiančiųjų choro, nusprendžiau eiti gulti į tylų ir ramų kempingą. O ten nuvykusi supratau, kad festivalis visgi turi vieną – nors ir neoficialų stage – marozų scena (ne festivaliniai stovyklautojai) pateikė ilgą grandinę rusiškų ir lietuviškų šlagerių nuo Ruki Vierch iki Džordanos Butkutės su vis girtėjančiu atitarimu.

 paskaita

Dervišo mįslė arba kaip pasiekti šaknis

Į visus festivalio medžius reklamomis apnikusią paskaitą, kaip atrasti svo gyvenimo tikslą ir pašaukimą, taip ir nenuėjau – manau, kad likimas mane efektyviai saugo nuo panašaus plauko šarlatanėlių, tačiau kiek paspoksojus į vytelėmis ir rankomis masažuojamus laiminguosius, susigundžiau vidurdienį dvasinėje ervėje vykusiu dervišų užsiemimu. Savo sukimosi technikos paslapčių baltaplaukis nenusakomo amžiaus dervišas nepasakojo. Jis tik įdėmiai pasižiūrėjo į susirinkusius savo įkypomis akimis, nubraižė poetiškus dvasios buvimo visame kame kontūrus, palygino giedantį paukštį su žmogaus dainavimu ir paragino neužsiimti tokiais sunkiais darbais, kaip savo vidinės dainos stabdymas ir paklausė: Va matot – medžiai juda kai pučia vėjas – ar čia medžiai šoka su vėju ar vėjas šoka su medžiais? O tada atsiduso ir tarė – gana kalbėti – laikas šokti. Ir visi atsistojo ir ėmė šokti, ar suktis ar šiaip trypčioti ir dainuoti bet kaip ir bet ką, bet laisvai ir smagiai.

Mandala

Vakare po dervišų pasirodymo atėjo ir man artimiausia festivalio programos dalis: grupė Reaching the Roots, kurią sudaro penki muzikantai, visi grojantys keletu instrumentų ir dar dainuojantys. Juos jau buvau girdėjusi Yagos festivalyje, tad nekantriai laukiau šito concerto ir jis pranoko mano viltis. Dar labiau išdrąsėję ir susigroję, kartais klykaujantys ar mažos mergytės balsu virkaujantys, garsų žaidimą vis labiau prie virtuoziškumo vedantys Reaching the Roots užbūrė publiką akordijono, fleitos, gitaros, sarodo, yayli tamburo ir būgno sukurtais melodijų vėriniais, kažkur galvos gelmėse primenančiais kažką, tokį archaišką ir pažįstama, kad negali atitraukti dėmesio – matyt, ne aš viena taip jaučiausi, nes publika išreikalavo ir antrojo biso.

Mandala

Sekmadienį ryte dar užsukau į juoko jogos paskaitą, supratau, kad juoko garsas skambėjo beveik per visa festivalį. Juoktis be priežasties ar tyčia ar dėl kompanijos smagumo ar dėl gražių paskaitose išgirstų kalbų ar iš saulėj spindinčio anties snapo Mandalos erdvėj atrodė visiškai natural. Išvažiavau iš Mandalos pailsėjus ir atsigavus labiau, nei kuriame kitame festivalyje. Pozityvumas, tikėjimas, taiki, žalia ir meilinga žmonija težydi!


Rašė Adrya

Fotografijos Ievos Pavydytės


Daugiau nuotraukų galerijoje arba facebook'e.