Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

Turbūt kiek neįprasta, kad apie „Bliuzo naktis“ pasakoju būtent aš, nes iki kaulų smegenų esu elektronščikas. Tiesa, įtariu, kad iš visos mūsų komandos Bliuzuose lankiausi daugiausiai kartų. Atsimenu, dar mokyklos laikais mano kiemo šaika važiuodavo ten savanoriauti – tuo metu dar nebuvau parsidavęs festivaliams, bet jau išplėtęs ausis klausydavausi visų parvežtų istorijų. Turbūt tai ir tapo priežastimi to, kad „Bliuzo naktys“ jau nuo kokių 2011-ųjų mano festivalių prioritetų sąraše stovi gan aukštai.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Praėjusį savaitgalį link Varnių keliavau jau ketvirtą kartą – smagu tai, kad nei viena kelionė nebuvo planuota ir sutarta iš anksto. Bliuzo dvasia kažkur viduje užsuka norą basomis kojomis keliauti į festivalį labiausiai random būdais. Šie metai nebuvo išimtis – į Bliuzus pajudėjau nuo Grigiškių – taip, iškeltu nykščiu gaudžiau judančius pajūrio link. Trys automobiliai, juokingai nudegusi nosis ir vakarop, jau permetęs batus per petį, kulniavau link bakūžės.

Tai kodėl Bliuzai? Tą patį savaitgalį Varėna dundėjo nuo festivalio „Revolution“ reivo. O atsakymas labai paprastas – vaibas. Iš mano pastarųjų tekstų galima suprasti, kad festivaliai man yra ne tiek muzika, kiek emocija. Muzika, žinoma, jos dalis, tačiau man kur kas svarbiau žmonės, jų nusiteikimas. „Bliuzo naktys“, ką supratau nuo tų pirmųjų pasakojimų, girdėtų daugiau nei 10 metų atgal, yra labai teisingo jausmo festivalis. Tuo įsitikinau ir pirmą kartą pastarąjį išbandęs – čia kaip su „Pringles“ – kartą paragavęs, negali sustoti.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Kad jums būtų paprasčiau, mielieji, skaityti ir orientuotis, viską pateiksiu kiek suktesniu formatu – paskaidysiu festivalio atributus į potemes:

Muzika. Būsiu atviras – bliuzas nėra ta muzika, kuria itin stipriai domėčiausi, bet tai toli gražu nereiškia, kad nesiklausau ir neseku pasirodančių scenoje. Šiemet, būsiu gana neįdomus, labai patiko pagrindiniai festivalio headliner‘iai „The Reverend Peyton‘s Big Damn Band“. Visiškai proper bliuzas – rednekiškas akcentas ir kalbos maniera, neaiškūs instrumentai (pasakyčiau pavadinimus, jei žinočiau) ir labai tvarkingas Amerikos provincijos daržinės šokių vaibas. Prisijuokėme iš to, kaip jie kalbėjo, bet nebandysiu meluoti – kojas ir aš kvailai pamėčiau į šalis. Kai priešais tave iki devinto prakaito šoka tūkstantinė minia, pasiduoda ir kantriausi. Šeštadienį visi smagieji lietuviški band‘ai – „Mood Sellerių“ pažygiavimai su dūdomis, „Baltojo Kiro“ „lūpytės“, svajingoji Migloko... Ai, nėra ko kabinėtis, buvo gerai. Ne stebuklas, bet tiesiog, gerai. As easy as that.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Kitas fainas dalykas, kad šiemet su pilnaverčiu afteriu ir vėl klegėjo baro zona. DJ Alko su savais suko repuką, reggae, kartais kokio tai lyg ir dancehall‘o įmaišydami. Apsvaigusiems nuo pagrindinės programos tokie šokiai buvo pats gazas. Nors žmonių prie bariuko ir nesusirinko šimtai, bet ištvermingiausi jau prašvitus dar lingavo ir baisiai garsiai rėkė „Pakartot!“, kai muzika išsijungė. Taip, sakysite, kokie čia Bliuzai, kai visokie kepurėti reperiai pusę nakties savo muziką leidžia, bet būkime realistais – surinkti festivalio išlaikymui pakankamai bliuzo fanų yra nerealu, todėl nori nenori, tenka vilioti ir kiek kitonišką auditoriją. Nors aš, būdamas toks sąlyginis repo mėgėjas, negaliu pasakyti, kad bliuzas labai jau toli nuo mano skonio. O ką, tas pats Everlast nuo „Jump Around“ perėjo prie solinės bliuzo karjeros. Viskas, argumentas nenugalimas, repas ir bliuzas – kažkurios eilės pusbroliai. Rimtai.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Popamokinė veikla. Workshop‘aicheck. Visokiausių mažmožių ir įdomybių krautuvėlės – check. Vandens dviračiai – check. Nieko blatno, sakysite, bet Bliuzai vis tiek turi kelis savo akcentus, kurie per tuos eilę metų tapo, galima sakyti, vizitinėmis kortelėmis. Vienas jų – „Lokės pėda“ su savo šūviu į dangų (tas atrakcionas, kur virvėmis surištą išmeta pasisupti padangėje). Pastatytas prie pat scenos, dirba iki išnaktų. Kuriame dar festivalyje gali paskraidžioti virš visos tūkstantinės minios ir renginį pamatyti iš viršaus? Dviračio gal ir neišrado, bet sumanymas labai fainas. Siūlė ir man, beje, bet su dideliais aukščiais bendrą kalbą randu sunkiai, tad pasirinkau tvirtą pagrindą po kojomis. Kitas įdomus dalykas – pokeris. Vienok, truputį juokėmės iš tų, kurie vidurnaktį per headliner‘ių pasirodymus sėdėjo prie žalio stalo ir dėliojo ant jo kortas. Bet vėlgi: kiek dar festų su pokeriu matėte? Aha, būtent.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Paskutinis, viską vainikuojantis reikalas, yra bliuzasriubė. Tradiciškai, kai iš palapinių pradeda lįsti it vampyrai saulės bijantys festivaliautojai, Bliuzų chebra jau būna virš laužo pakabinusi milžinišką puodą, kuriame garuoja prieš akimirką išvirta žuvienė. Ir vėl, anei joks čia stebuklas, bet mano akimis (ir skrandžiu) – tai bonusiniai taškai į vaibo kraitį – atslenki nuo palapinės, atsargiai imi karštą plastikinį dubenėlį ir čia pat, patvoryje pakritęs, vis papūsdamas siurbčioji garuojančią sriubą. O čia pat ir vakarykščius draugus bei šiandieninio „vampyrizmo“ kaltininkus sutinki. Taip ir mezgasi Bliuzų pažintys ir draugystės, kurios, beje, iš festivalintojų teko girdėti, trunka dešimtis metų.

Vieta. Turistinė ežero pakrantė su nameliais poilsiautojams, bakūže a.k.a pašiūre a.k.a medine pastoge su bariuku ir stalais viduje. Tinklinis, krepšinis, visokiausi vandens dviračiai ir panašūs reikalai. Paprasta, bet jauku, o be kita ko ir labai stipriai įsibliuziję (įdomus čia naujadaras) – teko būti toje pačioje pakrantėje ir ne festivalio metu – nors tu ką, „Bliuzo naktys“ ten. Žaviausia tai, kad nuo pat pradžios iki šiandienos, o tai jau 25 metai, būtent ir tik Lūksto pakrantė vienam savaitgaliui per metus tampa „Bliuzo naktimis“. Tame ir visa magija – senieji bliuzininkai jau turi ir savo stalus bei suoliukus, ir savo camp‘o vietas. Kaip priklauso – ne tik festivalis su daug metų siekiančia istorija, bet ir vieta labai giliai bliuzu persmelkta.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Žmonės. Tai įdomiausia ir geriausia, ką siūlo „Bliuzo naktys“. Pirmus žingsnius žengiantys bambliai, sunkiai dėliojantys savo miniatiūrines kojas ant Lūksto pakrantės smėlio. Pirmų festivalių ištikti paaugliai/savanoriai, rišantys į plaukus plunksnas ir kišenėje slepiantys gertuves su neleistinas skysčiais. Ūgtelėjusi savanorių karta, kiek per daug užriestomis nosimis vaikščiojanti po jau, atseit, kaip penki pirštai pažįstamą teritoriją (suprask, iš dalies ir aš čia papuolu). Senstelėję jaunuoliai, į festivalį atsinešantys po 14 „Maximos“ maišų, nes atvažiavo su dešimtimis draugų ir yra nusiteikę įkurti camp‘ą camp‘e su muzika, griliais, tent‘ais, stalais ir kėdėmis. Veteranų karta, kurie, nenustebčiau, jei Varniuose ir pirmus Bliuzus atšoko, o dabar su Blėka ir Arina backstage‘o palapinėje dalinasi pastarųjų metų išgyvenimais.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Nors tu ką, nėra kito tokio reiškinio Lietuvoje. „Bliuzo naktys“ – kaip koks netikėtai pasisekęs giminės balius – dalyvių spalvingumas ir kartų skirtumai niekam nekliudo, visi kuo puikiausiai randa bendrą kalbą ir vienas tų jaunųjų savanorių visiškai nesibodėja kokią senstelėjusią jaunuolę pašokdinti. Na ir kas, kad prieš tai su kitais savanoriais iš alaus skardinės susilažino, jog išdrįs. Čia ir man svarbiausias Bliuznaktų aspektas. Žmonės, kuriuos vargu ar kitomis aplinkybėmis sutiksi, tačiau visi jie čia atvažiuoja bliuzuoti, o tai reiškia, kad nesvarbu iš kokių planetų esate – įtartinas plastikinis butelis su „Geras čia, vietinio gavom!“ vis tiek bus ištrauktas ir padėtas ant stalo ir, nori to ar ne, turėsi išklausyti gargždiečio Uosio istoriją apie jo darbus svetur, Kęsto iš Kauno nuogąstavimus, kad sveikata jau nebeleidžia ir matomai šitie Bliuzai paskutiniai (o Kęstas tą patį kalba jau nuo tų 2011-ųjų) ir susijaudinimo pilną Radvilės krykštavimą, kaip faina yra savanoriauti festivaliuose. Taip, hipiškos dvasios festivalio – hipiškai spalvoti žmonės. Ir tai yra jėga.

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Festivalis. Iš nuostabos aikčioti neverčia, nepritrenkia revoliuciniais sprendimais, bet turi dūšią. Drąsiai galime sakyti, kad turime  nuosavą, mažytę „Woodstock‘o“ versiją. Geriausiai tai įrodo žmonės, kurie į „Bliuzo naktis“ traukė dar būdami jauni nuotykių ieškotojai, o dabar vis dar gali juos sutikti čia jau su savo šeimomis. Besielis festivalis to nesugebėtų – nori nenori, toks pardavinėtų line up‘ą, vietą, pramogas ar dar velniai žino ką. Bliuzams to nereikia – jie geba parduoti emociją, kuri bemaž kiekvienam apsilankiusiam sminga kažkur krūtinėje ir iš ten jos niekaip neiškrapštysi. Ir vienas svarbus p.s. – niekur kitur negirdėjau, kad tas nakties išvargintas balsas atsitiktiniam kempingo dainorėliui tartų: „Seni, puikiai skamba, davai dainuok toliau.“ Kaip gi festivalio su tokiais žmonėmis nemylėsi?

Lūksto pakrantėje verkiančios (iš laimės) lūpinės armonikėlės

„Bliuzo naktys 2017“ / Gabrielės Saulės Tertelytės / „Nefokusuoja“ nuotr.

Dar vieni Bliuzai – niekuo neišskirtiniai, nenustebinę atlikėjais ar pačia festivalio eiga. Net ir oru nedžiuginę antrąją dieną (taip, žinau, organizatoriai nekalti, bet prie parsivežtų iš festivalio atsiminimų tai prisideda). Gal kiek ir kainomis skaudžiai pasikandžioję. Bet Bliuzai. Tie patys senieji gerieji, priverčiantys laukti kitų metų, priverčiantys sekmadienį facebook‘e priimti kelis naujus draugus, priverčiantys vėl atsidūrus prie Lūksto kulniuoti iki bakūžės ir labai nuoširdžiai besišypsant labintis su bičais, kurių vardų tikrai nepameni. Tokie tie Bliuzai šiandien, tokie jie bus ir dar po dešimtmečio. Ir išties, kai kurie dalykai geri, kol nesikeičia. „Bliuzo naktys“ – vienas tų reiškinių.

 

Rašytiniais prisiminimais dalinosi Rytis, vaizdiniais – Gabrielė Saulė Terterlytė. Daugiau nuotraukų – čia.