Lietuvė Indrė apie du festivališkus potyrius Islandijoje

Liepos 16d. Lofte Vilniuje koncertuos islandai Vok. Ši žinia mane privertė pašokti nuo kedės, o kaimynai turbūt ir džiaugsmo šūkius girdėjo. Kodėl?

Rauðasandur

Prieš metus, praėjusią vasarą keliavau Islandijoje. Be nuostabių laukinių kalnų ir slėnių,  teko aplankyti ir du muzikos festivalius. Norėčiau pasidalinti patirtimis. Gal ką nors įkvėps nuvykt į tą keistą salą šiaurėje ir pasiklausyti vietinių melodijų.

Rauðasandur

Prieš pradedant savo pasakojimą, noriu nustatyti taisykles. Susidūriau su klausimu „kaip reikia aprašyti muzikos festivalius?“. Kadangi muziką visi girdi, supranta ir mėgsta skirtingai, tolesniame pasakojime pateiksiu savo subjektyvias rekomendacijas – ką pati girdėjau, kas patiko, arba nepatiko. Ir jei bent vienas skaitytojas atras kažką naujo, išgirs -  straipsnio tikslas bus įvykdytas.

---

keliauti ten - kur gera muzika.

---

Į Islandiją. Kai bilietai jau gulėjo kišenėj, stalčiuj ar buvo paslėpti kojinėj  (pasirinkus labiausiai patikusį variantą) pradėjau dairytis, kokie muzikos festivaliai vyks TEN mano buvimo metu. Radau du dominančius, tad liko ruoštis kelionei ir daryti namų darbus, klausant man nežinomų grupių.

 

Rauðasandur. Tai mažas festivalis, vykstantis nuošalioje vietoje, ganėtinai toli nuo Reikjaviko, bet beprotiškai gražioje. Rauðasandur islandiškai reiškia raudono smėlio paplūdimį. Festivalis, kuriame buvau, vyko berods jau ketvirtą kartą. Prasidėjo viskas kai draugų kompanija pradėjo rengti mini koncertus savam muzikantų draugų ratui nuotokioje fermoje west-fjorduose. Ketinimų rengti masinį renginį nebuvo, parduodamų bilietų skaičius - 300 plius grupių nariai, jų šeimos, draugai, savanoriai - dar  apie 100 žmonių.

Rauðasandur

Man šio festivalio nuotykis prasidėjo kiek anksčiau. Kadangi veiksmas vyko nuošalioje vietoje, o aš buvau tranzuotoja su kuprine, nusprendžiau link renginio vietos vykti anksčiau ir taip apsidrausti, jei nesant mašinų nepraleisčiau festivalio pirmosios dienos.  O kadangi man net per daug pasisekė, viena diena anksčiau jau buvau Rauðasandur paplūdimyje. Pirmas įspūdis – tuščia ir velniškai vėjuota (tiesa, audra prasidėjo visoje šalyje jau kelias dienas prieš tai). Mažoje kabinoje pamačiau žmonių ir iškart nuėjau pakalbinti. Taip susipažinau su festivalio organizatoriais ir oficialiai tapau pirmu festivalio lankytoju. Jie buvo super malonūs, pavaišino kava, gavau dovanų medžiaginį krepšį su festivalio logotipu, o  mano nuotrauka buvo patalpinta renginio fb puslapyje, kaip pirmojo svečio.

-

Vėjas stiprėjo, tad organizatoriai pakvietė apsistoti ūkiniame pastate su savanoriais, nes lauke darėsi tiesiog nesaugu. Tame pastate turėjo vykti pasirodymai, bet kadangi technika dar nebuvo suvežta, mes ten – ant smėlio, viduj, pasidarėm palapinių miestelį. Taigi, vakarą praleidau bendraudama su savanoriais iš įvairių valstybių, o vėjas, kuris kaukė lauke primindavo, kaip pasisekė mums visiems, jog bent laikinai turim stogą.

Rauðasandur

Kita diena prasidėjo ne itin ramiai, vėjas buvo dar labiau įsismarkavęs, organizatoriai išvyko tartis dėl festivalio perkėlimo į artimiausią miestelį - Patreksfjordur. Už poros valandų jiems pavyko susitarti ir prasidėjo daiktų pervežimas bei žmonių nukreipimas tiesiai ten.

-

Mieste renginio dalyvius ir lankytojus apgyvendimo miestelio community house, o ištvermingieji, nebijantys vėjo galėjo statytis palapines lauke. Likusieji - tiestis kilimėlius ir čiužinius vidury didelės aktų salės.

Koncertai vyko pastato pavadinimu Pirate House patalpose, kurias savanoriai žaibišku greičiu pavertė į jaukią salytę su židiniu, vizualizacijomis bei mažomis smulkmenomis, kaip kalėdinės lemputės ir t.t. Programa pirmą dieną vėlavo, bet pasirodė visos numatytos grupės.

Apskritai, kai pirkau bilietą į šį festivalį, iš grupių sąrašo žinojau nedaug, vos kelias, nes 90% buvo vietiniai islandų atlikėjai ir vienas amerikietis. Bet namų darbus dariau ir žymėjausi, ką noriu išgirsti.

Taigi pirma diena, turėjo trumpiausią programą. Jos metu pasirodė keturios grupės. Gal dėl ramybės bei žinojimo, kad laikino namo šianakt nenupūs, visos grupės daugmaž patiko. Grojo Brother Grass, Loji, Nolo ir Boogie Trouble  (beje, pastarieji taip atvyksta į Lietuvą, sudalyvauti dienos Ačiū Islandija renginyje, birželio  12 dieną). Labiausiai įsiminė paskutinės dvi. Nolo - elektronikos atlikėjas, jei reiktų dienos favoritą išrinkti, tai būtų jis.

O Boogie Trouble istrigo, nes kontrastavo su prieš tai pasirodžiusiais atlikėjais, įnešė pozityvumo ir gyvybingumo į vakarą, gerai pašokdino islandus. Jų pasirodymo metu salė tapo sausakimša. Muzika ganėtinai lengva, disco elementais, ir kaip iš pavadinimo galima suprasti per jų koncertus liūdėti neteks. Boogie Trouble būtų ideali apšildanti grupė, per kurią gali pašokt, ir pradėjus groti kitam atlikėjui - pamiršti. Manau, jie turi savo gerbėjų ratą, bet jų augimu abejoju.

 Antra diena turėjo savų naujienų ir pasikeitimų – vėjas „aprimo" (nors nelabai), festivalis buvo keliamas atgal į paplūdimį.  Man kaip ir visiems tranzuojantiems teko klausinėti žmonių, kas gali pavežėti, ir skubiai pakuotis daiktus.

Antros dienos programa jau dvigubai ilgesnė ir įdomesnė. Pakomentuosiu pora grupių, kurios man asmeniškai labiau patiko, virto atradimais ir t.t.

Pascal Pinon - dvi kiek melancholiškos sesės, dusliais vokalais, labai islandiško skambesio (sunku trumpai šitą terminą paaiškinti, reikėtų atskiro straipsnio).  Buvo intravertiškai jauku. Retkarčiais, jų pasirodymo metu atrodė, jog paslapčia stebiu dvi merginas, dainuojančias tik sau.  Tarsi nebūtų kitų - o aš pati esu tarsi garso vagis. Jauku – nejauku, čia jau nebesuprasi, kur ribos. Deja, islandai turi vieną didelį minusą per koncertus - jie pliurpia. Pliurpia ir trukdo klausyt bei atlikėjams susikaupti. Kartais atrodo, jog publika susirinko pakalbėti su draugais, o gyva muzika - fonui. Tas blaškymasis truputį erzino, nes Pascal Pinon muzikai reikia susikaupimo ir susikoncentravimo.

Vök (!) . Jau namų darbus bedarant prie jų dėjau šauktuką, o gyvas pasirodymas maloniai nustebino. Su daugeliu žmonių kalbėjau po to, ir visi vienareikšmiškai pripažino Vok pasirodymą geriausiu per visą festivalį. Sekmės formulė? Buvo pasirinktas kažkoks teisingas santykis tarp gyvų instrumentų ir elektronikos ritmų, kurie esant geram įgarsinimui daro efektą - žmonės juda, visi patenkinti, o pati grupė, mano buvimo festivalyje metu buvusi tik vietinės reikšmės, per metus išpopuliarėjo, pradėjo rengti koncertus užsienyje (vieta ir metas tradiciškai sakyti - aha, aš jau tada žinojau – jaučiau – teigiau,kad jie taps žinomesni ir ras vietą Europos elektroninės indie muzikos scenoje). Tad naujiena iš Lofto mane labai nustebino ir nudžiugino. Pasirodo, ir mes sekam muzikines madas.

Amaba Dama - kiek jaunesnė islandiška Ministry of Echology versija su mažiau dub'o. Bet vaizdas - analogiškas, daug, apie dešimt žmonių scenoje, triūbos, dvi dainuojančios merginos ir vienas vaikinas kartais ala parepuojantis. Šiaurietiškas regis su islandiškais tekstais. Pasirodymas, kurio labai reikėjo audros metu nes šoko  visi.

Trečioji diena. Jau paskutinė. Apie  dešimtą valandą ryto suskambo sirenos ir liepė visiem keltis, pakuoti palapines ir važiuoti atgal į miestelį. Taip, festivalis vėl perkeliamas, ekstremali situacija, atvyko spec. tarnybos gaudyti skraidančių ir sulūžusių palapinių.

Apie programą: paskutinė diena žadėjo vėl  nemažai įdomių pasirodymų, tačiau labiausiai intriguojančiai atrodė iš eilės sekantys trijų, ganėtinai žinomų islandžių pasirodymai. Tai Emiliana Torrini, Soley, Lay low.

Emiliana Torrini – jos, manau, net pristatinėti nereikia. Jei ir vardo nežinot, bet jos dainą Jungle drum turbūt būsit girdėję. Kažkas iš vietinių islandų lankytojų stebėjosi E.T. gros tik trims šimtam žmonių? Keista. Pasirodyme daugiausia skambėjo dainos jos paskutinio albumo Tookah. Ar sutapimas, ar ne, visoms trims anksčiau išvardintoms dainininkėms tądien vietomis pasimiršdavo žodžiai, ar būdavo sunku sutramdyti juoką, susikaupti, o juk visos yra bene daugiausiai patirties turinčios dalyvės iš visų grupių.

Soley - ją taip pat buvau žinojusi iš anksčiau, gyvas pasirodymas nenuvylė. Jos nuoširdus bendravimas paperka ir dainų ramumas tiko Pirate House atmosferai. Tik šiek tiek jaučiasi panaši dainavimo maniera, juntama būten skandinavų moterų atlikėjų kūryboje (vos pritildyto balso ir dramos tekstuose).

----

Kitą dieną susikroviau daiktus, reikėjo atsisveikinti su krūva nuostabių žmonių, su kuriais ten susipažinau, ir eiti prie kelio toliau keliauti, stabdant pakeleivingas mašinas. O sustojo man vietiniai važiavę iš to paties festivalio.  Pasidalinom bendrais įspūdžiais. Jie man papasakojo, kas vyko paskutinę dieną po visų pasirodymų.  Daug žmonių liko prie Pirate House, vakarėlis kaip vakarėlis, dainos, muzika, vėjas, o septintą ryto apie trisdešimt žmonių įsilaužė į  miestelio baseiną. Nežinau, ar spėjo pasimaudyt, nes pasirodžiusi policija juos geranoriškai išvaikė. Tokia istorija baigiasi Raudasandur.

Tiesa, neseniai internete pasirodė pranešimas, jog šiais metais organizatoriai daro pertrauką, festivalis neįvyks, bet, tikiuosi, pailsėję jie surengs dar smagesnį ir kokybiškesnį renginį. Linkiu jiems mažiau vėjo.

 ATP Iceland

All tommow parties, arba tiesiog ATP, festivalis gerokai skiriasi nuo pirmiau aprašyto. Čia - ne tik Islandijoje bet ir visame pasaulyje žinomos grupės, daugiau žmonių, kurių didžioji dalis -  Reykjaviko miesto jauna ir mados besivaikanti publika.

Veiksmo vieta: apleista NATO bazė Keflavike (apie 40km nuo Reykjaviko) . Didelis angaras su pagrindine scena, kieme DJ palapinė, o kiek toliau nuo jos kino teatras ir mažesnė scena.

Ant renginio plakatų garbingą vietą užima tokie vardai kaip Portishead, Devendra Banhart, Mogway, Interpool, Kurt Vile ir kt., o mažiausiu šriftu apačioje išsidėstę vietiniai atlikėjai.

Kelios scenos, pasirodymų daug, tad sunku viska aprašyti, tad vėl minėsiu tuos atlikėjus, kurie labiau įsiminė, patiko. Kadangi šiame festivalyje buvo mažiau nuotykių, aprašymas bus trumpesnis, ir koncentruotas į kai kurias grupes bei jų rekomendacijas.

Pirmos dienos programa trumpa ir vakaro dievukai be abejo patampa Mogwai su puikiu, klasišku pasirodymu. Post-rock‘as tuom viskas ir pasakyta.

Kitos grupės įsiminė mažiau. Gaila, kad festivalyje nepasirodė kaip žadėję grupė SWANS, jie savo koncertą atšaukė likus porai dienų iki renginio pradžios

Antra diena.

Samaris pasirodymas priminė garsus, kai radijo stotys paleidžia savo vėlaus vakaro ir nakties programą. Tamsu, truputį saldu, flirtuoja,  nesuprasi liūdna, ar ne. Bet apskritai tai visai įdomi grupė. Jos vokalistė taip pat pasirodo su anksčiau aprašytu duetu Pascal pinon. Šiame projekte daugiau elektronikos, bet bendra nuotaika daugiau mažiau ta pati (juos kartais paleidžia naktinis LRT Opus, kokį nieko neišsiskiriantį  antradienio vėlų vakarą).

Liars  (USA) - apie juos nieko nežinojau prieš festivalį, tik kažkas užsiminė jog čia bus elektronika, tad pasilikau ir nenuėjau tikrinti kitos scenos. Velniškai džiaugiuosi tuo sprendimu, nes pasirodymas buvo visiškas sprogimas! Geriausi iš visų, mano subjektyvia nuomone.

Jie užkretė savo energija, ironija bei garsais. Tai  buvo pavyzdys, kai gyvas pasirodymas lenkia įrašus, nes atlikėjų buvimas hipnotizuojantis, traukiantis žvilgsnį, ir aišku teisinga garso sistema. Ir tada bam, sprogstam.

O Portishead gerbėjai manęs labai, labai nemėgs, bet visų laukiamiausios grupės pasirodymas manęs neužkabino, prailgo ir t.t. Bet vėl gi, aš jų mažai klausius buvau bei jokiu  sentimentų tai muzikai neturėjai, gal dėl to. 

Trečia diena. 

Devendra Banhart , kaip ir Portishead nesužavėjo, buvo įdomiau atrasti tokius atlikėjus kaip isladus Fufanu. Deja, į jų pasirodyma vėlavau, tad pavyko išgirsti paskutinius akordus, bet to užteko kad kiltų noras jais daugiau pasidomėti. Ir štai dar vienas pavyzdys įdomios, perspektyvios ir vėl gi jaunos Reykjaviko muzikos.

 Grupė I Break Horses patiko savo vizualiniu įspūdžiu. Viskas netikėtai derėjo, minimali video projekcija,apšvietimas,  vokalistė, jos judesiai ir skambesys.

Labiausiai tądien laukiau atlikėjo Sin Fang. Nebuvo tai jo geriausias pasirodymas, bet kadangi taip lauktas, sakykim, patiko (bet vien dėl to, jog žinai kaip tai gali gerai skambėti)

 -------

Du labai skirtingi potyriai.

Raudasandur - mažas, jaukus, vėjuotas, tyliais ir trumpais pasirodymais (max. 40min. ), super gražioje vietoje, nuoširdus ir draugiškas.

ATP - didelis, ilgais koncertais, kurie buvo per garsiai (reikėjo ausų kištukų, nes be jų buvo neįmanoma mėgautis muzika). Į jį antrą kartą vykčiau tik dėl gerų grupių. Šiais metais jis taip pat bus rengiamas, vėl bandys atvykti SWAN, ir daug daug kitų.

Tai, tinkamės liepos 16d. Lofte, Vök koncerte!

indrė
(nuotraukos iš juostinio jos pačios aparato festivalyje Rauðasandur)