Lietus, ištrynęs tapatybes ir „Sūpynės“, kilusios aukščiau kritulių

Sū-py-nės.

Lietuvių kalbos žodynas sako:

“sūpỹnės sf. pl. (2) KŽ, DŽ1, Vlkv, supỹnės (2), sū̃pynės (1) Sd, NmŽ žr. sūpuoklės:

1. Pakarkit (pakabinkit) sūpynes [per Užgavėnes] J.Jabl. Velykos, o tai virves skūnė[je] pririšdavo – vaikams suptis supỹnės Tlž. Mums besisupant, trūko sūpỹnių virvė. Kad mes davėm į šalinę! Slv. 
| Aliksnį palenkia, ir sūpỹnės piemeniui Ds. 
^ Žaliose supynėse balti broliai supas (riešutai) LTsV499(Kri).”

O ką žodis s ū p y n ė s reiškia jums?

(sekundė tylos pagalvoti)

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Spaudoje vis užsimenama apie socialinių tinklų burbulus, kurie, iškreipdami mūsų realybės suvokimą, suformuoja saugią ir malonią terpę, kurioje beveik-visi-bendraminčiai vaikšto į panašius renginius ir tiki bei gyvena liberaliomis / konservatyviomis vakarietiškomis / arba ne pažiūromis. Žodžiu, visai kaip tu. Maniškiame burbule žodžio s ū p y n ė s virusas pradėjo plisti dar žiemos metu ir kuo toliau, tuo labiau ir garsiau buvo linksniuojamas įvairiose situacijose, dažniausiai su žodžiais:

– laukiu

– noriu

– pasiilgau.

Prisiminkime, jog patys pirmieji išankstiniai bilietai dingo vos tik apie juos paskelbus ir „Sūpynių“ datą kalendoriuje pasižymėjo ne vienas draugas-pažįstamas-ir-nepažįstamas. Viso šito bruzdesio kaltininkai – „minimal.lt“, kurių kompetencija surengti kokybišką festivalį daugelis pasitikėjo dar net nepaskelbus renginyje pasirodysiančių vardų. O ir juos paskelbus, pagrindiniai užsieniečiai man buvo nežinomi (galvojau – žinių trūkumas), bet prisiklausiau, kad visiems panašiai (arba kaip kolegoms iš „Gintarinių Akinių“ išsprūdo, kad line up‘o vardai primena baldų įmonių pavadinimus).

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Darant research‘ą bei priešfestivalinius namų darbus į akis krito tai, kad visą programą sudaro vos 3.5% grojančių merginų (arba kitaip, 5ios iš 70ies). Palyginimui: pagal femmale:pressure statistikas 2015 metais festivaliuose groję atlikėjai pasiskirstė taip:

82.3% vyrai

10.8% moterys

6% mišrūs

bei likusią procento dalį užpildę neidentifikuoti atlikėjai.

(dėl statistikos sudarymo ir skaičių tikslumo galima ginčytis, bet kadangi šis straipsnis ne apie tai, palieku atvirą klausimą ir vietos pamąstymams)

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Likus dviems savaitėms iki ilgai laukto savaitgalio orų prognozės rodė saulėtas ikonas ir +daug. Dienoms tirpstant laipsniai krito ir orų svetainės lankymas tapo nervingu kasdieniniu ritualu. Galiausiai marškinėlius trumpomis rankovėmis ir kremą nuo saulės kuprinėje keitė lietpaltis ir guminiai botai (įsigyti kelios valandos prieš važiavimą. Metų pirkinys!), nors maudymkę vis tik pasilikau just-in-case.

Kai Vilnių maudė audros, „Sūpynių“ organizatoriai dar mėtė saldžias ir saulėtas nuotraukas palikdami mažą mažą viltį, kol realybė bei apniukęs dangus pasivijo ir juos.

Nerimą prieš festivalį kėlė ne tik lietaus debesys, bet ir tai, jog aš asmeniškai esu etatinė „Debesinės“, o ne „Minimal Mondays“ lankytoja. Ar nebus ten per daug minimal?

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Jau artėjant prie Dūburio ežero salos, o ne Pakretuonės, kuriai festivalio senbuviai vis išreiškia nostalgiją, užklumpa liūtis, kuri lydi nešant daiktus, dedantis baltai-žalią „Sūpynių“ apyrankę (arba kaip kažkas sušuko eilėje prie baro –  „Žalgirio“ fanų apyrankę) ir svarbiausia – statant palapinę (neįsivaizduojate kaip greitai galima pasistatyt sidabrinį namą, kai pliaupia kaip iš kibiro. Jei įsivaizduojate, turbūt ir Jūs panašiu metu mušėte rekordus). Po visų panašių privalomų procedūrų, įsisukus į neperšlampamą savaitgalio outfit‘ą, kaimynai pirštu nurodo pagrindinio stage‘o kryptį ir jau beveik tamsoje, sekant garsus, žengiame per pulsuojantį mišką į tris-dienas-dvi-naktis truksiantį „Sūpynių“ potyrį.

Sveiki atvykę į „Sūpynes“! Trumpas žodynėlis nebuvusiems:

M o r e [mor arba morė]: pagrindinė, didžiausia ir purviniausia scena. Nuo dienos metu skambančių vietinių naujienų iki house bei techno headlainer'ių naktimis.

L e s s [lesas arba lesė]: „less is more“ nuo pradžių it maldelę kartojo organizatoriai. Less‘as pristatomas, kaip visas minimal sroves po savo stogu talpinantis stage‘as, įsikūręs aukštomis pušimis apaugusioje miško aikštelėje, kurią supo įvairios šviesų instaliacijos.

H i g h [hai kaip pasisveikinant]: tai after-party scena, kuri atgydavo 6 ryto ir šokdindavo paskutiniuosius dar jėgų turinčius kaubojus arba tuos, kurie pamiršo išsijungti rytinį žadintuvą.

P l a y g r o u n d [tiesiog pleigraundas]: tai tarpdisciplininė erdvė, neoficialiai prasidėjusi dar 2015 metų festivalyje, besidangstanti naiviu ir žaismingu pavadinimu, o savo programoje talpinanti tiek diskusijas bei paskaitas, tiek muzikinius ar VJ pasirodymus. Tai koloboracijų ir netikėtumų kupina žaidimų aikštelė.

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

„Sūpynės“ pradėjo stebinti, kai išnirus iš medžių apsupties į purvynu virtusį lauką, kur viskas plaukia, šlapia, tau viskas atrodo nė motais, nes ore tvyro kažkokia pakili nuotaika, kurios iš čia atvykusių neatimtų nė uraganas. Lietus ir tamsa ištrina tapatybes, ištrina veidus, minia tampa incognito. Pasikėlusi publikos dalis nusileidžia ant žemės, nes jų lietaus apsiaustas ir guminiai batai niekuo neišsiskiria iš kitų – tad taip kombinacija „lietus + purvas“ tampa pliusu, nes dingsta kas penktos personos susireikšminimas, dažniausiai pasireiškiantis miesto vakarėliuose.

Prie viso gero vaibo prisidėjo ir muzika, nes More scenoje tuo metu kažkas žiauriai gerai grojo (dažnai naudojama frazė festivalių metu). Pagal laikus tai galėjo būti Pletnev arba Awanto 3 – dabar jau nebesužinosiu, bet abiems siunčiu linkėjimus. Tuo metu skirtingose scenose kaip tik sutapo keletas įvykių, kuriuos norėjosi pamatyti, tad teko pagreitinti klampojimo po purvą tempus. Buvo planas užmesti akį Arma Agharta Playground‘e (būtent – užmesti akį – nes atlikėjas pasižymi išskirtine ekspresija tiek garsuose, tiek judesyje, tad retkarčiais jį net įdomiau stebėti nei klausyti) ir priešingoje pusėje Less‘e pasirodantį Patricia Kokett, kuris atliko lyg specialiai minimalizuotą ir „Sūpynėms“ pritaikytą savo garsų amplua, lyginant su keliais kitais, labiau mistiškesniais ir tribal išstojimais, kuriuos esu girdėjusi.

Šio straipsnio turbūt negalima parašyti neminint ir neakcentuojant lietaus stichijos, kuri galiausiai naktyje paima viršų ir nors visa energija dar nėra išnaudota, nuveja į sausą palapinę ir šiltą miegmaišį. Kiek graužia sąžinė, bet ką padarysi, aš tik žmogus ir High stage‘ą susiplanuoju pachek‘inti ryt iš ryto.

Pastebėjimas ir padėka „Sūpynių“ komandai, kad pasirodymai vyko laiku ir neužsisuko vėlavimo karuselė, be kurios miesto renginiai jau, deja, nebeįsivaizduojami (kai organizatoriai vėlina koncertus, nes-mažai-žmonių, o klausytojai laiku neateina, nes-vis-tiek-laiku-nepradės ir t. t.).

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Šeštadienio dienos programa žada dar daugiau veiksmo, tad dar palapinėje vietoje pusryčių pasibraukę ką-būtina-pamatyti ir įšokę į guminius batus judame prie Playground‘o. Playground‘as man buvo vienas įdomiausių ir laukiamiausių „Sūpynių“ reiškinių. Tarp vaizdo ir garso, tarp gyvo eksperimentinio pasirodymo ir diskusijos, ši renginio erdvė kvietė tą festivalio lankytoją, kuriam svarbu ne tik atitūsinti iki 8-os valandos ryto, bet ir išmokti bei sužinoti ką nors naujo iš aplinkui vykstančių procesų.

Kalbant bendrai apie muzikos festivalius, dažnai pastebimas trend‘as pripildyti programas dideliu skaičiumi neaiškios kokybės veiklų, taip bandant privilioti daugiau publikos. Pavyzdžiui, ala menai muzikos festivaliuose: trys pakabintos saldžių peizažų ir gamtos fotografijos yra pompastiškai vadinamos paroda; molbertas su popieriaus lapu ir nemokamu guašu – pleneru. Ir jau nekalbant apie visokias margai dažytas batikas ir kabančius šiaudinius paukščius.

Muzikos festivalio ir meninės programos (be kabučių) sujungimas yra subtilus dalykas, kuriam reikia suvokimo kas vyksta abiejose srityse. Lietuvoje viena  „teisingesnių“ meno ir muzikos sintezių buvo vieną kartą pasirodęs reiškinys „NEWMAN“ bei „Centro“ festivalis, prie kurio organizacinės pusės prisideda ta pati Vaida iš Playground‘o komandos. Smagu, kad Playground‘as nebijo eksperimento, trina ribas tarp atlikėjo bei klausytojo ir kviečia įvairesniais rakursais pažvelgti į aplinką. Turbūt į išsiplėtusį Playground‘ą vykčiau, jei jis ir išeitų iš po „Sūpynių“ „globos“, tad lauksiu tolimesnių šios žaidimų aikštelės mutacijų.

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Tuo tarpu More stage‘as šeštadienio dienos metu kvietė į daugiau live koncertų ir tik nakties metą paliko tamsesnės elektronikos išstojimams. Į klampynę šalia scenos privežus šieno, atlikėjai  į sceną lipo su botais ir visas lokacijos vaizdas priminė „Sūpynės“ country edition. Darbo džiaugsmai padainavo ir apie purvą, ir apie dydžėjus. Stavario tekstai „Sūpynių“ kontekste skambėjo dar ironiškiau ir smagiai išgrota grupės instrumentinė pusė priminė, kaip kažkada X pažįstamas piktinosi šios grupės reiškiniu: ar taip skambės muzika 2050? Čia turbūt situacija, kai arba labai nemėgsti ar labai mėgsti.

Solo Ansamblis – dar vienas netikėtas programos sprendimas, toks festivalio popsas. Visai laukiau jų pasirodymo, bet wtf su garsu. Paskutinį kartą juos girdėjau prieš metus ir buvo tas pats. Įrašuose viskas super, o gyvai lyg būtų susipykę su garsistu. Ypač pasijuto per naujus gabalus, kurių lyrics‘ų publika mintinai dar nemoka ir negali padėti kartu dainuoti, kai per mikrofonus ir vokalo efektus visas tekstas tampa neaiškus bei neišartikuliuotas (nebent čia konceptas). Klausytojai mandagiai palinksi į ritmą ir palaukia, kol Solo Ansamblis pagros „Moterį“ arba „Juodą juodą juodą juodą naktį“. Nes kai žinai, kaip gerai skamba įrašas, tada jį mintyse sumiksuoji su tuo, ką girdi tiesiogiai ir būna visai nieko. Aišku, buvo ir smagių momentų, nes grupė kūrinius ne išgroja ar atlieka, o tiesiog išpjausto aštriais sąskambiais, tačiau jei būčiau girdėjusi juos pirmą kartą, būčiau tiesiog nusivylusi. Vis tik su „Juoda juoda juoda juoda naktimi“ Dūburio ežero saloje literally sutemsta ir veiksmas vyksta toliau.

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Less stage‘as, kurio bene labiausiai bijojau dėl minimal dalykų, ėmė ir labiausiai patiko. Kažkaip viskas joje pasirodė vientisa, bet nenuobodu, plius atmosferą keitė glitch‘inės projekcijos ant scenos, prasitęsiančios medžių kamienų abstrakcijoje. Visos vizualizacijos pulsavo postinternetine estetika: nuo vaizdų, kurie vykdavo elektrončikui už nugaros, iki netikėtoje miesto vietoje pakabinto „Sūpynių“ plakato.

Vienas iš Less‘o atradimų buvo S13! Anksčiau vis prasilenkdavau su progomis išgirsti šitą žanro klasiką ir, kaip ir tikėjausi, pasirodymas pateisino visus lūkesčius.

Bet per kiekvieną renginį būna tas sunkus momentas, kurį reikia pragyventi – naktinė situacija, kai mini nuovargis nori imti viršų ir nebeįtinka nė vienas stage‘as. Kažkuriuo metu More scenoje vyko situacija, kaip iš Darbo džiaugsmų dainos apie dydžėjų: kai pastarasis nueina pamyžti ir palieka pultą. Ir nuo savęs pridėsiu: viskas skambėjo kaip ne itin populiarus radijas nakties metu, kai tikrai niekas neklauso. Nu whyy... Tada kaip tik einant link Less stage‘o visi sutikti pažįstami pataria tik-neiti-ten-nes-ne-kažką. Bet reikia savo ausimis įsitikinti. Pažįstami buvo teisūs. Kas liko? Playground‘as! Galiausiai nuklampojus iki jo prieš akis išdygo utopinis vaizdas – blankiai apšviestoje palapinėje ant sėdmaišių nejudėdami gulėjo žmonės, visi kaip miegantys ir tik keletas ramiai gale sėdinčių pavienių klausytojų. Ir plius visame tame „veiksme“ skambėjo lengva oldschool‘inė šokių muzika. Utopija tęsėsi dar kokias 5–7 minutės, kol lauke suintensyvėjo liūtis ir į palapinę labai staigiai susirenko šokėjų minia, pažadinusi miegančiuosius ir pralinksminusi dydžėjus.

Lietus, ištrynęs tapatybes ir aukščiau kritulių kilusios „Sūpynės“

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr.

Dar po kurio laiko atėjo tas momentas, kurio tikėjausi ir bijojau – kažkuriuo nakties metu viskas jau pradėjo skambėti vienodai, tad prieš miegą ir kelionę palapinės link pasiklausiau mėgstamo repo gabalo youtūbės, pasidarė kiek ramiau, nes tas gabalas priminė, kad egzistuoja ir įvairesnės muzikos nei vienodai skambantis beat‘as, kuris tuo metu mane supo. Šį kartą einant miegoti bent jau negraužė sąžinė.

Ryte prie High stage‘o randama nedidelė grupė ištvermingiausių, kuriems vakarėlis dar nesibaigė, o kiti jau pakuojasi šlapias palapines, šlapius miegmaišius ir šlapius kilimėlius bei ruošiasi kelionei namo.

Aš vis prisimenu kolegos Kristupo straipsnį apie 2015 metų „Sūpynes“ ir jo pavadinimą: minimal.lt – turbūt moliuskai, nes vaikas „Sūpynės“ – tikras perlas. Po šio savaitgalio ši frazė man nebėra tik skambių žodžių sakinys, nors turbūt mano potyriai labai skyrėsi nuo kolegos, bet dabar aš supratau, ką jis turėjo mintyse sakydamas žodį –

p e r l a s.

moliuskai-austrės-vėžiagyviai-medūzos,

susitinkame „Minimal Mondays“.

Indrė

Lietus, ištrynęs tapatybes ir „Sūpynės“, kilusios aukščiau kritulių

„Sūpynių“ akimirka / Gabrielės Jurevičiūtės / ore.lt nuotr. 

Už nuotraukų paskolą be palūkanų ypatingą padėką siunčiame subjektyvios kultūros portalui ore.lt ir Gabrielei Jurevičiūtei. Ačiū! Jų festivalio apžvalgą galite rasti čia.