Kovo 11-oji: mokomės minėti

Visaip mes švenčiame tą Valstybės dieną: "per televizorių", ilgakasio tautinio jaunimo renginiuose, miestų aikštėse, pvz. Gedimino prospekte, kuriame, kaip jau tapo įprasta, vyksta bruzdesys, apimantis muziką mažytėse scenelėse, beisbolą, dideles šaškes, "taikias eitynes", kaip teigia patys organizatoriai, bei įspūdingas policijos rikiuotes...

Žiūrint vakar Vilniuje, Lietuvos liaudies kultūros centre, įvykusio Kovo 11-osios minėjimo festivalio nuotraukas, tiksliau tuos kelis vienodai niūraus fono blynus, norisi visiškai "nuimti" spalvas. Seniai bebuvome tokiame renginyje, kuriame fotografavimas, atvirai tariant, yra tikras iššūkis: publika apšviesta labiau negu atlikėjai, ore tvyro prieblanda ir "tirštos minios" kvapas.

Regis, pataikėme į tikrą viduriuką tarp visiško kosmopolitizmo ir "Lietuva lietuviams". Mišri programa (Eglė Sirvydytė, "Baltasis Kiras", "Kamanių Šilelis", "Kūjeliai", Dominyka ir Rokas, "Trys gulbelas", "Sen Svaja", "Mindrė", Vaicenavičių šeima, Justas Arasimavičius, "Vervečkos Vito trio", "Želmuo", "Neužmirštuolės ir bijūnai", Justina Mileškaitė) ir raginimas atsinešti arbatos nuteikia draugiškai. Graži tokia idėja ir skatintina, nes tas truputis folk, truputis world, truputis pop – tiesiog puikus, nemokamas (turbūt ir daug nekainuojantis) jaunų žmonių laisvalaikio užimtumo klausimo sprendimas. Dar šiek tiek daugiau kūrybos, ambicijų renginio aplinkai, orientacijos ne į kiekybę, o į kokybę ir gali būti, kad kovo 11-osios minėjimas išaugs tikru festivaliu, kurio žmonės netgi lauks.

Kovo 11-oji: mokomės minėti

Kovo 11-oji: mokomės minėti

Kovo 11-oji: mokomės minėti

Kovo 11-oji: mokomės minėti

 Kovo 11-osios minėjimo festivalis 

 

 

 

Fotografijos Rosaros-Marijos Poškutės
Tekstas Gintarės K.

"ManoFestivalis.lt"