„Kino pavasario“ filmų muziejus galvoje

Festivalis įsibėgėja. Filmų peržiūrų skaičius perkopia dešimtuką. Įsitaisiusi pražydusioje kino salės kėdėje žiūriu filmą „Aloysas“ ir vienoje iš scenų išgirstu žodžius – „Visos šventės kada nors baigiasi.“ Kūnu perbėga liūdesio šiurpuliukas leisdamas suvokti, kad visi geri dalykai galiausiai baigiasi...
Festivalis jau juda link finišo tiesiosios, mano atmintyje nusėdęs rekordinis matytų „Kino pavasario“ filmų skaičius – 23 ir tai dar nepabaiga! Ha!

„Kino pavasario“ filmų muziejus galvoje

Didingiausia šventė

Man tai geriausia šventė metuose ir ko gero vienintelė, kurios laukiu ir kuriai nuoširdžiai ruošiuosi. Tai nesulyginama su kalėdinių dovanų pirkimais, gimtadieniniais sveikinimais, naujametiniais palinkėjimais. Tokios šventės tėra reikia sveikinti, reikia pirkti. Ši – visai kas kita. Nėra jokio reikia, čia viskas sukasi apie NORIU. Informacijos apie filmus paieška, rekomendacijų skaitymas, asmeninio festivalio filmų kalendoriaus sudarymas. Visa tai – vienas malonumas.

„Emocijų pavasaris“ – šūkiui 10 balų!

Visas šias dvi savaites išgirdusi klausimą „Kaip sekasi?“ ar repliką „Kokia gera nuotaika!“ turėdavau tik vieną atsakymą – juk emocijų pavasaris! Festivalio metu pasilabinimas su bičiuliais įgauna kitokių spalvų: nuo „Labas, kaip gyveni?“ iki „Labas, kokį filmą šiandien jau žiūrėjai?“. Ir tai yra nuos-ta-bu! Žinote kas dar yra nuostabu? Išeiti po trijų ar keturių filmų ir sakyti – žiūrėčiau dar! Arba iš eilės pažiūrėti visiškai skirtingas kino juostas ir stebėti kaip tave tai išneša. Tarkime, mano būsena po paslaptingojo „Norfolkas“, rusiškos komedijos „Ozo šalis“ ir festivalio uždarymo dramos „Praradimas“ buvo it laimėjus milijoną. Tiesa, kadangi tai emocijų pavasaris, būta visko: aistros, euforijos, geismo, nuostabos ir, žinoma, nusivylimo. Emocijos!

„Kino pavasaris“ – kelias į save

Į mano geriausių matytų filmų penketuką tikrai patektų net dvi matytos dokumentikos. Tai – „Žmogus“ ir „Nekalti prisiminimai“. Filmo „Žmogus“ pradžioje staigiai keitėsi stambiu planu nufilmuotų žmonių veidai. Pagalvojau: kokie mes visi savitai gražūs ir kokie mes skirtingi. Būtent šiame „Kino pavasaryje“ pagaliau supratau, kad neverta aklai kliautis rekomendacijomis, nes jei kažkas sako koks filmas wow wow wow , nebūtinai jis ir tau bus tas trigubas wow. Mes be proto skirtingi ir mus visus filmai paliečia skirtingai! Šis „Kino pavasaris“ ir nemažas pamatytų filmų kiekis leido išjausti save labiau.

Geriausias iš geriausių, nuostabos ir kiti niuansai

Geriausia šio festivalio naujiena, kurios pati laukiau ne vienerius metus – mažiau filmų – daugiau seansų. Užkietėjusiam kinomanui šiemet buvo mažiau galvos skausmo renkantis ką žiūrėti, nes nuo praėjusiais metais buvusių 258 filmų, šiemet festivalis nusileido iki 200. Kiekybė užleidžia vietą kokybei! Koks iš tokio filmų skaičiaus pats pačiausias? Visą festivalį visiems kartojau, kad „Omaras“ yra numeris vienas ir nemanau, kad jį kas nurungs, nors bandymas skirtingų kino juostų peržiūrų skaičių kelti iki 30 tikrai bus!

Ir pamažu užplūsta melancholija... Pasiilgsiu pačio festivalio vaibo, pasiilgsiu visų kinomanų veidų, nesibaigiančių pašnekesių apie kiną, pasiilgsiu ir tuos nuostabos kupinos šypsenos, kai kažkam rimtas filmas neapsieina be popkornų valgymo ir, žinoma, režisierių pasisakymų po filmų, kad ir to paties „Įsibrovimas” kūrėjo Yorgos Zois, kuris daugiau nei keletą kartų pakartojo – „Mes visi esame akli“.

Klajokite sapnais! Jeigu žiūrėjote „Gyvatės apkabinimas“, suprasite ką turiu omeny!

 Dovilė Valiuškytė