"Kilkim žaibu 2012": kaip suderinti kerzus su rūtų vainikais? (konkursui)

\"Kilkim žaibu 2012\": kaip suderinti kerzus su rūtų vainikais? (konkursui)

"ManoFestivalis.lt“ skelbtas konkursas „Tikriems festivalininkams dovanojame tikrus pakvietimus į festivalius“ BAIGĖSI! Džiaugiamės, jog sulaukėme ir rimtai šmaikščių straipsnių. Prieš Jūsų akis Justinos Poškevičiūtės prisiminimai iš birželio mėnesį vykusio festivalio Kilkim žaibu 2012“.
Justinai dovanojame kvietimą į tą festivalį Lietuvoje, kurį ji pati pasirinks.
Gero skaitymo.

Penktadienio popietė. Oras kiek apsiniaukęs, tačiau greičiau nei pilki debesys į mažą Varnių miestelį suguža odinėmis striukėmis ir sunkiais batais pasipuošusių žmonių minia. Vienas kitas beveik nepadoriai išsiskiria šviesių spalvų palete, tačiau vyrauja rimti atspalviai. Rimti atspalviai rimtai progai.

Palapinės – prieš lietų – dygsta lyg grybai jau po lietaus. Neeilinis savaitgalis prie Lūksto ežero: čia motociklų variklių griausmais ir pirmųjų gitarų drąsiais garsais prasideda tryliktasis "Kilkim žaibu" festivalis. Kylam kartu!

Kilti pradedam... mažu sąmyšiu. Kodėl? Mat pirmą sykį per festivalio istoriją žaibiečiai džiaugiasi net dvejomis scenomis. Vienoje pusėje – sunkesnės muzikos mėgėjai, iškėlę įvairiai susuktus pirštus krato galvas pagal death, trash, folk ir kitokio metalo tipo muziką. Lietuviška "Pekla", baltarusiški "Znich" ir, net stipraus lietaus nepabūgusių mylimi ir gerbiami estai "Metsatoll" (Varnių miestelio gyventojų miego kokybės analizės geriau net nepradėti). Kitoje pusėje – mažoji scena (oficialiai vadinta ąžuolo scena ir senąja aikšte). Joje abi dienas girdisi tiek savotiškai ramesnė, tradiciškesnė muzika, tiek galima sužinoti ir išmokti daugiau apie tradicinius baltų amatus. Nesate bandę pinti juostos ar apdirbti kaulo? Gėda. Na o štai daugelis festivalio dalyvių pasinaudojo proga ir jos (gėdos - red.pastaba) atsikratė.

Penktadienio vakarą, kol didžioji scena griaudėjo būgnų ir paprastam mirtingajam nebūtinai žinomų senovinių instrumentų garsais, mažoji scena iki ryto skambėjo smagia muzika bei "nagi, susikibkim už rankučių!" šūksmais. Ir štai Rasų nakties sūkuryje užgimė netradicinė simbiozė: rūtų vainikėliai čia pagavo kerzinius batus. Ką gi, atrodo, jog tradicinės lietuvaitės įvaizdis keičiasi, ir tabu laužymą galima vadinti tik pozityviu šio pokyčio elementu. Tautiškai sakant, viva la revolution!

Žemei persiritus į trumpėjančių dienų sezoną, tai yra, jau šeštadienį, didžioji scena vėl dundėti dundėjo. Ukrainiečiai "Krona" bei atgimęs lietuviškosios "Katedros" duetas tiek vyresnius, tiek jaunesnius "Žaibo" fanus tiesiog prilipdė prie scenos. Ant tėvelių nugarų muzikos klausėsi ir patys mažiausieji "žaibukai". Natūrali į galvą atsliūkinanti mintis: o koks yra mažiausias įmanomas odinės striukės dydis?

Ąžuolo scenoje tuo metu vyko rimti dalykai. Rimti, pavojingi, ir, ekstremaliais atvejais, pasibaigiantys mirtimi. Klubas "Kovarnis" festivalio dalyviams čia pristatė senovės baltų kovas. Šarvai, kirvukai, apsaugos, kalavijai... Turbūt ne vienas su susižavėjimu ir jį dar tik keliančia baime svarstė, kaip ne tik kad nesusižeisti, bet tiesiog nenuvirsti su daugiau nei tris dešimtis kilogramų sveriančia apranga. Žinoma, kitiems, tikriesiems lietuviško alaus mėgėjams, kur nuvirsti festivalio metu pavykdavo ir be sunkių šarvų.

Tą pačią dieną savo variklius užburzgino motociklų ralio kolona, išdidžiai pristačiusi ir keletą senovinių motociklų modelių. Štai tau ir plieninė dabarties ir praeities maišymosi versija. Malonu, išties malonu ją regėti. Jos klausytis – jau kaip kam.

Sekmadienį, dar labiau saulėtą dieną, pasibaigė ne tik motociklų bruzgesio, bet ir pačios – sunkesnės ar lengvesnės – muzikos klausymasis. Pakuojamos palapinės, mineralinio vandens paieškos, greitas įbėgimas į ežerėlį, paskutinių grupių akordai, ir visi, pakilę žaibu, leidosi į kelionę namo. Kažko naujo išmokę, kažką įdomaus išgirdę, ir nuo kažko pailsėję. O dabar pailsėkime ir mes trumpam nuo skaitymo.

Justina Poškevičiūtė, Šiaurės Vidurio Lietuva

Viršelio foto © Simona Umaraite