„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Karklė… Smile

Yra tie, kurie ten važiuoja kasmet, ir tie, kurie iš principo niekada nevažiuos. Pastariesiems gyvenimas galbūt kada nors įrodys, kad kiekviename feste galima rasti ką nors nuostabaus, jei nebūsi toks išdidus snobas ir nustosi formuotis nuomonę iš to, ką „Facebooke“ komentuoja buvęs bendraklasis-poetas, share’inantis „The Smiths“ gabalus.

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Dar platesniam akių atvėrimui galiu pateikti potencialias priežastis, kodėl verta nors kartą gyvenime nuvaryti į „Karklę“. Šis open airas sutraukia visą Lietuvą iš visų pakampių, kurias palikote išvykdami studijuoti į didmiesčius. Nejau niekada nebuvo įdomu pamatyti buvusius bendraklasius ar kiemo draugus? Ar jie dar gyvi? Jeigu atsimenate tik jų veidus ir vardus, „Karklėje“ juos rasti bus lengviau nei soc. tinkluose. Po šitiek metų galbūt jums jau nebėra apie ką kalbėtis (neskaitant senų laikų), tačiau geresnio kompaniono Marijono Mikutavičiaus koncertui (šio festivalio klasika) nesurasite, nes šis atlikėjas ir yra mūsų seni geri laikai, kuriuos visi prisimena su nostalgija. Net jei esate tas „buvęs bendraklasis-poetas“ ir lietuviška muzika gyliu netenkina jūsų skonio, širdis suvirpės nuo „Aš miręs“. O virpanti širdis pasiduoda viskam, net ir „Trims milijonams“. O ar žinote, kam pasiduoda absoliučiai visi? Jūrai. Maudynės, bonkutės kopose, vėsinantis vėjas, kolekciniai saulėlydžiai – you name it.

„Na, jeigu duotų bilietą, važiuočiau“, – tikiuosi, pagalvojote jūs. Dabar aš papasakosiu, kokia buvo šių metų „Karklės“ realybė.

TERITORIJA

Paprastojo kempingo gyventojams bonkutės kopose (nebent ne teritorijoje) išgerti nepavyko. Bet koks tvoros plyšys buvo užstatytas apsauga, nuskenuojančia ir apčiupinėjančia net tose vietose, kur tu pats niekada nesugalvotum slėpti alkoholio. Dėsi butelį į tuščią „Pringles“ dėžutę? Į batoną? Prisiklijuosi prie nugaros? Nejuokauk. Net tie, kurie užkasė savo mantą į žemę, nemaloniai nustebo išvydę, jog kempingas šiemet pakeitė vietą. Taigi, planas sutaupyti neišdegė. Festivalio lankytojai turėjo arba gerti parkinge, arba taškyti pinigus legaliuose taškuose, kur alkoholinis alus kainavo 3,5 euro.

Apčiupinėtas ir apsaugos apšvarintas pagaliau prasibrauni į „Karklės“ teritoriją – ką čia matai? Visų pirma, pagrindinį kempingą plyname lauke – jis nuo ryto iki vakaro apšviestas tiesioginių saulės spindulių. Bet viskas gerai, tokia jau tų masinių festų kempingų dalia. Juk ne miegoti čia atvažiavai. Bandai greitai ir instinktyviai rasti vietą palapinei. Tikiesi, kad gretimų palapinių gyventojai naktimis neraganės. Nors čia „Karklė“ – iš tiesų, tai tikies.

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Nuo kempingo iki steidžų yra truputis kelio, tačiau jis neprailgsta. Prasilenki su policininkais, apžiūri renginyje vykusio menininkų plenero paveikslus, užsuki į Hipių turgelį apžiūrėti visokių šmutkių, galiausiai nuperki šviečiančius akinius savo patelei. Tačiau didžiausias veiksmas vyksta dar toliau – pagrindinio steidžo pašonėje. Čia susirinkusios visos rėmėjų ir partnerių palapinės, mainančios savo pramogas dažniausiai į reklamą soc. tinkluose. Pvz.: pajodinėji ant kokakolos formos buliaus, nusifotografuoji „Instagramui“ su atitinkamu hashtagu ir mainais gauni ledinio gėrimo skardinę. Kol kas nevilioja? Bet kas čia žino, ko dėl kokakolos nepadarys pagiriotas žmogus. Jeigu pagirios pasitaiko neagresyvios, kitas rėmėjas siūlo nemokamas maudynes mėlynose putose. O jei dėl savo savijautos jautiesi iš viso saugus, ekstremalus atrakcionas tau – kaip tik. Eidamas toliau gali rasti kitų įvairiausių „pramogų“: nuo gyvūnų globos organizacijos palapinės, teikiančios informaciją apie gyvūnų elgesį, dresūrą ir t. t. iki taros pridavimo punkto, kur už penkis depozito taros vienetus gauni nemokamą masažiuką. Apsalęs nuo veiklos galiausiai pasieki maisto zoną, kur praleidi valandų valandas neišsirinkdamas, ką valgyti – tiesiog šaltibarščius ar kažkokį sushi-burrito. Pasirinkimas buvo didžiulis, tiesa, kai kurie variantai neatrodė patikimai. Patarimas: bijai suklysti – imk mėsainį.

ATLIKĖJAI

Na ką, apsidairėme ir pavalgėme – metas eiti, kaip sako „Karklės“ publika, judesiukO. Ankstyvą penktadienio vakarą sudomino „Kopų“ steidže grojantis Saulius Prūsaitis. Labai seniai jo negirdėjau, tad prisiminus „Happyendless“ sukilo smalsumas. Gerai, prisipažinsiu, didelė dalis smalsumo prisidėjo prieš kelias dienas pamačius jo interviu „Granatose“. Saulius įbėgo į sceną šviesiai rausvu kostiumu ir sugrojo porą gabalų, kurių žodžiai buvo kažkas panašaus į „Jei nori šokt, reikišmoktreikišmoktreikišmokt“ arba „Kai mieste užgęsta šviesos, pajuda jaunimas“. Iš aranžuočių ir stiliaus panašu į, jei pamenate, tokį DJ Dalgį. Vos nevimtelėjau, bet likau stebėti iš tolo. Užvesta publika negailėjo gerklių. Saulius buvo geros nuotaikos ir energingas. Padaręs pauzę tarp dainų jis kreipėsi į visus, prašydamas po koncerto su rūbais išsimaudyti jūroje. Na, žinote, kad būtų ką tokiems kaip aš apie koncertą parašyti. Minia vėl suūžė – galima suprasti, visi pasiruošę nerti tuoj pat ir su visais telefonais kišenėse. Šitiek patyrus man jau net sunkiai sekėsi pritarti dainai „Power Forever“, nors publiką veikė viskas, absoliučiai viskas. Net ir šio sezono „TV3“ televizijos himnas. Pasibaigus DJ Dalgio koncertui visi truputį pavėluotai, lyg primiršę, puolė į vandenį. Tiesa, didžioji dauguma – tik iki kelių.

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Po nepavykusių improvizuotų maudynių lėkiau į pagrindinę sceną, kur pasirodymą buvo įpusėjęs Dub FX. Čia savo karjeros apogėjų jau pergyvenęs atlikėjas irgi nerodė stebuklų, o minia, nors noriai judėdama („Karklėje“ niekas nevengia judesiukO), atrodė gana abejinga. Tiesa, nebuvo taip jau blogai. Pasirodymas išėjo padorus, atlikėjas bendravo ir stengėsi žaisti su publika, pamalonindamas žinančius jo kūrybą keliais senais gabalais. Jis taip pat pasinaudojo pauze tarp dainų, prašydamas publikos atiduoti pagarbą Jamaikai, be kurios nebūtų nei jo muzikos, nei apskritai jokių žanrų, darančių įtaką jo kūrybai. Į tai publika sureagavo džiaugsmingu šūksniu, reiškiančiu maždaug: „Nelabai supratau, Jamaika jėėėėė, give some love“.

Tai dienai įspūdžių užteko. Pasidomėjusi, kas gros pagrindiniuose steidžuose, nusprendžiau jų vengti ir verčiau pasimėgauti aplinka. Kuo tamsyn, tuo festivalis gražyn. Pasijutau lyg esanti ne tokiame apkrautame „Positivus“.
Kelias valandas kopose pražiūrėjau į žvaigždes, kol atėjo metas labai įdomiam dalykui – Manfredui „Karklėje“. Niekaip nesuprantu, kodėl jo grojamas techno turėtų patikti šio festivalio publikai, bet turbūt čia daug kapstytis nereikia – rodos, tai prestižo reikalas. Palapinėje esantis steidžas – sausakimšas. Antra nakties. Pilna zombių, vangiai šokančių sulenktomis rankomis ir atlenktu nykščiu bei mažuoju piršteliu. Tačiau Manfredas pradeda puikiai savo lengvu bei nenuspėjamu stiliumi ir viskas atgyja. Zombiai neišlaiko ir atlaisvina vietą šokti. Tuomet muzika pamažu kinta ir galiausiai Manfredas (nors ir su sau būdingais paįvairinimais) ima kapoti sunkų, vienodą tresorišką techno. Ant pakylos lipa žmonės, vieni šoka, kiti nesuprasdami, ką ten reikia daryti, filmuoja.  Kažkas iš galo su full capu ima švilpti ir skanduoti Manfredo vardą, visi prisijungia. Galima suprasti, kad šitas kapotinis yra būtent tai, kas priverčia „Karklę“ siausti. Ir... tą akimirką muzika nuščiūva. Techniniai nesklandumai. Vakarėlis iš naujo nebeužsikuria.
Ar Manfredas supylė pultą?

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Šeštadienį pradedu festivalio teritorijos teikiamais malonumais – maistu, pramogomis, jūra, hamakais popiečio miegui. Pabudusi spėju į pačią „Humoro klubo“ pasirodymo pabaigą, kur kažkoks čiuvakas bando prajuokinti publiką bajeriais apie savo alkoholizmą ir mamą.

Kadangi GJan nejaučiu simpatijų, pagrindinį steidžą vėl ignoruoju sėdėdama kopose, į kurias pagroti „Karklė“ išsikvietė turbūt patį saugiausią alternatyvos variantą Lietuvoje – „Colours of Bubbles“. Jų setas – gerokai vėluojantis ir toks pats, kaip prieš kelerius metus, tad nenustebinta, bet pamaloninta gitaros garsų palinguoju į taktą.

Po „Colours of Bubbles“ išlekiu užkąsti ir nenorom gaunu dozę baisios muzikos, sklindančios iš pagrindinės scenos. Ten – kažkoks kanoninis svetimų gabalų remiksuotojas, diskžokėjus, pasivadinęs Jax Jones. Bėgu slėptis gilyn į kopas nuo bet kokio steidžo. Mane pasiekia tik tolimi Manto Jankavičiaus pasirodymo atgarsiai, iš kurių galiu spėti, kad mano mamai ten būtų labai patikę. Tose pačiose kopose po Manto – Beardyman. Vėliau išgirdusi jo pasirodymo atgarsius, jį truputį lyginu su Manfredo setu. Beardyman pradėjo puikiu kontaktu su publika ir ją iškart išjudino, bet vėliau priėjimas prie senų gabalų ir metamorfozė į DJ taip gerai žmonių nebevilko. Galbūt pati „Karklė“ nepavilko Beardyman?

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Liko paskutinis atlikėjas – Marijonas Mikutavičius – headlinerių headlineris. Prie pagrindinio steidžo susirinko visa „Karklė“ ir kantriai laukė nepaisant to, kad prieš jų akis vyko soundcheckas ir pasirodymas vėlavo. Į sceną pagaliau užlipęs Marijonas nė vieno nepaliko nusivylusio ir nepajudėjusio. Tiek per senas mūsų vaikystės dainas, tokias kaip „Pasveikinkit vieni kitus“, tiek per naujesnius hitus „Balintos sienos“ ir t. t. minia dainavo iš visos širdies. Nors kartą jaučiau kažkokį bendrumą su šio festivalio publika. Aišku, kaip ir visuose „Karklės“ pasirodymuose, buvo tokių vienintelių: įsijautę pacanai nepaliaujamai skandavo prašydami „Trijų milijonų“, o kažkas netgi pageidavo SEL „SL 600“ coverio. Kadangi „Aš miręs“ niekas nepaprašė, Marijonas šią nuostabią dainą praleido, tačiau galiausiai TAI vis vien įvyko. Jis paskelbė pagrosiantis paskutinę dainą, kurią sukūrė vakar ir kuri vadinasi „50 pilkų atspalvių“. Visi, nesupratę, sutriko, tačiau tik iki kol išgirdo pirmuosius akordus. Tai buvo visuotinis „Karklės“ palaimos, patriotiškumo ir emocijų pikas, prasidėjęs su žodžiais: „Galbūt per daug ir per ilgai mes kariavom...“

IŠVADOS

Kitą rytą po palaimos išgyvenantys nuosmukį bei pagirioti skubiai susipakavome ir išvykome pigesnių pusryčių į Klaipėdą. Šlamšdama šaltibarščius suformavau gan optimistišką festo išvadą.

„Karklė 2018“: žavi butaforija ir vienas tikras headlineris

Danieliaus Minkevičiaus / „ManoFestivalis.lt“ nuotr.

Lietuvių tautos festivalis „Karklė“ šiemet teturėjo vieną tikrą headlinerį. Be to, kartais jausdavau svetimą gėdą stebėdama publiką. Ji buvo išties entuziastinga ir koncertų metu visada žinojo, kaip originaliai palaikyti atlikėją ir ką jam pasakyti. Tačiau open airo organizatoriams viską neblogai pavyko paslėpti po dienos veiklomis, paprastomis, bet žaviomis dekoracijomis ir nuostabia pajūrio teritorija. Jeigu dar apsauga nebūtų tokia griežta, aš net visai galėčiau rekomenduoti „Karklę“ kaip progą šventiškai ir nebrangiai pasisėdėti kopose su seniai nematytais draugais. Kam belstis taip toli į „Positivus“ ir grūstis niekada neatslūgstančioje minioje, jeigu ta pati, tik neperkrauta aplinka yra truputį arčiau?

 

Teksto autorė – Kristina Abromaitytė;

Nuotraukų autorius – Danielius Minkevičius. Daugiau nuotraukų rasite čia.