Kaip "Bliuzo naktys 2015" pagavo ir užgniaužė mano vidinį snobą

Bliuzo naktys 2015

Trečio aukšto balkone stovi mergina mėlyna suknele, rankoje laikydama stiklinę vandens. Pro praviras jos kambario duris girdisi ritmingas grojaraštis – minimalios elektroninės poilsio muzikos ir „Garbanoto Bosisto“ koncertų įrašų derinys. Iš jos kūno garuoja tris dienas besismelkusi saulės šiluma, o svajingas taikus ir geranoriškas jos žvilgsnis matuoja ištuštėjusias Vilniaus erdves... Ir jai taip gera, taip gera, kad nėra bloga.

Būtent taip jaučiausi grįžusi iš vieno pirmųjų šios vasaros aplankytų openair‘ų – „Bliuzo naktys 2015“. Pasidavusi impulsui, pamynusi snobiškumą, nubraukusi įsikibtus stereotipus, sumaniau pabraidyti po Varnių ežerą ir pabandyti vieną seniausių lietuviškų festivalių.

Prisipažinsiu, ilgokai prastovėjau prie „Bliuzo naktų“ reklaminio stendo miesto gatvėje, klausdama: „Ar tikrai tik tiek?“. Jis man pasirodė gana paviršutiniškas. „Dešrainis, alus ir pinigai. Rimtai?“ – grūmėsi mano bundantis kultūrininis žingeidumas su ketinimu nuvykti.

Bliuzo naktys

Be to, iki šiol apie „Bliuzo naktis“ buvau girdėjusi įvairių gandų, pvz., kad šiame festivalyje pasitaiko palapines pjaustančių ir daiktus vagiančių nedorėlių, kad čia vartojama daug alkoholio, kad šis renginys yra praradęs savo pirminę hipišką atmosferą, kasmet įvyksta taip pat t.t. Tačiau šiame tekste bus daug asmenine patirtimi grindžiamų kontrargumentų tokias antis laidantiems.

Minia – it vientisa, liulanti pozityvi masė

Liepos 3-4 dienomis „Bliuzo naktys“ įvyko 23-ą kartą ir jame vis dar buvo juntamas stiprus „Woodstock‘o“ idėjos dvelksmas. Žinoma, su itin lietuviška priemaiša (turbūt šis festivalis savo publika yra pats lietuviškiausias, kokiame esu buvusi). Susirinkusieji buvo tokie įvairūs ir laisvi, jog nuolat šypsojausi dairydamasi po nušoktą ir nubėgiotą erdvę. Per visas beveik tris dienas negirdėjau nė vieno barnio, nė vieno pikto žodžio. Festivalio idėja tarsi apjungė visus dalintis vien teigiama energija.

Bliuzo naktys

Pirmą vakarą, rodos, visi lakstė, klykavo, bėgiojo ir niūniavo panosėje „Bliiūūūūūzo naktys...“. Aš irgi niūniavau ir tuo pat metu galvojau, kaip neįsikyri šis motyvas į festivalį metai ir metų važiuojantiems, ir tiems, kurie, pasak vyr.festivalio organizatoriaus Algirdo Barniškio-Blėkos, į Varnius atsiveža jau savo anūkus.

„Bliuzų“ himnas renginio metu skamba itin dažnai, vis keldamas tonusą. Bet, matyt, neįsikyri, nes dainuoja vanduo, linguoja pušys, bliuzu skamba palapinių miestelis... Šokama prie kioskelių, šokinėjama prie tualetų, klykiama, juokiamasi, šypsomasi ir kitaip pritariama tam, kas vyksta scenoje. Visa minia kaip tiršta, vientisa, liulanti, pozityvi masė. Ir nesvarbu, ar esi padavėja, ar menininkas, ar direktorius, ar automobilių mechanikas. Gyvos muzikos ir draugiško nusiteikimo mašina veikia atpalaiduojančiai be jokių kompromisų ar standartų, kaip tikras „fool-moon party“.

Bliuzo naktys 2015

Palapinių miestelio kultūra

Iš pradžių, eidama per kempingą, nesupratau, kam reikia ištempti palapinių raištelius, kai esame gairinami +30 laipsnių karščio be menkiausio vėjelio? Juk už jų taip kliūna kojos. Ir kam gi apsitverti, savo palapines, jas atskiriant nuo kitų, tuo pat einančius per „mano kiemą“ verčiant jaustis nejaukiai, įsibrovėliškai? Tačiau vėliau supratau, jog tai per ilgus metus susiformavusi žavinga kempingo kultūra, kai būriais atvykstantys festivaliautojai svečiuojasi vieni pas kitus, susikuria savo veiklą, ritualus, savo juokelius.

MANOFESTIVALIS.LT komandai taip pat teko pasisvečiuoti tokiame apgalvotame, komfortiškame priegloblystyje – didelėje, draugiškoje stovyklavietėje. Kaskart kam nors paklausus, kur gyvename, išdidžiai galėjome atsakyti, jog įsikūrėme „Le Kudroje“... visai kaip kokiame viešbutyje.

Einant pro šalį dėmesį nuolat patraukdavo linksmieji „Pimpačkiukai“. Žiūrėjau į juos kaip į nesibaigiantį draugystės ir festivalininkų spektaklį. Jie atvyko su vėliava, su dekoracijomis, ilgu stalu, dėvėdami vienodus marškinėlius. Visur mačiau juos kartu. Iš tiesų tai nuostabi organizuoto festivalio išgyvenimo apraiška. Tokia labai teigiamai pakvaišusi. Kitais metais juos būtinai pakalbinsiu.

Tai kas kuria tą masinę euforiją?

Atsakau iškart – ne svaigalai. Žinoma, nebuvo apsieita be alaus gurkšnojimo, bet išgertas skardines buvo galima lengvai suskaičiuoti. Sutikome gana daug panašiai pasyvių vartotojų. Subjektyviai sakyčiau, kad gal pakankamas kiekis gerų prisiminimų apie praėjusius festivalius. Atrodo, visi kaip prisakyti elgiasi pagal taisyklę „peace, love, chill and music“, t.y. daro bet ką, kas tam neprieštarauja.

Bliuzo naktys 2015

Iš atminties išnyra patirti suorganizuoti ir improvizuoti epizodai: degančios raidės vandenyje, Bliuzasriubė, blevyzgomis ir nesąmonėmis pripildyta pašiūrė, katapulta į pilnaties mėnesieną, adrenaliną žadinantis bėgimas per krakmolą, dieninis koncertas vandenyje, balso stygas pertempę kelpingo dainiai, besimaudantys nuogaliai, iš vandens dviračių merginoms besiperšaintys jaunuoliai, dantis per pagrindinių atlikėjų koncertus prie scenos besivalantis ponas, periodiškai atsigulantis pažiūrėti į dangų, tarsi aplink mindžikuojančios minios grėsmė nė neegzistuotų, festivalininkų kūnų bokštai, parkūras ir kūlverščiai, švintant prirakintus vandens dviračius į ežerą „komandiniu darbu“ stumiantys naktinėtojai bei visi iš eilės labai nuoširdūs ir paprasti muzikantai scenoje.

Muzika - pamatuota atlikimo kokybe ir su užtikrinta muzikantų charizma

Festivalyje, viso labo, yra viena scena, užtikrinanti kokybišką garsą, veikianti su protingomis pertraukomis. Joje pasirodžiusių atlikėjų skaičius nesiekia dviejų dešimčių (festivaliui metų yra daugiau nei jame pasirodančių atlikėjų), tačiau, žvelgiant į renginio atmosferą, peršasi išvada, jog to pinai pakanka. Muzika, atrodo, yra pačiuose žmonėse. Prie palapinės dažnai gali pamatyti radiją, po renginio erdvę pažirę gitaros rateliai, kurių lūpose nuo „Hiperbolės“ iki „System of a Down“.

Na, bet ne visi atvykusieji patys sau atlikėjai. Muzikiniai pasirodymai čia irgi gana stipriai palaikomi. Muzikantai čia patikrinti, savi ir publikai žinomi. Jau minėjau savo įžvalgą apie festivalio lietuviškumą. Jis atspindimas ir muzikiniu rinkiniu. Didžiausi šio festivalio headliner‘iai, kaip man pasirodė,  yra vietiniai bliuzo, roko ir panašios muzikos atlikėjai – „Arina & Veto Bank”,  „Garbanotas Bosistas“, „The Road Band“, „Baltasis kiras“ ir „Moodsellers“. Jie kuria ypač jaukią nuotaiką. Publika atpažįsta jų skambesį. „Bliuzo naktys“ yra neblogas tiltelis ir į žinomumą kopiantiems, tokiems kaip „MOVO“, Šarūnas Petrutis, „Sakai“ ir kitiems.

Garbanotas Bosistas

Užsienio atlikėjai parinkti turbūt ne pagal kūrybinį, o pagal atlikimo kriterijų. Jų programose dažnai skamba aranžuoti hitai, publikai gerai žinomos melodijos. Tokius kokybiškus cover‘ius pasiūlė viena ryškiausių šių metų Varnių žvaigždžių Justina Lee Brown su grupe „LBB“,  suomiai „Steve'n'Seagulls“, latviai „R'n'R Band Keksi & Orchestra“. Žinoma,  buvo ir išimčių. Tarkime, savo autorinę kūrybą itin artistiškai ir jautriai atliko jaunas atlikėjas iš Danijos Jesper Munk. Į pastarojo pasirodymą ir įsiterpė jau minėtas dantų blizgintojas.

Tiesą sakant, daug apie šio festivalio muziką pasakyti negaliu. Ji buvo atsikartojanti, lengva, paprasta, bet gyva pamatuota atlikimo kokybe ir su užtikrinta muzikantų charizma. Gal ji nieko naujo į mūsų pažinimą neatnešė, tačiau kojoms pakilnoti, atsipalaiduoti ir pailsėti tikrai padėjo. Na, ir, žinoma, festivalio patirtis bei metai jau užtarnavo prabangą į muzikinį sąstatą neinvestuoti per daug. Publika pasitiki, jog bus gerai, o organizatoriai parenka tuos, kurie kuria gerą aurą, net jeigu jų  dainos ir neskamba „Billboard‘e“.

Buvo pirmasis

A.Barniškis-Blėka tikina, jog „Bliuzo naktys“ pradėjo lietuvišką openair‘ų, kurie šiuo metu yra labai populiarūs, tradiciją. Ir kas galėtų paprieštarauti? Gerai pakrapščius galvą galima sugalvoti, kad pirmesnės išlikusios ir gerai viems žinomos yra nebent „Dainų šventės“, bet, kalbant apie stovyklavimo gamtoje su gera muzika tradicijos importą, tikrai galima būtų sutikti, jog seniausiai pradėję ir vis dar nesibaigę yra tik „Bliuzai“.

Bliuzo naktys 2015

Pasak organizatoriaus A.Barniškio-Blėkos, bėgant laikui ir daugėjant norinčių atvykti kiekiui, reikėjo įvesti šiek tiek apribojimų, užsiimti socialine-švietėjiška veikla apie elgesį festvalyje (šiukšles, šunis ir pan.), taip pat pasiūlyti publikai daugiau veiklos, tačiau pirmojo lietuviško „Woodstock‘o“ aura festivalyje vis dar yra ašis, aplink kurią sukasi „Bliuzo naktys“ ir jos nepakeis niekas.

Laiminga pabaiga

Paklausiau p. Algirdo, kodėl jis vykstant festivaliui atrodo toks ramus, tarsi būtų namuose,  ir jis atsakė: „Todėl, kad viskas yra gerai“.  Ir, iš tiesų, tai buvo paprasto festivalio paprastiems žmonėms terapija, po kurios taip džiugino bet kas, nuo ilgos kelionės namo su pakikenimais, iki žūrėjimo į miesto horizontą, skambant muzikai. „Bliuzo naktys“ puikiai išilsino nuo apimančių dvejonių ir snobizmo, nuo nežinojimo, ko norėti ir puikiai priminė, jog viskas yra labai paprasta ir labai gerai. Ačiū už tai.

Rašė Gintarė Kašelionytė
Nuotraukos Kristinos Vrubliauskaitės. Daugiau jų galerijoje FACEBOOK'E
MANOFESTIVALIS.LT