Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Tarpautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, prasidėjęs rugsėjo 20 d., jau eina į pabaigą. Šiemet turtingas ne tik dokumentinio kino naujovėmis, tačiau ir bitnikų tema specialiojoje programoje, festivalis sulaukė daug žiūrovų. Pateikiame keletą žiūrovų - festivalininkų atsiliepimų apie filmus, kuriuos jie matė.

Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Maksas ir Paulius apie "Ištakos: bitnikų ir "palūžusiosios kartos" istorija"

Paskaitėme visų filmų apie bitnikus aprašymus, tai šis filmas pasirodė geras tuo, kad pateikia viso judėjimo apžvalgą. Buvo įdomu kažką daugiau sužinoti apie tuos rašytojus ir dalykus, kurių nežinojome.

Tai neblogas filmas, bet tokių labai jau daug daryta. Ką čia bepridursi, mes – bitnikų fanai. Va eisime į ekranizaciją "Kelyje". Jau matėme ją vieną kartą, bet eisime dar, nes beprotiškai mylime Keroaucą ir bitnikus, skaitome jų knygas. Tiesiog negalime neit.

Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Jūratė apie filmą "Dveji metai prie jūros"

Filmas man buvo pakankamai įdomus: kaip gyvena vienišas žmogus, jo kasdienybė. Filmas – be jokio muzikinio takelio, tik su natūraliais grynais garsais, kuriuos girdi ir filmo herojus. Per visą filmą jis praktiškai neištarė nei vieno rišlaus žodžio. Buvo akimirkų, kai filmas pasirodė kiek nuobodus, pavyzdžiui, jo pabaiga yra ištęsta. 

Manau, jį būtų įdomu pasižiūrėti įvairiai publikai – tiek vyresniems vienišiems žmonėms, kurie filme galėtų atrasti dalelę savęs, tiek jaunam žmogui, nepatyrusiam tokios vienatvės. Tai galimybė pažinti ją, pamatyti, kokią ji yra.

Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Audronė apie "Kur skrenda kondorai" ir "Tegyvuoja antipodai"

Tai, kad filmai "Tegyvuoja antipodai" ir "Kur skrenda kondorai" rodomi drauge, yra ypatinga dovana festivalio žiūrovui. "Tegyvuoja antipodai" yra be galo emocionalus filmas, pasižymintis estetišku vaizdu. Jis patvirtina režisieriaus teoriją, kad jei gali ką papasakoti, tai pasakok, bet nekurk filmo. Jeigu ką nors žinai, tai būk mokytoju
, bet nekurk filmo. Filmas "Kur skrenda kondorai" įrodo, kad V. Kosakovskis yra režisierius iki pat sielos gelmių. Jis gyvena su kamera, nori ne pasakoti, o rodyti ir randa būdų, kaip parodyti tokius dalykus, kurie beveik neįmanomi, pavyzdžiui, kondoro šokį ore. Tai – artistas su kamera. Atrodo, kad jis sklando kartu su ja. Šiame filme, ypač jo pabaigoje, jis atsiskleidžia kaip tikras kino režisierius, kuriam kamera yra trečioji ranką, mąstymo tąsa ir todėl jo filmus šaunu žiūrėti.

Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Daumantas apie "Ištakos: bitnikų ir "palūžusiosios kartos" istorija"

Aš mėgstu bitnikų kultūrą ir eisiu į visus filmus, kuriuos galėsiu. Deja, apie Burrougsą teks žiūrėti namie, nes netinkamas seanso laikas. Visą laiką norėjau pasižiūrėti apie bitnikus. Niekada nepasitaikė galimybė. Tiesą sakant, net nežinojau, kad tokie filmai egzistuoja. Kai tik perskaičiau straipsnį, kad jie bus rodomi, iš kar
to nusprendžiau eiti. 

Man patiko pamatyti Cassady gyvai, nufilmuotą judantį žmogų. Bitnikų kultūra pradėjau domėtis po knygos "Rūgštimi įkrauto gėrimo testas". 

Nepažinau to žilo žmogaus, kuris šnekėjo apie laisvę. Reikės pažiūrėti dar sykį. J. Deppo nepažinau. Dabar, kai apsižvalgau aplinkui, matau, kad ir toliau egzistuoja tas suvaržymas, o bitnikai buvo laisvi. Aš jiems pavydžiu.
 Ką galvoja VDFF festivalininkai?

Gerūta apie filmą "Susipažinkite su Fokens"

Labai keistas filmas. Kaip pastebėjau, kadangi pati pusmetį gyvenau Olandijoje, filmas gana gerai atspindi visą Olandijos dvasią. Iš esmės jis man priminė kreivą veidrodį. Omenyje turiu būtent tų dviejų seserų gyvenimą. Jos tiesiog gyvena sau taip, tarsi gyventų paprastą gyvenimą. Akivaizdu, kad turi kažkokių skaudulių iš praeities, kad į tą verslą buvo
įmestos ne savo valia, o paskui iš jo negalėjo išeiti. Tačiau kad ir kaip bebūtų sudėtinga, dvynės Fokens tiesiog gyvena, nes gyvenimas eina į priekį. Jų verslas joms tapo toks pats įprastas dalykas kaip ryte išsivalyti dantis. 

Kartą Amsterdame teko praeiti pro Raudonųjų žibintų kvartalą kaip turistei. Įspūdis buvo gana dvilypis. Visą laiką įsivaizdavau, kad vitrinose stovi tik kažkokios gražuolės, o kai praėjau, pamačiau, kad iš tiesų už jų slepiasi paties įvairiausio amžiaus ir sudėjimo moterys. 

Filmą rekomenduočiau tiems, kurie ruošiasi važiuoti į Olandiją, nes jis atspindi tam tikrą Olandijos, ypač Amsterdamo, dvasią.
 

Kalbino ir fotografavo Vilniaus dokumentinių filmų festivalis