Interviu su Domu (Ore.lt) apie festivalių kultūrą ir komerciją

Domininkas KuncinasTomo Vyšniausko nuotrauka

Vieną dieną susitariau dėl interviu su Domininku Kunčinu, tinklaraščio „Ore.lt“ direktoriumi. Po susitikimo, kurio metu su minėtu autoriumi pagalvojau, kad tai veikiau buvo įdomus pokalbis ir pažintis valgant picas, nei kad mano, kaip MANOFESTIVALIS.LT atstovės, interviavimas, nes su Domininku kalbėjau beveik tiek pat, kiek ir jis su manimi, tačiau išgirdau daug įdomių minčių apie rašymą festivaliuose, apie pačius festivalius, jų komunikaciją ir pan. Tikiuosi, Jums taip pat bus įdomu skaityti, kaip man buvo įdomu klausyti.

---

Domininkai, ar laikai save festivalių ekspertu? Važiuoji į juos turbūt nuo tų laikų, kai aš dar mokiausi mokykloje.

Gal šiek tiek daugiau domiuosi nei statistinis žmogus, bet prieš mane dar buvo viena karta – ta pirmoji, kai jau buvo galima važiuoti į užsienį, tai – Dovydas Bluvšteinas, „Ore.lt“ įkūrėjas Jonas Oškinis, Šarūnas Karalius, kuris dabar turi viskio barą, o anksčiau dirbo su „RyRalio DJs“ ir kiti. Jie anksčiau už mane išvažiavo, tarkime, į Roskildę ir užvedė ant to kelio.

O „eskpertas“ – toks labai varijuojantis žodis. Galbūt galiu kiek daugiau pasakyti, nes esu daręs festivalį, esu grojęs festivalyje ir kaip grupės narys, ir kaip didžėjus, esu kitiems padėjęs daryti festivalį (scenos vadybininkas, komunikacijos ir dokumentacijos koordinatorius), taip pat esu buvęs festivalyje kaip medijos atstovas.

Esu buvęs festivaliuose „Roskilde“, „Mighty Sounds“, „Melt!“, „Primavera Sound“, „Off“, „Positivus“ ir, žinoma, visuose aktualiuose Lietuvos festivaliuose.

Kaip manai, ar Lietuvoje ne per mažai galinčių vertinti festivalius?

Na, jų daugėja kaip ir festivalių. Bet pas mus nėra muzikos kritikos, turiu omenyje, populiarios muzikos, net jeigu ji yra metalas. Bet nežinau, gal ir kino kritikai pasakytų, kad nėra jų pakankamai. Operos kritikų išvis turbūt nėra.

Čia toks augantis dalykas. Manau, kad užaugs ekspertai kartu su festivaliais. Festivalių istorija Lietuvoje dar labai trumpa. Dar nėra dvidešimt metų.

Ore.lt, mano supratimu, yra toks tinklaraštis, kuris rašo apie kultūrą, ją kruopščiai atsirinkdamas. Kada atėjo toks supratimas, apie ką rašysite?

Na, tai buvo tarsi savaime aišku. Net nepamenu, kada būtume kalbėję, kad apie ką rašysime, o apie ką ne. Čia turbūt supratimo reikalas.

Apie festivalius, kurie yra be stuburo ir be minties, mums neįdomu rašyti. Aš perskaitau visus pranešimus, kuriuos gauname. Tarkime, apie Jurgį Didžiųlį mes nenorime rašyt, nes apie jį rašo visi kiti.

Savo darbą suprantame kaip tam tikrą paramą projektams, kuriems reikia sklaidos.

Noriu Tavęs paklausti apie subjektyvumą. Ar rašant savanoriškais pagrindais, neįvyksta toks susiaurėjimas ir rašymas tik apie tai, apie ką įdomu rašyti? Tuo tarpu žurnalistų vadovėliai sako, kad reikia rašyti objektyviai.

Aš pats asmeniškai, ir Ore.lt nuo seno palaiko idėją, kad reikia subjektyviai rašyti, nes objektyviai – neįmanoma. Aišku, labai gerai, jeigu žmogus turi žinių, kompetencijos ir jis savo nuomonę pagrindžia žiniomis, o ne rašo „patiko“ arba „nepatiko“.

„Delfi“, ar „15min.lt“, ar „Lietuvos rytas“... na, gerai, „Lietuvos rytas“ turi ilgametį muzikos žurnalistą... Minėti portalai rašo apie festivalius, bet tai daro asmenys, kurie dirba daugiausia kelis metus. Na, tai, nežinau, ar jų žinios yra didelės. Aš ten nerandu savų minčių. Man asmeniškai neįdomu skaityti išverstą atlikėjo biografiją arba pranešimą spaudai, kuriame pastraipos tiesiog sukeistos vietomis. Tai vaidinti labai išmanančius, tuo pat metu remiksuojant tuos pačius pranešimus spaudai, yra juokinga, mano manymu.

Gal apie festivalių situaciją Lietuvoje galime šiek tiek pakalbėti?

Vienas kolega pasakė, kad maždaug „štai pavaidinom kelis metus blatnus, o dabar vėl grįžtam į 2010-uosius, į tą pačią situaciją, kurioje jau buvom“. Šiemet iš tiesų keičiasi festivalių žemėlapis. Jeigu pernai galėjome rinktis iš 2-3 savaitgalį vykstančių festivalių, vienas kažkuris buvo, kai vyko 5 ar 6. Tai dabar keičiasi. Dingo beveik visi festivaliai, kurie rėmėsi idėja. Juos darė bendruomenės, besidominčios tam tikra kultūra ir jos buvo motyvuotos ne komercine kažkokia, bet idėjine motyvacija. Tai tie festivaliai dabar liko turbūt trys kokie.

Dabar kaip ir tuščia ta elektroninės muzikos scena. Niša, manau, labai gera ir tas, kas čia vyks Vilniuje, Vingio parke vieną naktį, tai toli gražu tam neprilygs.

Galėtum šiek tiek nužvelgti perspektyvas, įvardinant, kurių festivalių idėja turi potencialo augti?

Aš galvoju, kad festivalių dar mažės, kadangi era „iš idėjos“ jau baigiasi. Aišku, vis atsiranda tokių festivalių sodybose su trim grupėms draugams, tai tokių bus. Nežinau net kaip atskirt, ar čia festivaliai ir kaip juos vertinti.

Manau, „Mėnuo Juodaragis“ turi labai daug galimybių ir potencialo augti, galbūt netgi tapti visų Baltijos šalių tokiu bendru renginiu. Jie turi stiprią ašį modernaus baltiškumo, visa tai išaugę iš apačios – iš bendruomenės. Jie darė tai ilgai ir kažkas tai įvertino. Nemuzikinė programa ten pati gausiausia visoje Lietuvoje, kasmet festivalis turi temą. Smagu, kad jie atsikratė to metalinio atspalvio, ką dabar bando padaryti „Devilstone“. Metalas ten atsidūrė festivalio paribiuose. Šis festivalis irgi turi neblogą ateitį. Artimiausi keli metai parodys, ar jie nesugadins to, ką sukūrė. VA persiorientuoja į aktualų rokenrolą ir yra gera atsvara tiems beveidžiams festivaliams. Jie veža pakankamai aktualius vardus, kurių prieš tai gali nežinoti, bet klausai jų ir jie maloniai nustebina, o paskui grįžęs po kurio laiko pamatai, kad jie dar aukščiau palipo. „Roskilde“ visuomet duoda tokios medžiagos. Pastaraisiais metais daug naujų garsų išgirdau festivalyje „Off“ Lenkijoje.

Yaga“ tikrai gali gyvuoti, nes puikiai transo muzikai gali išnaudoti Lietuvos gamtą. Jie teisingai ir daug metų daro, taip pat žiemą turi savo maskaradą, kur gerbėjams primena apie būsimą renginį. Jų tokia teisinga, normali komunikacija, nėra pergrūdimo, perrėkimo ir pan.

Tuo tarpu tie „blogieji“ festivaliai su neteisinga komunikacija ir prasta programa yra labai inertiški. Tarkim, atlikėjas „Dub FX“ pirmą kartą atvažiavo ir dabar per visus festivalius važiuoja. Toks saugus, nebrangus variantas, kurį užsienis nelabai žino, bet Lietuvoj jau girdėtas, tai ir važiuoja per visus. Kita vertus, ten važiuoja publika, kuri ypatingai nesidomi muzika, jiems tai – antraeilis jei ne trečiaeilis dalykas, jų festivalis – automobiliuose parkinge arba kempinge. Tokio kalibro formate juos nesunkiai nugali „Opener“ Lenkijoje ar „Positivus“ Latvijoje. Gal truputį toliau, bet kokybė – nepalyginama.

Mačiau Tavo komentarą po tinklaraščio „Gintariniai akiniai“ pasidalinta festivalių lentele, kurioje buvo nurodyta, kas ir kada vyks. Tavo komentaras buvo apie tai, kad tik dalis iš čia esančių gali save vadinti festivaliais. Tai ką organizatoriai turi daryti, kad jie galėtų tą žodį „festivalis“ klijuoti prie savo renginio pavadinimo?

Klijuot tai gali visi. Jungėnų kaimo kapela gali sakyti, kad daro kapelų festivalį, bet, mano galva, festivalis turi turėti kokią nors mintį. Tos pačios „Bliuzo naktys“ turi kažkokią legendą. Aš ten senokai nebuvau, nes kaip suprantu, jis yra gerokai išsigimęs. Juokauja kiti, kad gerai, jeigu bent per vieną pasirodymą susirenka visi žmonės, nes muzika ten neįdomi niekam visiškai. Ir tai būdinga nemažam skaičiui festivalių Lietuvoje. Žmonės važiuoja pasitūsint, kas ir atitinka pirminę festivalio funkciją, bet man tai yra neįdomu. Man festivalis turi turėti kažkokią tai mintį, kurią turėjo ir „Sūpynės“, ir „STRC Campas“. Pastarasis, beje, nebevyks, nes organizatoriai tiesiog nenori daryti to paties trečią kartą. Jie pripažįsta, kad viskas buvo gerai padaryta, bet nenori ir tiek. Gali būti, kad bus kažkas panašaus, bet kitu pavidalu.

Mane visada domina turinys ir man dažniausiai neįdomu važiuoti taip paprastai. Smagu nors ir ką nors nedidelio daryti, prisidedant. Ir kaip suprantu iš savanorysčių, tai ne man vienam taip. Smagu atvažiuoti ir pamatyti kažką, patirti kartu bedarant.

Jeigu festivalis veža II, III, IV jaunystės grupę ir pristato ją kaip geriausią, populiariausią ir naudoja visus kitus tuos epitetus, tai žmonėms, kurie šiek tiek daugiau domisi muzika, atrodo žiauriai neskaniai, nesolidžiai ir netgi neetiškai. Galėtų sakyti „atvažiuoja grupė iš ten ir ten. Pristatyti ją kuo ji įdomi, o ne didžiuotis kažkokiais nemuzikiniais pasiekimais.

Bet nežinau, ar visi norėtų važiuoti į tuos mažus dedikuotus festivalius. Yra žmonių, kuriems muzika yra toks pat fonas kaip ir radijas. Kažkur groja ir groja, tai gal jiems ir nereikia tų sudėtingų dalykų.

Galbūt tokia paviršutiniška, dažna komunikacija yra tiesiog skirta priminimui apie save, kad lankytojai pirktų bilietus? Juk kiekvienam festivaliui yra svarbus atsipirkimo momentas. Vargu, ar grubiai tariant „nuėjus į minusą“ norėtųsi dar ir dar daryti. Juk organizatoriai kasmet įdeda vis daugiau darbo, kasmet imasi organizuoti iš dar anksčiau, viską kaip įmanoma labiau numatydami. Taip investuoja daug resursų ir tikisi, kad jie sugrįš. Galbūt iš čia ir tas garsus, nekuklus šūkavimas apie save „geriausias“, „didžiausias“ ir kitoks festivalis?

Aš, kaip suprantu, dėl to „Sūpynės“ ir baigėsi. Buvo draugų būrys, kurie nemažai metų kartu darė, o tų tūkstančių turbūt vis nebuvo ir nebuvo. Ir tai arba turėjo virsti profesionalių marketingistų verslo planu arba vadinamuoju „boutique festival“, kur kviečiami tik draugai.

Manau, daug festivalių su atlikėjų kiekiu perlenkia. Nereikia tiek. Užtenka kelių gerų atlikėjų per naktį. Aplinkui – kelių paprastesnių estų, latvių ir yra geras festivalis. Kartais taip labai perlenkiama. Manau, tai buvo dar viena priežastis, kodėl „Sūpynės“ baigėsi.

Turbūt dar ir skandalai prisidėjo? Kaip manai, ar festivalis turėtų atsakyti už tokius atvejus, kuris pernai pasitaikė „Sūpynėse“?

Tai, jeigu lūžo koks nors jų statytas stulpas arba nukrito kokia nors kolonėlė – tada taip, bet jeigu atsitiko kažkas, kas nuo jų nepriklausė, tai tada ne. Kažkas juokavo: „o tai Vilniaus savivaldybė tuomet turėtų atsakyti už visas mirtis mieste?“.

„Roskildė“ kiekvienais metais skelbia statistiką. Ne kiekvienais metais kas nors miršta, aišku, bet mirčių ten būna ir jos nėra taip stipriai akcentuojamos. Jie kaip tik sako, jog imant tokį žmonių skaičių tokiame plote, nelaimingų atsitikimų skaičius yra, palyginti niekinis su, tarkime, šalies vidurkiu.

Aš atsimenu, mes darydami festivalį irgi turėjome aiškintis kontroliuojančiai institucijai dėl nepilnamečių, kurie norėjo dalyvauti, o tėvai susirūpino kas ir kaip. Ir, aišku, apie festivalį niekas nerašė, kol nebuvo muštynių. Tai taip ir „Sūpynėms“ nutiko. Nepaisant to, kad ten tikrai yra apie ką parašyti, nes tikrai yra ir gerų garsų, ir vaizdų, bet dėmesio renginys susilaukė tik kai kas nors numirė. Reiškia, domina žiniasklaidą įvykis tik tada, kai kas nors blogo įvyksta.

Kaip galvoji, ar organizatoriai savo komunikacija veikia publiką? Tarkime, ar daro įtaką sakydami „nešiukšlinkite“, „nesimuškite“ ir pan.?

Sakyčiau, kad kuo siauriau darai, tuo lengviau publikai pasakyti ir būti išgirstam, nes jeigu sakai kažkam, tai tas kažkas ir išgirsta, o kai sakai visiems, tai reiškia niekam.

O dėl šiukšlių, tai mes labai gerai laikomės palyginus su anglais arba danais. Aišku, ten ir žmonių kiekis kitoks praeina.

Kaip yra su festivalių žanriškumu? Ar Tau neatrodo, kad jie po truputį nyksta?

Taip, nyksta. Tarkim ir „Velnio akmuo“ praplėtė savo ribas nuo metalo iki gitarinės muzikos. „Yaga“, kuri buvo labiau transo muzikos festivalis, įsileido naujovių. Dieną jie leidžia sau ką nors kitokio, o naktį palieka tam pagrindiniam žanrui.

Man pačiam tai patinka. Jaunimas gal labiau radikalai gali būti žanro prasme, nors dabar ir prie mokyklų žiūriu stovi vienas pankas, du metalistai ir pan. Pas mus kažkaip taip nebuvo, tai gal tos ribos nyksta.

1990-1995 metais padarius tokį festivalį, kaip vyksta dabar, tai turbūt mirtimi baigtųsi, nes tais metais pliekdavosi visi, o dabar gražu žiūrėt, kaip visi skirtingi stiliai sugyvena.

Kažin, kodėl Lietuvoje atviro oro festivaliai yra išskirtinai muzikiniai? Žinau, kad „Degantis Jonas“, „Blusų festivalis“ – jie bandė išsiskirti menine ar veiklų programa, neakcentuojant muzikos, pabrėžiant nekomerciškumą, dalijimąsi ir pan... bet jie kaip ir nebevyksta arba vyksta ne Lietuvoje.

Na, muzika yra toks įprasčiausias formatas, paprastas turinys. Ir to turinio, tarkime, vaizdo festivaliui nėra tiek daug.

Ar žmonės Lietuvoje nori mokėti už kultūrą?

Na, sumoka tiek, kiek paprašo. Kita vertus, nebrangi ta kultūra pas mus, lyginant su vakarais. Labai neblogas palyginimas buvo, kai pernai bendravome su „Newman“ organizatoriais iš Berlyno. Jie paklausė, mes pasakėm, kiek kainuoja ten, kiek ten. Na, tai pasirodė, kad pas mus, jų požiūriu, vos ne už dyką viskas vyksta.

Nežinau, kaip yra kitur, bet man atrodo, kad Lietuvoje visuose renginiuose svečių sąrašas gerai laikosi (šypsosi). Aš, asmeniškai, laikausi tos nuomonės, kad jeigu jau darai, tai geriau jau pilnesnė salė ir tiek pat pinigų. Galima praleisti žmones, kurie prasčiau gyvena arba iš toliau atvažiavęs, bet ne visi taip skaičiuoja. „Satta outside“, pamenu, savo geriausiais laikais, turėjo griežtas normas. Paskaičiuodavo pagal savo kažkokias formules ir sakydavo „ne jau, negalima“.

Kaip manai, ar komerciniai festivaliai turėtų būti remiami iš valstybinių pinigų?

Aš nenorėčiau, kad taip būtų, nes jie tuomet tampa tokie saugūs. Aš ne apie žmonių saugumą, o apie programos. Muzika tokia graži, gražiai atlikta, bet ji yra apie nieką.

Festivaliai, kurie yra remiami, tampa tokie šiek tiek valstybiniai, o šventės ar kažkokios akcijos, kurios yra padarytos už valstybinius pinigus, yra tokios nerangios, negrabios, atrodo lyg ir buvo tų pinigų įgyvendint, bet lyg ir kreivai kažkaip padaryta. Matyt, nuo to Seimo ateina toks dvelksmas (šypsosi). Mano, nuomone, organizatorius parama ne atpalaiduoja, o suvaržo. Nors žinau ir pavyzdžių, kai rėmimas organizatoriams padėjo atsivežti atlikėjų, kurių patys jie nebūtų įkandę ir tai yra gerai.

Domai, mano klausimai baigėsi, bet gal ko nors dar nepaklausiau?

Na, galiu paminėti, kad vasarą į „Rokildę“ važiuosiu 10 kartą.
Dar galvoju, kad daug žmonių bijo važiuoti į festivalius, nes jie vyksta ne mieste ir gyventi reikia palapinių miestelyje, bet tai ir yra visas žavesys – šeštadienio ar sekmadienio pirma dienos pusė yra tos, kada gali sėdėti žiūrėti į žmones, kurie būna tokie išplaukę. Tai vienas iš geriausių užsiėmimų. Nes festivaliai, kurie vyksta mieste, pvz. „Primaveroje“ Barselonoje, ant asfalto susirenka visi kvepiantys, gražūs, bet viskas truputį ne taip.

Daug žmonių nusiperka palapinę supermarkete ir dėl to kenčia, nes galvoja, kad visos palapinės tokios. Specializuotose parduotuvėse palapinės nėra brangios, o gerai pastatytos jos ir didžiausias liūtis atlaiko. Komfortas svarbus, bet pats gali tą komfortą susikurti.

Man šiaip patinka tas rezervatas, į kurį atvažiuoji ir turi pabūt kartu nori nenori. Atsiranda ir tarp jaunimo toks bendrumo jausmas. Tas šiaudas galvoj vis tiek smagiau.

 

 

Ačiū Domininkui. Gerų artėjančių festivalių!
Gintarė Kašelionytė / MANOFESTIVALIS.LT