„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

Kadaise vokiečių filosofas Friedrichas Nietzsche pasakė: „Kas mūsų nenužudo – daro stipresnius.“ Taip jau pasaulis (šiuo atveju – dažniausiai aplinkybės ir festivalių organizatoriai) surėdė, kad kai kurie festivaliai iš mažų open airų virsta gigantiškais renginiais, kai kurie gyvuoja  dešimtmetį, bet vis dėlto ištaria „sudie“, priversdami gerbėjus nubraukti sūrią ašarą. Manau, jog visiems praėjusiais metais teko išgirsti apie beveik sudegintus Rumšiškių liaudies buities muziejaus ir festivalio „Granatos Live“ tiltus. Tiltai, ko gero, buvo ne mediniai, tad užsiliepsnojus keliems muziejaus pastatams, ugnis nepalietė festivalio organizatorių ir liaudies buities muziejaus vadovų santykių. Ar man dėl to džiugu? Žinoma, nes rugpjūčio 3–5 dienomis jau šeštus metus vykusios „Granatos Live 2018“ man buvo pirmosios, o aš žmogus paprastas – pirmųjų kartų laukiu ir jais džiaugiuosi.

Apie festivalį „Granatos Live“ esu girdėjusi daug legendų: viena jų byloja, kad pagal surenkamą auditoriją šis festivalis yra turbūt didžiausias Lietuvoje (galite ginčytis, bet bene 20 tūkst. žmonių vienoje vietoje nėra mažai). Renginys taip pat garsėja tiek lietuvių, tiek užsienio atlikėjų gausa. Taip pat teko girdėti, jog pasibaigus šiam open airui sekančių metų renginio laukia ne tik festivalio lankytojai, bet ir jame koncertavę atlikėjai. Ir net jeigu nežinai, kas festivalyje koncertuos, gali būti tikras, kad tų atlikėjų dainas jau esi girdėjęs: darbe ar prekybos centre, troleibuso vairuotojo kabinoje ar taksi automobilyje, odontologo ar kosmetologės kėdėje. Populiarioji muzika tokia jau yra – mėgsti tu ją ar ne, ji visada ras kelią link tavo ausų. Net galiu lažintis iš visų pasaulio pinigų, kad kada nors prigausi save beniūniuojant vasaros hitu tapusį kūrinį, kurio šiaip jau tavo grojaraštyje nė su žiburiu nerasi.

„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

„Granatos Live“ / Gyčio Vidžiūno nuotr.

Nors vartai į festivalį buvo atidaryti dar ketvirtadienį, pati į jį atvažiavau penktadienio pavakarę su labai draugiška pora, kurių laukiamiausia festivalio grupė buvo „Flying Saucer Gang“. Pakeliui link renginio klausėmės būtent jų – jei atvirai, apie šią grupę praktiškai nežinojau nieko (na gerai, kaip ir daugelis jūsų, žinojau, kad grupės lyderis susitikinėja su gerai „Instagram“ platformoje žinoma Karolina Meschino – tuo mano žinios apie šiuo kauniečius ir baigėsi.) Nors važiuodama į festivalį ir klausydama jų nejudėjau kaip Kevinas Durantas, bet skatinama sportinio intereso panorau išvysti „Flying Saucer Gang“ pasirodymą.

Paprastai, vertinti festivalį pradedu jau nuo pat įvažiavimo į jo teritoriją – tam, kad susidaryčiau pirmąjį įspūdį, kuris festivalio eigoje arba keičiasi, arba lieka toks pats. Manau sutiksite su manimi, jog nei vienas į renginį gerai praleisti laiko atvykęs lankytojas nėra patenkintas šalia vykstančiais konfliktais. Tokių konfliktų vos įžengusi į „Granatos Live 2018“ teritoriją mačiau bent 4. Žinoma, niekas nėra apdraustas nuo neprognozuojamų personų, bet vis dėlto mano tobulame svajonių festivalyje šių dalykų būti neturėtų. Arba būti tiek, kad jų paprasčiausiai nematytų mano akys. Kadangi pats festivalis – didelis bei talpinantis ne šimtą ir ne vieną tūkstantį žmonių, natūralu, kad atstumai tarp palapinių miestelių, stage‘ų ir parkingų yra milžiniški (žmonės netgi kalba, kad pastarieji – tokie milžiniški, jog penktadienį pradėjus eiti iš taško A, tašką B pasieksi paskutinę festivalio dieną.) Na, bet ilgi (ir tuo pačiu logiškai pagrįsti) atstumai man netrukdė, o kursuodama iš vienos vietos į kitą nesklandumų nepatyriau – kaip jau minėjau, žmogus aš paprastas. Už jūrų marių, už palapinių miestelių ir stovėjimo aikštelių, netoliese Liaudies ir buities muziejaus ekspozicijų buvo įsikūrę 6 festivalio stage‘ai: „Carlsberg“ (main), „Nescafe“, „Lnk.lt“, „Red Bull“, „Lizdas“ bei „Beach“.

Festivalį pradėjau bekraudama išmanųjį telefoną „Nescafe“ zonoje – tuo pačiu saugojau festivalio savanorių paliktus įrenginius. Patogiai įsitaisiusi ir darydama gerus darbus stebėjau minią klausytojų pritraukusį Jazzu pasirodymą. Akimirką galėjai pagalvoti, kad pastarieji ką tik nulipo nuo „X faktoriaus“ scenos. Nemeluosiu: ir pati kartu su draugu iš visos širdies plėšėme dainą „Lower Than The Ground“ (žinote – panašiai, kaip tą daro žmonės dušo kabinose). Įspūdį paliko ir nepriekaištingai sugrojęs styginių kvartetas bei choras, kas buvo šiek tiek netikėta, bet itin kokybiška.

„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

„Granatos Live“ / Dainiaus Dambrausko / „We Belong in Photos“ nuotr.

Kadangi šiame festivalyje išlipau iš savo muzikinės komforto zonos, tai perklausiau ir Monique koncertą, o sėdėdama pievoje tarp main ir „Nescafe“ stage‘ų išgirdau ir Lilo ir Innomine pasirodymo fragmentus. Pirmajame pasirodyme, kaip ir galima tikėtis, netrūko pompastikos, daug garso ir šviesų, gražių sceninių apdarų ir per radijo stotis nuolatos transliuojamų dainų. Lilo ir Innomine pasirodymas buvo tamsesnis, kur kas paprastesnis (kaip ir priklauso lietuviškos repo scenos vilkams), bet drąsiai galiu sakyti, kad jis buvo ne ką prastesnis nei prieš tai minėtos atlikėjos. Paklausiau ir visų taip lauktos Ritos Oros, kurios išgirsti susirinko bene visi festivalio lankytojai. Skambant šios atlikėjos kūriniams susimąsčiau ir prisiminiau seną kaip pasaulis tiesą, jog muzika, kokia ji bebūtų, gydo, vienija ir išlaisvina. Būtent albanės-britės koncerto metu, matydama minią scenos apšviestų bei šokančių siluetų, suvokiau, kad kiekvienas festivalis turi savo aurą ir savo publiką, kuri ir sukuria gerą atmosferą, kokiame renginyje tu bebūtum. Pasirodymas buvo aukšto pilotažo – atlikėja ne tik dainavo, bet ir šoko, užvedinėjo publiką.

Laukiau ir „Rudimental“ DJ seto – žinoma, gaila, kad tai buvo ne live‘as. Vis dėlto iki skausmo puikiai pažįstami kūriniai išjudino net ir labiausiai nusikalusius festivalininkus. Puikiai padirbėta ir su šviesų efektais – stebėdamas sceną galėjai išvysti išskirtines vizualizacijas.

„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

„Granatos Live“ / Dainiaus Dambrausko / „We Belong in Photos“ nuotr.

Turbūt viena linksmiausių festivalio akimirkų galėčiau laikyti savo atėjimą į Sauliaus Prūsaičio koncertą. Jau žygiuodama link pagrindinės scenos ir išgirdusi kažkurio „Happyendless“ kūrinio fragmentus (nesu tikra, ar tai buvo „Sweet Sweet Super Sweet“, ar „Power Forever“ – didelio skirtumo nėra, abi dainos prieš beveik dešimtmetį buvo hitai) nutariau, kad šis pasirodymas – vertas patikrinimo. Žinoma, atėjau būtent tuo metu, kai visi rėkė, jog nori šokt, ir kas būna, kai tau sueina 39-eri. Tiesa, miniai to ir tereikėjo: Prūsaičio šokių ir dainų. Viso likusio pasirodymo metu stebėjau aplinką ir bandžiau suvokti šį fenomeną, kadangi su draugais reguliariai padiskutuojame tema „kas atsitiko Prūsaičiui?“ Manau, kad perėjimas iš elektroninio roko barikadų pusės į visišką (nu)popsėjimą buvo pasirinktas ne veltui, tačiau vis dar gvildenu dilemą. Kaip dainų tekste esančios kelios eilutės, o  kartais ir vienas sakinys (dažnai  besikartojantis beveik visas 3 minutes) ir tokia paprasta, monotoniška  melodija gali taip išvesti žmones iš proto? Autentika? Ko gero.

Atvirai kalbant, prieš „Granatos Live  2018“ dar nebuvau girdėjusi daug kur koncertuojančių „BA.“, tad šis festivalis buvo puiki proga paklausyti 3-ius metus iš eilės į festivalio main stage lipančios grupės. Grupės frontmanui Benui Aleksandravičiui tai buvo 6-osios „Granatos Live“, tad tikėjausi išgirsti ne tik naujus, bet ir „BA.“ gerbėjams jau seniausiai į atmintį įsirėžusius kūrinius. Deja. Vis dėlto koncertas buvo geras, įstabus ir energingas. Kiek vėliau didžiausiu atradimu main stage man tapo George Ezra. Jo pasirodymo metu nuoširdžiai išsišokau – anglo jausmingos baladės netruko virsti į gyvos muzikos šokius. Labiausiai man patiko tai,  jog prieš kiekvieną atliekamą kūrinį britas papasakodavo trumpą istoriją apie tai, kaip gimė viena ar kita daina ir ką ji galėtų reikšti klausytojui. Brito nuoširdumas ir stiprus balsas papirko ne tik mano, bet ir kitų klausytojų širdis.

Man, kaip ir kiekvienam mirtingajam, labiausiai festivaliuose patinka sulaukti savo mylimiausių atlikėjų, tad dar soundchecko metu jau nekantriai stoviniavau prie „Nescafe“ scenos, kur garsą tikrinosi junior a. Ką veikiau ir ką jaučiau per patį pasirodymą – nupasakoti neįmanoma. Į padebesius staiga šovusio atlikėjo muzika man – visiška vasara: ankstūs, dar kava kvepiantys jos rytai ir malonia vakaro vėsa alsuojantys vakarai; kūną virpėti priverčiantys nostalgijos prisodrinti jausmai ir kažkas aukščiau euforijos. Šio koncerto metu teko ir verkti, ir šypsotis, ir net basomis kojomis šokti prie pat scenos atsiduodant žemų dažnių ir aksominio balso vibracijoms. Pasirodymo man paprasčiausiai buvo per mažai. Tiesa, tikrai ne dėl to, jog atlikėjas koncerto metu nebūtų atidavęs savęs klausytojams – atvirkščiai, su kiekviena daina galėjai jo muziką įsimylėti vėl ir vėl. Bet žinote tą jausmą, kai staiga išgirsti tokią gerą dainą, jog norisi ją repeatinti kokius 50 kartų? Taip nutiko su kiekviena daina šiame koncerte: pradedant nuo „Sleep Machine“ ir „Paper Planes“, tęsiant  „Violent“ bei „Flashbacks“ ir baigiant „Zipper“. Viename interviu junior a yra sakęs: „Tam, kad pasiektum kitus žmones, pirmiausia turi pasiekti save.“ – manau, atlikėjas atrado save, o kartu su šiuo atradimu jis gavo tiesioginį skrydį į klausytojų širdis, bet jau be bilieto atgal.

„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

„Granatos Live“ / Manto Repečkos nuotr.

Atradimu festivalyje man tapo ir grupė „The Roop“, kuri „Nescafe“ scenoje grojo iš šeštadienio į sekmadienį. Muzikantai jų besiklausančiai miniai pravedė naktinę mankštą (tiesiogine to žodžio prasme), kuri nustebino – skambant grupės kūriniams diriguojantis vokalistas šokdino absoliučiai visus susirinkusius. Man beliko tik šypsotis ir pasisemti to pozityvo, kuriuo švytėjo grupės nariai, atlikdami ne mažiau pozityvius kūrinius apie meilę pasauliui ir svajones – pastaruosius 3 val. nakties gyvybingai dainavo ne tiek jie, bet visa minia.

Beje, kažkokiu būdu festivalyje buvau pasiklydusi – būtent šio paklydimo metu šeštadienio rytą, eidama link automobilių stovėjimo aikštelėje buvusių draugų, išgirdau skambant stiprius elektronika persmelktus garsus. Ir nors grūmojama pirštu nemesti kelio dėl takelio, kelią pamečiau ir atsidūriau „Lizdo“ scenoje. Nenusivyliau: tie, kurie lankosi viename populiariausių Kauno naktinių klubų „Lizdas“, supranta, kaip veikia tos klube pastatytos pakylos, nuo kurių, kartą užlipęs, niekada nebenorėsi nulipti. Taip atsitiko ir su manimi. Jau prašvitus, grojant „Low Heights“ tandemui, šokau taip lyg niekas nemato, o išgirdus Krystal Klear vasaros hitu tapusį kūrinį „Neutron Dance“ visiškai pasileidau plaukus kojoms duodama absoliučią laisvę. Rytiniai šokiai šioje scenoje atgaivino kaip geras šaltas dušas. Ne prastesnis vakarėlis čia nusimatė ir temstant. Monika Seta, Interiors ir „12 inčų po žeme“ man buvo tarsi paskutinis dailininko potėpis ilgai ir kruopščiai dėliotame paveiksle; arba lyg skanus ir lengvas it pienės pūkas desertas po sočios vakarienės gerame restorane. Minėtų atlikėjų selekcijos vienareikšmiškai buvo vertos tokių liaupsių.

Kalbant atvirai ir nieko neslepiant, „Lnk.lt“ ir „Red Bull“ scenose praktiškai nebuvau, nors būčiau su mielu noru paklausiusi tiek Šventinio Bankucheno, tiek „Despotin Fam“. Eidama pro šalį šeštadienio paryčiais iš „Lnk.lt“ stage‘o girdėjau labai daug raginančių ir skatinančių keiksmažodžių – būtent taip savo gerbėjus išjudino „Flying Saucer Gang“. Manęs, tiesa, išjudinti nepavyko – nei pasirodymu, nei keiksmais sužavėta nebuvau. Nusivylę kauniečių koncertu liko ir mano kelionės į festivalį kompanionai. Pasak jų, nuliūdino ne tik pasirodymas, bet ir didžiausi šios grupės fanai – didžioji dalis festivalyje buvusių paauglių, kurie ne itin jaučia ribas. Į „Red Bull“ sceną užklydau sekmadienio paryčiais – galingai apšviesta pilna scena žmonių jau iš toli viliojo užsukti. Vis tik stipriai grojantis trapas ir kažkieno ištarta frazė „Manau, mums reikia susipažinti.“ bei  ją lydėjęs atsakymas „Aš taip nemanau“ nuvedė mane kitais keliais.

Grįžtant prie buities – čia beveik pretenzijų neturiu. Galbūt nepatiko (kaip ir praeitų metų festivalyje „Karklė Live Music Beach“) tik tai, kad biotualetų atstumai nuo kempingų ar kai kurių stage‘ų buvo per dideli, bet čia tik smulkūs niuansai, o minėtą minusą atpirko geri dušai. Beje, žiniasklaidoje sklando gandai, kad šiame renginyje maisto zonoje galėjai pasijusti kaip Kaziuko mugėje. Sunku ginčytis – panašų vaizdinį iš viso to, ką mačiau, susidariau ir aš. Prie gerai žinomų maisto vagonėlių  („Meat Lovers„ „Čilas“) spietėsi minios, todėl ir maisto reikėdavo laukti nuo pusvalandžio iki valandos. Nesu labai kantri, tad nurūkau į pirmą pasitaikiusį kioskelį ir nusipirkau neaiškią tortiliją su plėšyta kiauliena – patirtis ne viena smagiausių, bet kadangi nežinau net kur tai valgiau, tai šįkart negaliu ir perspėti. Apskritai kalbant, didelis buvo ne tik maisto pasirinkimas, bet ir jo paklausa (ypač dienos metu), tad norint skaniai ir kokybiškai pavalgyti reikėjo turėti kantrybės.

Renginyje neturinčius kuo apsirengti ar drabužius ir apavą praradusius festivalio metu gelbėjo „Sportland“ palapinė, vyko ir „Humoro Klubo“ pasirodymas. Kaip ir kituose festivaliuose, dienos metu vykdavo įvairios varžybos: tinklinio, kvadrato (netikėta, nes apie šį žaidimą negirdėjau nuo mokyklos laikų), badmintono, irklenčių, bubble football – trumpai tariant, organizatoriai visapusiškai pasirūpino gera festivalio lankytojų fizine būkle – renginyje vyko ir mankštos. Be aktyvių pramogų buvo ir, sakykime, azartiškesnių: stalo futbolas, minigolfas, stalo žaidimai, virtualios realybės pramogos ir pan.

Jeigu pradžioje buvau užsiminusi apie matytus konfliktus, įvykusius vos tik man atvykus į festivalį, tai jau renginio eigoje jų nebemačiau nė vieno. O renginio atmosfera nenupasakojama – ir tikrai ne blogąja prasme. Kai per Andriaus Mamontovo „Tavo Svajonė“ nejučia pasineri į paauglystę, o prie tavęs priėjusi moteris pažiūri į tavo basas kojas ir tarsi prašydama leidimo ištaria „Aš irgi noriu šokti basomis“, supranti, kad visus dalyvaujančius renginyje vienija tas pats tikslas – gerai praleisti laiką nevaržant savęs. Kai sekmadienio rytą surūkiusi paskutinę cigaretę prašalaičio paklausi, ar jis neturi atliekamos cigaretės, o šis purto galvą ir eina ieškoti tau nikotino iš kitų žmonių, pamatai, kad festivaliai daro žmones draugiškesnius ir paslaugesnius nei įprastai. Lygiai tą patį supranti ir besišypsančiam barmenui tau pardavus gėrimą pigiau sakant, kad kitą kartą sugrįžus paliksi jam arbatpinigių. Rytinei saulei vis labiau kylant į dangų visi open aire sutikti žmonės yra tarsi visados pagalbos ranką ištiesiantys gerieji samariečiai – ne išimtis ir „Granatos Live  2018“ auditorija. Rytiniai pokalbiai, šypsenos, kartais nuo linksmos nakties pavargę veidai transliavo tik buvimą šioje akimirkoje, lyg rytojaus nebebus – na, bet lyg ir tokia festivalių paskirtis, ar ne?

„Granatos Live 2018“: sentimentalūs šokiai basomis ir junior a debesys

„Granatos Live“ / Dainiaus Dambrausko / „We Belong in Photos“ nuotr.

Prieš dedama tašką turiu pasakyti, kad „Granatos Live 2018“ man paliko įspūdį tiek savo atmosfera, tiek muzikiniu atžvilgiu. Man patinka atrasti – šiemet čia atradau unikalią, metai iš metų žmones traukiančią atmosferą. Visi pasirodymai buvo kokybiški tiek garso, tiek šviesų aspektais, viskas buvo profesionalu ir organizuota – taip, kaip ir turi būti su tokio dydžio festivaliais, ar ne? Negaliu garantuoti, kad kitąmet čia vėl apsiausiu šokių batelius, bet šio renginio kartelė užkelta itin stipriai ir tai džiugina. Būdama šiame festivalyje supratau, kad pastarasis kažką reiškia ir kelia sentimentus ne tik kiekvienam klausytojui, bet ir atlikėjams. Linkiu „Granatos Live“ gyvuoti dar ne vienerius metus ir likti tradicija (juk tradicijos nesikeičia!) – tegul šis atviro oro renginys neatsiduria bene kasmet pilnėjančiame nykstančių festivalių sąraše.

 

Teksto autorė – Sandra Voup.