Galapagų org.: Ne vienas kitas festivalis išaugo iš Galapagų pavyzdžio (interviu)

Galapagai

Lietuvoje tūkstantines minias surenkančių festivalių ne tiek ir daug, o rengiančių bent pora didelių švenčių per sezoną išvis mažai, gal tik „Bliuzo naktų“ ir „Galapagų“ organizatoriai gali pasigirti tokiu įtemptu jų organizacijos grafiku vasarą. Tikra festivalinė kalvė!

Šįsyk daugiau dėmesio „Galapagams“. Kadangi apie šių metų „Galapagų“ programą internetas mirga gana dažnai, uždaviau keletą klausimų organizatoriams apie tos programos kūrimo virtuvę.

Kelintas kartas šiemet Galapagams? Ar skiriasi pasirengimo procesas nuo anų metų, ar viskas jau puikiai atidirbta ir nekelia daug streso?

Pirmą kartą festivalio pavadinime „Galapagai“ buvo paminėti 2011 metais. Nuo to laiko „Galapaguose“ apsilankė apie 50 tūkstančių žmonių. Kadangi tai nėra 30-ies žmonių jaukus savaitgalis su palapinėmis prie ežero ir dainomis prie laužo, žinoma, pasirengimas visuomet – maksimalus. Viską reikia sustyguoti iki menkiausių detalių. Jei apie kažką nepagalvojai – geriau jau pagalvok. Tai festivaliautojams – trys dienos gero vaibo, daug draugų, viskas „wow, kaip faina“. Organizatoriams, suprantama, tenka visas užkulisinis stresas, daugybės grandžių sujungimas ir kontroliavimas, nemigos naktys ir visi kiti kasdieniai reikalai (šypsosi). Ir nė vienais metais nebus lengviau, nes festivalis – gyvas organizmas. Kaskart viskas iš naujo, kaskart kiti headlineriai, kita programa, šiemet – dar ir kiek perdėliota salos geografija. Open air‘as dar be to: niekada nežinai, ką paruoš tau savaitgaliui dangus. Kiekviena diena – staigmena. Bet tai ir veža: festivalio organizatoriai praktiškai nepatiria rutinos, nuobodžiąja prasme. Visada per stuburą kala elektra (šypsosi). Dėl to ypatingos vertės yra mūsų sena gera komanda, kuri jau sulipusi per daug metų. Ir savanoriai visada į šitą festivalį nori sugrįžti. Didelė dovana, kai gali pasitikėti kitais žmonėmis, kaip savimi. Kartais iš šalies žiūrint atrodo, kad tikrai – viena šeima viską organizuoja. Niekam nieko pirštu nereikia rodyti – kiekvienas žino, už ką atsakingas ir dirba iš širdies, o ne dėl to, kad reikia. Savo darbą padarys – dar ir kitam padės.

Koks yra galapagietis? Kaip jam, prieš tai nesilankiusiam Jūsų festivalyje, save atpažinti?

Galapagų salyne – tame tikrąjame – gyvena labai spalvinga chebra. Kartą darėme mūsų scenos žvaigždžių fotosesiją, remdamiesi anų Galapagų fauna. Samas bučiavosi su skiauterėta iguana, Mesijus vartėsi ant smėlio su ruoniais, Jazzu šnabždėjosi su gražuole Fregata (paukštis raudonplunksnis), Jurga Šeduikytė ilsėjosi ant akmenų su mėlynakojais bubiais (jie tokie kaip antys su mėlynais botais), buvo ir vėžlys Džordžas, kiti. Stebėjomės, kaip viskas sutampa, kiek panašių personažų. Tai, ko gero, ir apie festivaliautojus galima taip pasakyti: jie yra laisvos sielos, kiekvienas savaip fainas, išradingas, kūrybingas, spalvingas. Čia nėra tipų languotais šortais su pilkomis kojinėmis Gariūnų sandaluose su panos rankinuku, persimestu per petį. Turbūt nesutiksi aršių marozų, kurie turi vieną tikslą – išgaruoti savo adrenaliną muštynėse. Labiau susirenka tie, kuriems „Mini Cooper“ lenkia BMW „chuligankę“. Studentų kompanijos, gamtos vaikai, žmonės su polėkiu, geru humoro jausmu – tokia dominuoja publika. Juokingi overall‘ai, merginos trumpais šortukais, mėlynais ir rožiniais plaukais, banglentininkus primenantys vaikinai. Atvyksta ir šeimų su vaikais. Kodėl gi ne? Aišku, priklauso ir nuo konkrečių metų headlinerių, kokia publika susirinks. O jei žmogus dabar skaito, ir galvoja, kodėl aš ten dar nė karto nebuvau? Tai galiu pasakyti: pats laikas apsilankyti. Ar tai – tavo festivalis, suprasi, tik ten atvažiavęs.   

Kas labiausiai motyvuoja metai iš metų sukti tą intensyvų festivalių ratą, organizuoti 2-3 festivalius per metus?

Kai žinai, kaip. Kai yra įdirbis, tradicijos. Kai jauti, kad žmonėms to reikia. Didžiausia motyvacija – gera emocija, kuri visuomet sugrįžta. Aišku, jei žiūrėsime į probleminę pusę, tai taip – daug jaunos Lietuvos išvažiavo, reiškia, tavo auditorija, kuri galėtų pirkti bilietus ir švęsti gyvenimą, iškeliauja. Be to, kasmet viskas brangsta, o bilietų radikaliai branginti negali. Taigi, nėra lengva suburti tuos tūkstančius žmonių ir padaryti taip, kad jie išvažiuotų namo laimingi. Bet kai pavyksta – ar gali būti laimingesnis? Darai tai vėl ir vėl. Rizikuoji viskuo vėl ir vėl, bet toks tas renginių organizatorių kelias. Kas sakė, kad turi būti lengva?

Kokiais trimis žodžiais apibūdintumei GALAPAGUS?

Gyvenimas Yra Šiandien.

Ar praėjus renginiui, susipakavus ir grįžus į namus nebūna liūdna, jog visų metų darbo rezultatas štai popt ir pralėkė per vieną savaitgalį?

Būna. Niekada laikas neprabėga taip greitai, kaip per festivalį. Grupės keičia grupes, čia sveikiniesi – čia išlydi. Toks pagreitintai besisukantis ratas. Atrakcionai, kurie išmeta į orą. Kelios sekundės – ir viskas. Žemė. Tačiau bandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei festivalis visu savo intensyvumu truktų mėnesį. Turbūt baigtume jį ligoninėje.. (juokiasi).

Ar kadais įvykęs „Roko naktų“ virsmas „Galapagais“ buvo gudrus marketingistų patarimas pritraukti daugiau publikos, ar logiškas žingsnis, norint festivalį perkelti į kitą lygmenį?

Marketingistai buvo įtraukti paskui. Pradžioje buvo jausmas, kad tą vieną odinę striukę jau išaugome, norėjosi kažko daugiau. Rokas turi aibę versijų, krypčių. Senoji, pamatinė muzika buvo kamienas, bet augo naujos šakos. Įsileidome kitų žanrų. Jauni komandos žmonės šį festivalį matė kaip tik taip. Daug kalbėjomės, daug keliavome per pasaulio festivalius, sėmėmės idėjų, mokėmės iš gerų pavyzdžių, nieko neforsavome – viskas vyko natūraliai.

Papasakok šiek tiek apie nekoncertines veiklas Galapaguose. Kas jose dalyvauja? Ar jos festivaliui svarbios?

Tai – labai intensyvus festivalis. Viską apeiti ir visur sudalyvauti praktiškai neįmanoma. Bet yra programėlės – galima susidėlioti savo maršrutą, išbandyti vietoje, kas patrauks dėmesį. Viskas pagal poreikius, charakterį. Vienam užtenka pasidaryti laikiną tatuiruotę, gal festivalio marškinėlius, pažaisti stalo futbolą, kitus žaidimus, suptis ant hamako, išmokti pereiti lynu, pašaudyti iš lanko. Kitam reikia komandinių rungčių, tokių kaip „Galapagai Challenge“, kur bėgama, lipama, šliaužiama. Saloje veikia wake-parkas, šiemet turintis naujus operatorius. Šaunūs žmonės, nusiteikę prisijungti prie festivalio. Taigi, bus progų pralėkti ežeru ir pamatyti festivalį iš vandens. Yra ir paplūdimys, kuriame šeštadienį gros didžėjai, ne vienas ten praleidžia daug gražaus laiko. Mes esame socialiai atsakingi, todėl ir socialinės akcijos festivalyje – dažnos. Daug gražių užsiėmimų ir dykai, ir už pinigus. Šiemet turėsime apie 40 skirtingų pramogų rūšių. Tai išties daug. Kiekvienas ras ką nors sau.

Greičiausiai visi festivaliai turi savo antipubliką, t.y. žmones, kurie kritikuoja festivalio vertybes, kartais gal net ganėtinai radikaliai ir garsiai. Ar Jūs turite tokių „heiterių“? Dėl ko jie dažniausiai burba?

Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna, bet dažniausiai tai – žmonės, nė karto nebuvę festivalyje. Jokiame. Labai gaila, kad dabar išgyvename tokį laikmetį, kai festivalių kultūra, kurią įsivaizduojame vakarietišką, yra menkinama, pasigirsta viduramžiams tinkamų „davatkiškų“ dejonių. Bet visiems fainas nebūsi. Nesukam dėl to galvos. Visokių žmonių yra, tegul jie gyvena taikoje su savimi. Bent jau – su savimi.

Turite ilgametę festivalių organizavimo patirtį, galbūt netgi vieną didžiausių Lietuvoje. Turbūt stebite ir kitus renginius? Kaip, Jūsų nuomone, Galapagai atrodo Lietuvos festivalių kontekste?

Ne vienas kitas festivalis išaugo iš „Galapagų“ pavyzdžio. Taigi, mes vienaip ar kitaip – visada priekyje, visada – veidrodyje. Bet „veidrodėli, veidrodėli, kas pasaulyje – gražiausias“ gal nežaiskime (šypsosi).

Dėl ko šiais metais verta krautis kuprinę ir traukti Zarasų link liepos 27-29 dienomis?

Dėl to, kad „Galapagai“ – tik kartą metuose. Ir už tokią bilieto kainą vargu ar kada nors gautum  išgirsti beveik 70 grupių, susipažinti su naujais draugais, papramogauti, leisti savaitgalį kaip širdis nori, patirti kietų nuotykių, pailsėti fantastinėje gamtoje. Ten pamiršti viską apie pasaulį, liekantį už tilto. Atvažiuoji į salą – ir to, kas vyko kažkur, kažkada nebėra. Esi čia ir dabar, savo gyvenimo šventėje. O šiemet ją švęsime su JP Cooper, Jose Gonzalezu, Alice Merton, Tom Walkeriu – žmonėmis, kurie groja jau net ir šaldytuvą atsidarius, ar paspaudus skrudintuvą per pusryčius. Jie yra šių dienų herojai, skaičiuojantys perklausas šimtais milijonų. Festivalyje „Galapagai“ jie surengs gyvus pasirodymus. Lietuvių flange – „G&G Sindikatas“, Beatrich, „Lilas ir Innomine“, „Beissoul & Einius“, Migloko, Vidas Bareikis, Mesijus, „Solo Ansamblis“,  daugybė kitų gerai žinomų vardų. Be to, dešimtys puikų didžėjų, įskaitant ir svečius iš Londono „Sub Focus“. Penktadienį festivalis gyvens „Balkanakčio“ rimtu. Tie, kurie Vilniuje per Kultūros naktį užsuko į Halę ir pateko į tuos balkaniškai čigoniškus šokius – gali įsivaizduoti, kaip bus gerai. Ką ir sakyti – praleidę gailėsis visus metus. Čia kaip su tuo laišku: nepasidalinsi su draugais – bus septyni metai blogo sekso... (šypsosi).

 

Atsakymus organizatoriai parengė kolektyviškai
Klausimai Gintarės B., Manofestivalis.lt