Fotografas SielojRamu: jeigu festivalis yra mano, tai aš esu jo fotografas

Iš garso įrašymo įrenginio sklinda gražus ramios ir vėsios pavasario popietės pašnekesys, įvykęs Vilniaus Bernardinų sode. Kalbinu prieš tai dažnai renginiuose ir festivaliuose sutiktą fotografą, kurio pseudonimas SielojRamu puikiai atspindi pokalbio aplinką. Išgirstu daug pozityvių minčių apie fotografiją, vaizdų įrašymo kultūrą. Keičiamės mintimis apie festivalius bei jų organizatorių dėmesį  šiai temai.

Ramaus ir informatyvaus skaitymo.

 SielojRamu

Dažnai duodi interviu?

Ne, kadangi dirbu žaidimų industrijoje, tai apie žaidimus ir jų kūrimą esu pora kartų kalbėjęsis. O apie fotografiją dažniau su draugais pasikalbame.

Tai kaip atsitiko, kad tapai fotografu?

Pačiumpi fotoaparatą, pradedi su juo kažką daryti. Jeigu tai patinka, tai tampi fotografu, jeigu nepatinka, tuomet nepatampi.

Šiaip visai neseniai buvau Nacionalinės dailės galerijoje pokalbių cikle „Kas nėra fotografija“. Ten buvo kalbama, jog kiekvienas žmogus yra fotoaparatas, nes turi akį, kuri veikia kaip fotokamera. Vieniems patinka tuos vaizdus įsirašinėti labiau, kitiems mažiau. Man turbūt labiau patinka.

Man fotografavimas yra pasakojimo būdas. Tą pasakojimą dėlioji pagal tai, kas yra viduje. Pagal tai, ką tu nori kitiems papasakoti, kokią nori emociją sukurti arba ne tik emociją, bet ir mintį. Ir iš to viskas išplaukia, kaip tau gaunasi. Technikos pasirinkimas yra tik apgalvotas ir dažnai galimybių apribotas įrankių pasirinkimas.

Mantai, o kas nėra fotografas? Ką manai apie tuos, kurie nuolat visur pleškina?

Aš gal renesansiškai žiūriu į žmogų. Kiekvienas žmogus turi teisę turėti keletą profesijų arba išraiškos formų. Kai užklijuoji etiketę, kad esi fotografas, vadinasi daugiau nieko gyvenime daugiau ir nedarai. Ir atvirkščiai – yra tie žmonės, kurių profesijos galbūt kitokios, bet jie fotografuoja daug, tai gal jie fotografai? Paskui jau galima kalbėti, ar tai sėkmingas fotografas, ar tai nesėkmingas fotografas, ar komercinis fotografas, ar meninis fotografas, ar fotografas sau...

Ar tu esi fotografas sau?

Taip, aš ir esu fotografas sau, bet man patinka, kai tas „sau“ patinka ir kitiems. Kai pasidalini ir matai, jog nuotraukos teigiamą emociją ir kitiems žmonėms kelia.

Laikas nuo laiko pagalvoju, ar galėčiau pragyvent iš fotografijos? Turbūt taip, bet turbūt ne taip gerai, kaip darydamas kažką kito. Tai galbūt geriau iš to nedaryt duonos, o daryt džiaugsmą. Kai jau pradedi daryt duoną, tai turi mažiau pasirinkimo, nes tau reikia duoną užsidirbt. Komercinį užsakymą turi padaryti net tada, kai jis tau nepatinka. Tada tas, kas nepatinka dažniausiai pradeda plėstis ir dominuoti. Aš kol kas stengiuosi apeiti šitą vietą.

Ar galima sakyti, jog esi renginių ir festivalių fotografas?

Jeigu tas renginys ar festivalis yra mano, tai aš esu jo fotografas. Tas „mano“ yra gana platus. Sakydamas turiu omeny, kad nebūtinai esu šimtu procentų paniręs į tą muziką. Būna, kad draugai arba pažįstami organizuoja ir pasikviečia į festivalį. Ateini ir galvoji, ar čia šiaip mėgautis, ar norisi pasifotografuot. Apsisprendi pats. Dažniausiai, jeigu festivalis ilgesnis, norisi ir fotoaparatą pavedžioti.

Kuo skiriasi išvyka su ir be fotoaparato?

Nepamenu, ar į open-air‘ą esu važiavęs be fotoaparato, o į kažkokį muzikinį renginį, kuris mieste, einu. Kuo labiau aplinka kamerinė arba formali, tuo mažiau aš tą fotoaparatą traukiuosi. Nebent kažkas prašo. Eidamas į filharmoniją turbūt nesineščiau fotoaparato (šypsosi).

Kodėl?

Tai priklauso, ar yra galimybė judėti renginyje, ar yra erdvės. Jeigu tai renginys, kurio metu sėdi ant kėdutės, tai reiškia, kad fotografuosi visąlaik iš vieno taško, padarysi 3 nuotraukas ir jos visos bus panašios. Kitas dalykas, kiek tu trukdysi kitiems klausytis muzikos ar žiūrėti spektaklį. Jeigu trukdysi, tai gal nelabai verta tada. Trečia, o kiek iš tiesų organizatoriai leidžia tai daryti? Nes čia, Lietuvoje, niekados nesupaisysi. Ant bilietų dažniausiai būna ženkliukai, kad negalima fotografuot, net jeigu tai yra fotografijos festivalis SNAP, nors ten idėja tokia, kad visi vaikščioja su fotoaparatais ir gali stenduose kažką pasibandyt (šypsosi).

Nuo kokio festivalio fotografavimo pradėjai ir kas šiuo metu tave domina?

Pirmas festivalis, kurį fotografavau buvo Mėnuo Juodaragis, bet, man atrodo, niekas tų fotografijų neprisimena. Jeigu gerai atskaičiuočiau atgal į praeitį, tai buvo kokie 2002 metai. Žinau, kad buvau fotografijas sudėjęs į internetą. Jas netgi buvo kažkas pasiskolinęs, bet vėliau jas kažkur pamečiau. Dabar lyg ir radau, bet dar neišdrįsau pažiūrėt. Kai žiūri į savo pirmuosius darbus, norisi paverkt arba veidą užsidengt (juokiasi). Galbūt idėja, ką norėjai nuotraukose pasakyt, yra ta pati, bet sugebėjimo nebuvo, aparatūros nebuvo. Yra ilgas kelias iki to momento, kol sugebi užfiksuoti tai, ką nori... Taigi, tame festivalyje supratau, jog vaikščioti, kalbėti ir gerti alų (o aš alaus negeriu), yra tik pusė festivalio, o bandyti jį užfiksuoti ateičiai arba bent jau sau, yra kita pusė. Na, ir jos man viena kitą papildo.

Kaip sekasi dėl fotografavimo veiklos susitarti su organizatoriais? Ar jie noriai praleidžia į renginius mainais už fotografijas?

Kadangi aš fotografuoju dažniausiai sau, tai nelabai stengiuosi susisiekti su organizatoriais asmeniškai. Nebent nuolatos artimai  bendrauju su jais, kaip pavyzdžiui, su festivalio Mėnuo Juodaragis organizatoriais. Fotografuoti didžiuosiuose festivaliuose dažniausiai nebūna problemų. Šiaip aš nesiekiu įlįsti nemokamai mainais už fotografijas. Tai nėra pagrindinis mano tikslas. Aš festivalį renkuosi pagal tai, kiek jis man įdomus ir organizaciniai reikalai man ne tokie svarbūs.

Ar vis dar  Mėnesį Juodaragį laikai savo pagrindiniu festivaliu?

Taip, nes ten yra ta muzika, kuri yra arčiausiai manęs. Ir pati idėja festivalio, pati kryptis yra artimiausia mano vidinei krypčiai. Dėl to ten viskas gerai, net jeigu garsas blogas ar kokia nors norima grupė neatvažiavo, tai nesvarbu, nes atmosfera yra tavo ir žmonės, kuriuos sutinki yra panašios krypties. Kartais tuos žmones sutinki tik kartą metuose – per tą suvažiavimą.

Minėjai 2002 metus, kaip savo veiklos pradžią, tai jau galima daugiau nei dešimt Juodaragių suskaičiuoti. Ar vis dar yra ką ten fotografuoti? Atrandi ten ką nors naujo, ko prieš tai nebuvo tavo kadruose?

Turbūt nefotografuoju dėl kažkokio dar nematyto kadro. Aš mėgstu pasakoti istorijas. Ir tos istorijos gali būti apie tą patį, bet kiekvienais metais jos truputį keičiasi. Jeigu palygini istoriją prieš 5 metus, pamatai, kad ten viskas buvo kitaip. Keičiasi žmonės, keičiasi... kartais atvažiuoja tie patys žmonės, bet pamatai, kad jie jau yra pasikeitę. Grupės būna kitokios, savi iššūkiai.

Man labiausiai patinka papasakoti istoriją, kas yra tarsi užrašas sau. Kaip tu jį matei, ką ten veikei, ką sutikai. Grynoj atminty per daugelį metų tai išblanksta, o pažiūri fotografijas ir atmintis truputį vėl atsigauna. Tai kaip būdas užsirašinėt.

Be to, kai daugiau bendrauji su organizatoriais, žinai, kad jiems irgi reikia specialių fotografijų iš kokio nors renginuko ar grupės pasirodymo ir tai yra geras būdas atkreipti dėmesį į programos dalį, kurios galbūt eidamas su minia būtum net nepamatęs. Tada ir užfiksuoji tai, ko pernai neužfiksavai. Būna, pažiūri kitų fotografijas ir galvoji: „ čia buvo toks įvykis, o aš jį pražiopsojau“. Bet kuo didesnis festivalis, tuo sunkiau pabūti visur, nes viskas vyksta vienu metu.

Skaičiavai, kiek kilometrų suvaikščioji per vieną festivalį?

Tokių priemonių fiksuoti neturiu, bet pagal nuovargį, tai manyčiau, kokius 20-25 kilometrus. Galvojau kažkada dviratį vežtis, bet paskui nutariau, kad nedaug palengvės.

Vis tik įdomus tavo vaidmuo festivalyje. Pasiimi fotoaparatą, eini vienas ir viską stebi. Nepasiilgsti prisėdimo ant kėdutės prie palapinės, pakalbėjimo su žmonėm, aptarimo, pokštų?..

Į festivalį dažniausiai važiuoju su draugais, o po festivalį bėgioju vienas, nes niekas paskui nespėja, bet čia ir yra įdomumas, kad aplankydamas daugiau festivalio taškų, sutinki daugiau draugų negu sėdėdamas prie palapinės. Persimeti keliais žodžiais, keliais sakiniais, jeigu artimiausiu metu nieko svarbaus nevyksta, tai prisėdi ir ilgiau paplepėt. Aš nelabai suprantu tuos, kurie atvažiuoja į festivalį ir neišlenda iš palapinės. Aš iš to bėgiojimo patiriu labai daug bendravimo.

Tiesa, kartais norisi truputį pailsėti, bet dažnai festivalių programa būna gana apdairiai sudaryta ir dienomis pakanka poilsio.

Fotografijas, bent jau festivalio Mėnuo Juodaragis, dažnai dedi dienomis – pirma diena, antra diena ir t.t. Kodėl pasirinkai tokį būdą?

Kaip kada. Dabar neturiu sprendimo. Kartais dedu po vieną dieną, kartais didesniais gabalais. Priklauso, kiek aš jų sutvarkau per vieną prisėdimą. Norisi dažnai sutvarkyt bent jau vienos dienos. Įvairiai.

Aš manau, kad padarau per daug fotografijų ir jų per daug įdedu. Bet yra trys grupės, kurios žiūri nuotraukas – tai žiūrovai, muzikantai ir organizatoriai. Jiems visiems reikia skirtingų fotografijų. Aš bandau rasti kompromisą ir papasakot, kaip festivalis atrodo žiūrovams, grupėms (kaip jos atrodė nuo scenos) ir organizatoriams – koks festivalis buvo visumoje, kokie ryškesni nutikimai įvyko. Kai visa tai bandai sudėti į vieną vietą, gal tai truputį per daug išsiplečia, todėl sudėliojimas keliomis dienomis žiūrėjimą palengvina. Iš kitos pusės, žmonės mėgsta atšviežinti prisiminimus savaitę po festivalio. Jie naršo, žiūrinėja, komentuoja, taginasi ir pan., tuomet didesnis kiekis padeda. Ir, aišku, ilguoju laikotarpiu, kai prisireikia, tarkim, kokios nors grupės fotkių, pamatai, kad reikėjo tos krūvos. Galbūt netgi per mažai nuotraukų padaryta, bet visko neaprėpsi.

Ar nebūtų paprasčiau visų būsimų galerijų perkelti į facebook‘ą? Nes dabar, pripažinkim, jame telkiasi didžioji dauguma vizualios informacijos. Jis yra gana populiarus reiškinys. Kodėl Tu to nedarai?

Na, šiaip tas poreikis yra rimtas, tik su facebook‘u yra rimtas trūkumas. Viena, jis bet ką padaro su fotografijų kokybe, o antra – jis bet ką daro su fotografijų tvarka, t.y. bet kaip sudėlioja, o man svarbi yra tvarka, nes aš darau pasakojimą. Kiek kartų mėginau tą padaryti, visąlaik baigdavosi susinervinimu, kad nesigauna taip, kaip norisi.

Bet po to dalis vis tiek iškeliauja į facebook‘ą. Nepyksti, kai žmonės kopijuoja tavo fotografijas ir dedasi vietoje savo profilio nuotraukos?

Oi ne. Dalintis jų pačių atvaizdais mano nuotraukose yra jų pačių teisė. Kiekvienam savo atvaizdas priklauso. Gal tiktai nesmagu, kai kas nors pasivagia nuotraukas. Kai ką nors gražaus padarai, o kažkas pasiima, užsideda ant savo produkto ir pradeda pardavinėti kažkokius tavo kūrinius, tada ne taip gerai jauties. Iš kitos pusės tai kaip ir pripažinimas, bet smagiau, kai paklausia. Viena grupė, prisimenu, panaudojo mano nuotrauką iš festivalio savo albumo viršeliui, po to atsiuntė daug kompaktų ir marškinėlių. Malonu.

Suprantu, kad tu leidi žmonėms su savo nuotraukomis elgtis priklausomai nuo jų sąžiningumo lygmens... Juk nesi teisme įrodinėjęs savo autorystės?

Oi ne... dažniausiai tik norisi, kad būtų nurodyta, iš kur ta fotografija, dėl to, praktiškai, aš pradėjau jas taginti savo vardu „SielojRamu“. Kas dedasi į facebook‘ą, kaip profilio foto, tą tag‘ą nusikerpa, bet man vis tik smagu, kad žmogus pasirinko savo profilio nuotrauka mano darytą kadrą.

Daug matai savo nuotraukų?

Kartais. Aš nesu spaudos fotografas, fotografuojantis visus gyvenimo įvykius iš eilės. Dažniausiai savo nuotraukas pamatau facebook‘e. Žiūriu, kažkas lyg ir matyto. Tada pasitikrinu ir, pasirodo, mano! Nėra tokio šimtaprocentinio įsitikinimo, jog čia tikrai mano, bet būna jausmas „matyta“. Dažniausiai tas jausmas neapgauna.

Kokia tavo pseudonimo SielojRamu istorija? Kaip jis atsirado?

Čia dar iš tų laikų, kai žmonės Irc naudojosi pasislėpę. Jeigu kas nors pasivadindavo savo tikru vardu ir pavarde, būdavo labiau keista, nei kad normalu. Vykdavo tas meta kalbėjimas ir keisdavau pseudonimus pagal nuotaiką. Ir kažkurią dieną man buvo, matyt, tokia nuotaika, ir aš taip pasivadinau. Tas pseudonimas, matyt, man reiškė kažką daugiau, tarsi kažkiek rezonavo man viduje, dėl to jis, matyt, ir išliko.

Jis turbūt susijęs ir su tavo fotografija kažkiek?

Aš manau, kad taip. Mano fotografijos spinduliuoja kažkokį santūrų džiaugsmą be pykčio ar agresijos.

Ko reikia tobulai fotografijai?

Visų pirma konteksto, nes be jo fotografija neturi vertės. Kartais tas kontekstas atsiranda vėliau po fotografijos padarymo, kartais – darymo momentu, kartais skelbimo momentu. Gera fotografija yra ta, kuri žmogui neša žinutę, kažkokius varžtelius sujudina. Kartais tai darai per emociją, kartais per protą. Dažniausiai jie žaidžia abu kažkokiomis dalimis. Man gera fotografija yra ta, į kurią norisi žiūrėti ir žiūrėti, t.y. prie jos  vis grįžti ir ką nors naujo atrandi. Fotografija yra uždaras pasaulis, kuris kažkaip kalba su tavimi. Aš gana klasikiniu požiūriu žiūriu į vaizduojamąjį meną – jis turi kalbėti.

Kaip dažnai pats žiūri kitų / savo nuotraukas?

Aš turiu tris dideles lentynas fotoalbumų. Jeigu lyginsi, kiek juose yra fotografijų, tai gal ir ne tiek daug, kiek žmonės pamato facebook‘uose ar dar kur nors, bet kiekis ne tiek daug pasako. Svarbu, kaip aktyviai ieškai kažkokių įdomių nuotraukų, tai galbūt labiau rodo, kiek domiesi fotografija.

Aš labai mėgstu visiems savo pašnekovams užduoti klausimą apie profesinę ligą. Tarkim, muzikantai negali klausyti nederančių garsų, renginių organizatoriai negali žiūrėti į netvarkingai vykstančią renginio eigą, o tu ar sergi fotografams būdinga profesine liga? Štai sėdim čia prie upės ir žmonės fotografuoja mobiliaisiais telefonais savo vaikus. Neerzina?

Aš demokratiškai žiūriu į fotografiją. Nufotografavai tą savo vaiką. Gal kompoziciškai ne visai teisingai, spalvos, tonai gal man nelabai patinka, bet tai yra dokumentas, rodantis kaip tuo momentu kažkas galėjo atrodyti kokiu nors kampu. Tai yra geriau negu nieko. Galbūt kartais nervina, jeigu tas žmonių noras fotografuoti yra nesuderintas su tuo, kas aplinkui vyksta. Turiu omeny, kad užlenda kam nors prieš nosį. Man pačiam taip kartais nutinka ir dėl to būna labai gėda. Reikėtų santūriai tai daryti.

O dėl profesinės ligos, tai aš dažniausiai kitų fotografų, buvusių tame pačiame renginyje, fotografijų nežiūriu, nes susinervinu, kad nepamačiau to ar ano (juokiasi). Jeigu išlenda gera fotografija tokio paties renginio ir ji man patinka, aš ją būtinai palaikinu.

Ar kyla kokių nors saugumo ar buitinių, pavadinkim, sunkumų festivalyje dėl šio tavo pomėgio? Juk važiuoji į festivalį su technika, kuri kainuoja nemažus pinigus.

Dėl apsaugos, tai nešiojuosi techniką su savim ir bėgioju greitai (juokiasi). Labiau nejauku, kai eini į kokį nors renginį ir ant bilieto yra ženkliukas „fotografuoti draudžiama“, bet vis tiek noriu fotografuoti, tada nešuosi įrangą ir bijau, kad neįleis.

Nori pasakyti, jog organizatoriai pernelyg neatsakingai naudoja šį ženklą?

Taip, nes devyniais atvejais iš dešimties nuotraukos iš renginio jam padeda, o ne jam trukdo.

O kada gali trukdyti?

Būna tokių grupių, kurios labai griežtai savo atvaizdus prižiūri ir nori, jog į viešumą išeitų tik tie kadrai, kuriuos jie patvirtina. Bet aš retai tokių grupių koncertus fotografuoju.

Iš kitos pusės, kai jau visi fotografuoja, tai atsiranda problema, jog vieni kitiems užstoja vaizdą. Blykstė nėra geras dalykas renginiuose – šviesa į akį visada yra skaudus dalykas.

Kadais girdėjau vieno šviežiai pradėjusio fotografuoti žmogaus mintį. Jis sakė: „aš dabar daug fotografuoju, daug skaitau apie fotografiją ir pradedu viską matyti kadrais“. O tu irgi viską matai kadrais?

Ne visą laiką, bet čia galime grįžti prie tos minties, kad kiekvienas žmogus yra fotoaparatas, tik ne visi tai supranta. Koncertuose stengiuosi mąstyti kadrais, nes taip atsiranda galimybė pasitikrinti dar prieš nuspaudžiant mygtuką, ar tas kadras yra įdomus ir ar jo reikia. Tai padeda. Ar gyvenime matau kadrais? Aš kartais norėčiau daugiau matyti kadrais. Kartais praeini kokią nors vietą, paskui pamatai kieno nors nuotraukoje ir galvoji „taigi čia toks puikus kampas buvo ir jau kažkas nufotografavo. Kodėl aš nepamačiau?“ Bet čia jau prasideda pusiausvyros ieškojimas, kiek tai yra malonumas, o kiek tas vaizdų ieškojimas pasidaro darbu.

O kur ta riba tarp norėjimo pasidalinti informacija „kad štai čia esu“ ir tuštybės bei pasididžiavimo? Aš kalbu apie visus selfies, vaidybą, pasimaivymą ir pan. Kaip į tai žiūri?

Na, tai kiekvienas žmogus yra savo visatos centras. Ir renginiuose gal net viskas gerai. Kartais gaila, kad turistinėse vietose žmogus, norėdamas pasakyti, jog kažkur buvo, fotografuoja save pačiame centre, užgoždamas tai, kas yra aplinkui. O juk visi žino, kad čia yra jis ir jis užstoja visą kontekstą, nors norėjo pakalbėti apie kontekstą, tada tenka prirašyti, kur esi, nes nesimato (juokiasi). Na, čia irgi akivaizdi facebook‘o įtaka.

Kažkada net mačiau tokį gerą šaržą, kuriame minia šėlsta priešais sceną iškėlę rankas, palaiko muziką rodydami du pirštus ir kratydami galvas, o dabar visi fotografuoja ir filmuoja telefonais. Įdomu, patys žmonės žiūri, ką prifilmuoja?

Aš manau, kad žiūri. Bent vieną kartą, o paskui pasibaisi ir ištrina (juokiasi).

Nes juk telefonu filmuoti garsai iš koncerto dažnai skamba tragiškai...

Na taip, bet iš kitos pusės gerai – pabandai, supranti, jog tai yra nelengva ir galbūt labiau gerbi tuos, kuriems gaunasi, o telefonai minioje sukuria visai gerą fotografinį foną, ypač, jeigu gali aukščiau pasilipti (šypsosi). Tos visos iškeltos rankos...

Reiškia, kad sužavėjo... Įvertinimas.

Gal, kai stovi apačioje, ir visi susigrūdę, dar iškėlę priešais rankas, tai nėra visai malonu, bet visos naujos techninės priemonės atvėrė kitas galimybes, todėl žmonių bendravimo ir elgesio su tomis priemonėmis kultūra turi pasivyti tą reikalą. Jeigu tai pradeda žmones nervinti, tai natūraliai nutrupa ir pasikeičia.

Kartais, kai žmonės taip vieni per kitus lipa, mėgina nufotografuoti ar nufilmuoti, aš sau pagalvoju... nejaugi reikia viską skaitmenizuoti? Negalima įsirašyti į galvą?

Galva nepatikimas aparatas, matai. Jeigu reikia po kurio laiko prisiminti, kokios spalvos buvo žmogaus kelnės, galva nepasakys. Žmogaus atmintis vaizdą suspaudžia, supaprastina. Jeigu tiksliai neįsidėmi detalės, tai ji lieka tik apytikslė. Vadinasi kažkoks skaitmeninis vaizdas yra gerai. Gal tik tos kultūros trūksta – kaip tuos vaizdus rinktis ir kitiems netrukdyti.

Pabaigai, gal kokią pozityvią mintį apie renginių fotografiją apskritai?

Na, fotografija dabar staigiai tobulėja. Nuotraukos iš renginių dabar yra pačios geriausios per visą istoriją. Šiais laikais neblogas mėgėjas ir vidutiniško renginio gali parsivežti labai neblogas nuotraukas.

 

Ačiū Mantui.

Kalbino Gintarė
ManoFestivalis.lt

 

SielojRamu GALERIJA