Festivalyje „Ravine“ – kaip sodriai sklandžiame kine

Portalas I supynes

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Aštuoniasdešimtaisiais Čikagoje gimusi house muzika iš karto rado vietą rinkoje, nes prie repetatyvių darbų įpratę žmonės, ieškodami būdų atsipalaiduoti, labai greitai pajuto, kad tie patys pasikartojantys ritmai, kuriuos jie kiekvieną dieną girdėjo gamyklose, gali būti interpretuoti kaip muzika. Nors nuo tų dienų praėjo jau nemažai laiko, buvo atrasta daug daugiau skambesio ir subžanrų bei pasikeitė ne viena klausytojų karta, house muzikai būdingi 4x4 ritmai liko nepakitę, tik tapo dar kruopščiau išdirbti ir dar intensyviau kabinantys šokti.

Istorija

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Kodėl pradedu rašyti nuo istorijos? Nes pagaliau atradau festivalį, kuriame išgirdau daug kokybiškos house muzikos ir visko, kas dažniausiai keliauja kartu su ja. Važiavau į festivalį nežinodamas, ko tikėtis, nes line up’e – daug nepažįstamų vardų, o lokacija – mistiška paslaptis. Festivalis skaičiuoja antrus metus ir tik saujelė pažįstamų paspaudė „going“ mygtuką, tačiau tie, kurių klausiau, sakė, kad bus gerai.

Loc

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Į vietą atvykti iš Vilniaus nebuvo sunku – nedidelis ženklas Loc ->“ šalikelėje bedė į vieškelį link sraunaus upeliuko. Atvažiavus viskas atrodė labai šeimyniškai. Nebuvo nei uniformuotų apsauginių, nei tvora apjuostos teritorijos – jaučiasi, kad buvo tikėtasi, jog žodis apie festivalį nukeliaus tik iki tų, kuriems tai iš tikrųjų aktualu; turiu pasakyti, kad iš publikos, kurią sutikau, pasirodė, kad šis planas pasisekė.

Honky Tonk

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Lokacija – labai autentiška. Ant kalniuko stovėjo pirtelė, troba, funkcionavusi kaip ofisas, kelios malkinės, atlikusios baro funkciją, foodtruck'ai ir pakankamai erdvi šokiams daržinė. Tarp dalyvių sklido gandai, kad būtent čia buvo filmuojama kino juostos „Redirected“ lietuviškų vestuvių scena. Tiesa, patvirtinti jų negaliu, nes prisipažinsiu – filmus žiūriu neypatingai atidžiai.

Daržinė

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Daržinė iš tikrųjų labai nustebino: užėjęs iš karto supratau, kad batų čia neprireiks, nes po kojomis buvo pabarstytas vėsus smėliukas (už smėliuką ir housiuką vasariškesnių derinių žinau mažai), kamputyje – batutas, o kiek žemiau scenos - vaizdą iškreipiantis veidrodis šokio žingsnelių pasipraktikavimui. Jausmas viduje buvo panašus į emociją azartinių lošimų salone: užeini – užmiršti, kas vyksta aplinkiniame pasaulyje, o ir išeiti nesinori, ypatingai ryte, kai nuo upelio kyla vėsus rūkas. Tai ačiū dievui, kad paryčiais nustojo groti, nes jau norėjome į vidų temptis maišus ir ant jų guldyti palūžusius bendražygius.

Lights

Visa festivalio teritorija buvo aptverta šviesos juosta, kuri iš vienos pusės žymėjo upės krantą, kad paklydę reiveriai netyčia nesušlaptų batų. Apšviesti krūmai, žvaigždėtas dangus ir per festivalius keliaujantis šviečiantis portalas į 2015 metų „Sūpynes“. Apibendrinant, buvo įdėta labai daug pastangų – panašu, kad užsitūsino net ir uodai, nes namo parvažiavau visiškai nesukandžiotas.

Main

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Pagrindinė scena buvo paprastutė, bet efektinga. Lazeriai – nepigūs, visual‘ai – kokybiški, o muzikos selekcija – netradicinė ir kruopščiai atrinkta. Sakydamas netradicinė, neturiu omeny, kad girdėjosi vien tik negirdėti motyvai – labiau buvo balansas tarp to, ką Lietuvos reiveriai myli ir vertina ir to, ko dar nėra girdėję.

Festivalyje „Ravine“ – kaip kine

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Šioje vietoje, prisipažinsiu, dėl asmeninių priežasčių dalyvavau tik šeštadienį, taigi tai, ką apžvelgsiu, apsiribos tik dviejomis dienomis. Šeštadienį girdėjau labai daug house muzikos, kas man ypatingai patiko. Didelis ačiū Roads, Arnui Gataveckui, Mantui Dusty ir Laurine Frost – tiek už pasirodymą, tiek už muzikines įžvalgas, kuriomis pasidalinome po jo; bei visiems kitiems, kurių nepaminėjau, bet klausiau. Labai suėjo ir rytinė sekmadienio programa – chill'inant ant saulutės bei geriant ir geriant kinišką arbatytę.

Festival

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Rašydamas festivalio apžvalgą visada stengiuosi būti ne tik pozityvus, bet ir paminėti kažką, ką galima būtų orientuoti į festivalio tobulėjimą. Ir šiaip, kad nebūtų vien tik saulytės ir gėlytės. Tiesa, kad ir kaip rašydamas ieškojau savo galvoje blogų prisiminimų, jų paprasčiausiai neradau. Prieš išvažiuodamas sėdėjau malkinėje gerdamas smūtį su visiška ramybe sieloje.

People

„Ravine Fest 2017“ / Kristupo Armonaičio nuotr.

Taigi, kadangi turbūt vienintelis dalykas, kurio festivalyje norėjosi truputį daugiau, yra žmonės, „Ravine“ festivaliui duodu devynis balionėlius ir tikiuosi, kad sekančiais metais jų bus šiek tiek gausiau. Ačiū už ypatingai sklandų ir maloniai sodrų vasaros savaitgalį.

 

Rašė – Evaldas.

Nuotraukos – Kristupas Armonaitis. Daugiau mūsų nuotraukų – čia.