Festivalių supersavanoris - kas jis?

Festivalių supersavanoris - kas jis?Besibaigiant atviro oro  festivalių sezonui Lietuvoje, galime džiaugtis, jos turėjome progą daugelį jų aplankyti ir įvertinti skirtingais aspektais. Štai dar vienas apsvarstytas, tačiau iki šiol dar mūsų garsiai neaptartas festivalio matymo kampas  - SAVANORYSTĖ. Džiuginantis atsitiktinumas, jog atradome tikrą festivalinį perliuką – savanorį Erminą, kuris vien per 2012-ųjų vasarą savo gerais darbais džiugino 5 festivalių organizatorius ir spaudė ranką ne vienam šimtui laikinų kolegų.

Su iš pažiūros gana paprastu, tačiau itin kalbiu ir lakios vaizduotės 22 m. vaikinu, būsimu fiziku gyvenime ir aktyviu festivalių dalyviu laisvalaikiu (kaip pats svajoja) prasišnekučiavome keletą valandų, pradėdami sakinį "Bliuzo naktimis", baigdami vairavimo ypatumais ir ne todėl, jog mintys šokčiojo, o todėl, kad viskas, apie ką kalbėjome, tarpusavyje buvo labai susiję ir persipynę.

Šių metų derlius: "Biuzo naktys", "Karklė – Live Music Beach", "Galapagai / Roko naktys", "Mėnuo Juodaragis" ir "Velnio akmuo". Praėjusiais metais pora, dar prieš tai 4. Tendencija aiški - kasmet vis daugiau savanoris ir vis mažiau dalyvis.

"Ar kartais ne smagiau yra tiesiog nusipikti bilietą ir leisti sau pailsėti dėl nieko nesukant galvos?" – klausiu aš savo pašnekovo. "Savanorystė – tai velnio sėkla. Pabandai ir negali sustoti". Toliau apie privalumus: "Nereikia nieko įkalbinėti, važiuoji vienas ir nesuki galvos, niekada neprisigerti, nes visada yra ką veikti. O šiaip aš gaudau patirtį ir žmones. Kiekvienas festivalis man yra nauja vieta, kur aš atsigaunu kaip žmogus. Tai linksminimasis kitaip" – šypsosi.

Paklausiau Ermino, ar pasitaiko, kad festivalyje pasidaro sunku, t.y. kažkas taip erzina, kad net norisi vykti namo. "Dažniausiai kiekvieną kartą būna gerai ir iškart sau žadu dalyvauti kitąmet. Tačiau pasitaiko kvailų situacijų ir žmonių, keistai reaguojančių į dalykus. Pamenu, vienas žmogus užmigo iš streso. Dirbom parkinge ir viena mašina įkrito į duobę, tai teko suktis ir labai greitai priimti sprendimus. Jis to negalėjo daryti, apkritai, nustojo į viską reaguoti. Kitas buvo dingęs, vos ne visą festivalį užlindęs už autobuso telefonu prakalbėjo. Būna žmonėms gal krizės kokios. Bet šiaip per festivalius visi susivienodina – žaliukai, prieš tai buvę nedrąsūs, atsigauna, subręsta, senesni – atjaunėja".

Apie organizatorius: "Būna iškeikia, o patys nieko nedaro arba imasi organizuoti ir vadovauti tik todėl, kad dviem savaitėm anksčiau atvažiavo. Gerai pagalvojus, gauni bilietą į festivalį ir pavalgyt... Įvairių jų būna. Vieni labai stipriai prižiūri, kiti sako "improvizuokit" ir man toks būdas labiau patinka. Smagu pačiam galvot, kaip ką geriau padaryt. Tada pradedi kažką savo įnešt. Manau, geras organizatorius turi įvertinti savanorių galimybes iš anksto. Jeigu jis visus vienodai mato, vadinasi, jis prastas vadovas. Aš dažniausiai jau pildydamas anketą susidarau įspūdį, ko tikėtis...pagal tai, kiek išsamios yra anketos, gali spręsti, kiek organizatoriai gilinasi. Vėliau visa tai pasireiškia per tai, kaip toks kiekis žmonių atlieka savo pareigas, kaip susiskirsto".

Apie smagų nuotykį: "O taip. Per Bliuzo naktis reikėjo šiukšles rinkt. Teritorija didelė, turim tik karučius. Būtume jais dar ilgai vežę, bet radom arklinį vežimą, prikabinom prie mašinos, įsimetėm dykumų pankroko kompaktą ir visą aktyvią zoną sutvarkėm labai greitai ir smagiai".

Festivalių supersavanoris - kas jis?

Muzikinis savanorių šiukšliarinkmobilis

Apie festivalius apkritai: "Festivalis toks gyvas organizmas. Žmonės dažniausiai patys susitvarko ir pasidaro kaip jiems geriau. Gali statyti tą tvorelę, bet, jeigu ji ne vietoj, ją vis tiek apeis. O dėl paties festivalio dydžio, tai čia kaip mitologijoje yra toks homunkulas, kuris pats užauga. Kaip gamtoje, užsimezga kažkas mažo gražaus, tada auga auga... negali festivaliai prasidėti nuo labai masinių, turi viskas savaime išsiplėsti. Ir šiaip festivalis turi užduoti toną. Dabar Lietuvoje labai pradėjo visti festivalių. Reikia pradėti ieškoti kampų, išskirtinumų, kertinio taško. Kitaip tariant, reikia pradėti atsisakyti reklamos ir pradėti kurti. Visus metus palaikyti auditoriją – tą kertinį stuburą. Juk vis tiek viskas priklauso nuo publikos. Būna, susirenka kelios dešimtys žmonių kur nors prie šaltinio ir jiems gerai. Na, aišku, masiniuose yra pigiau. Jeigu nori išgirsti kokią grand grupę, tai šalia to dar paklausai kitų gerų grupių, nes tai leidžia festivalio biudžetas".

Apie savanorystę apskritai: "Gali sakyti aš pankas, aš hipsteris, o aš galiu sakyti "aš - savanoris". Čia gyvenimo būdas. Savanorystė nėra masinis reiškinys. Jeigu visus savanorius sumestum į krūvą, gal būtų keli tūkstančiai. Festivalis po festivalio ir žmonės pradeda kartotis. "Paklaustas, kiek žmonių grįžęs prijungia prie draugų facebook‘e arba su kiek per festivalį pabendrauja, Erminas paminėjo kelias dešimtis. "Su daugiau fiziškai neįmanoma" – sako pašnekovas.

Paskaičiavome, kad su tokiomis sparčiomis festivalinėmis apsukomis Erminas palapinėje pramiega beveik mėnesį per metus. "Keista būna grįžti namo po kokio festo arba kelių iš eilės. Sakau šeimai: "Jūs čia, pižonai, kriauklėj kojines plaunat"".

Štai taip, tarškėdami apie kojines ir komfortą po vakarėjančios Sostinės kavinės skėčiu baigėme kalbas ir atsisveikinome su supersavanoriu Erminu. Manau, ne ilgam, nes jį dar tikrai sutiksime festivaliuose.

O kol kas ačiū jam už pokalbį!

 

Kalbino Gintarė ©ManoFestivalis.lt