Festivalių organizavimas - tarsi kazino ruletė

Satta Outside

Nuotrauka D.Gucevičiūtės, paskutinė "Satta Outside"

Ilgainiui su kitais rašančiais susitarėme, kad MANOFESTIVALIS.LT tinklaraštyje nebus negatyvaus turinio, gandų, apkalbų, skundų ar verkšlenimų, kadangi žiniaskladoje ir taip šito daugiau nei per daug, o drabstytis rašant apie šventes bei festivalius, taip keliant savo reitingą, būtų neteisinga, nes pati švenčių tema yra šviesaus pobūdžio.

La vita è una festa – su tokiu moto panosėje klaviatūra yra išbarškinami dauguma čia talpinamų straipsnių, festivalių politikai ir negailestingai kritikai tarsi nepaliekant vietos. Be pykčio, taip kaip sugebame, aprašome savo festivaliuose patirtus įspūdžius, fotografuojame festivalių žmones bei jų kūrybą. Tačiau šis rašinys vis dėlto bus šiek tiek apie politiką, kadangi pastarųjų mėnesių situacija, ištikusi lietuviškus festivalius, skatina pasidalinti įžvalgomis. Norisi pabandyti atsakyti į klausimus, kodėl užgeso „Satta Outside“, „B2Gether“, „Tamsta Muzika“, „STRCAMP“ idėjos, kodėl šiemet neįvyko „Sūpynės“, „Karklė Live Music Beach“, kodėl „Tundra“ buvo paskutinė? Mūsų kalendoriuje nebeatsikartoja ir šie gal kiek mažiau žinomi vardai:

Festivaliai Lietuvoje

Tokių ir dar mažiau girdėtų turbūt dar būtų ne vienas šimtas. Nenoriu absoliutinti ir sakyti, kad mūsų krašte visos geros idėjos žlunga. Tai būtų netiesa, todėl, kad daugybė gerų festivalių tebevyksta, augdami ir pasiūlydami vis geresnes programas, taip pat todėl, kad kai kurie čia minimi festivaliai turbūt sužlugo neturėdami gerų idėjų.

Pamenu, studijuojant kultūros vadybą viena dėstytoja nuolat akcentuodavo, jog kūrybinės industrijos ir apskritai kūrybinis, pramogų verslas Lietuvoje turi didelį potencialą vystytis, t.y. iš kultūros ir kūrybos čia ateityje gyvens vis daugiau žmonių. Žinoma, gyvename daug išteklių neturinčioje šalyje, vis daugiau žmonių įgyja aukštąjį išsilavinimą, tampa miestiečiais. Pamažu auga atvykstamasis turizmas, vidaus vartojimas, o ypač kultūrinių renginių paklausa.

Iš pažiūros, renginių organizavimas atrodo puiki, dinamiška, o kartais ir pelninga veikla. Žinau nemažai žmonių, gyvenančių iš vieno festivalio visus metus. Žinoma, jie kiekvieną dieną iš tų 365(6) apie rengiamą festivalį galvoja ir dėl jo dirba. Artėjant tam vienam lemtingam metų savaitgaliui progresyviai auga ir įtraukiamų žmonių skaičius, kol festivalio dieną dirbančių jame tampa keli šimtai. Nemaža dalis jų ir užsidirba. Kas prižiūrėdami programą, kas prekiaudami maistu, kas atveždami atrakcioną, kas turėdami parduotuvę, prie kurios surengiamas didelis įvykis. O jeigu dar įtrauksime reklamą transliuojančius arba rekvizitą nuomojančius, gausime tikrai nemažą komercijos ratą, kuriame cirkuliuoja festivalio pinigai. Tačiau kieno jie yra? Komercinio festivalio biudžetas dažnai būna šimtatūkstantinio kapšo svorio. Nemanau, kad visą organizacinę atsakomybę prisiimantis ir leidimus išduodančių įstaigų žurnaluose pasirašantis žmogus yra tas, kuris turi jachtą Viduržiamio jūroje ir ne vieną tokį kapštą po čiužiniu. Gal kiek stereotipiškai, bet savo vaizduotėje aš matau tokį festivalį organizuojantį žmogų: kūrybiškas, labai komunikabilus, rizikuoti linkęs asmuo, kuris greitai sugalvoja, kur padėti uždirbtus + 10 000, ir iš kur gauti po nuostolingo renginio prarastus. Minėtas jachtos savininkas magnatas veikiausiai nesugalvotų veltis į tokias, kad ir įdomias bei iš pažiūros linksmas, bet rizikingas nesąmones, nes žymiai saugesnis uždarbis yra iš NT nuomos arba greitųjų kreditų.

Pramoginių renginių  versle viskas iš šalies kiek primena kazino ruletę, ypatingai gali tai pajusti pirmaisiais festivalio organizavimo metais. Planuoji programą ir lauki, kaip viskas pasisuks – bus pliusas, ar minusas. Ir būna visaip, kaip ir oro per renginius būna visokio. Rodos, nepalankus lošimas ištiko šį savaitgalį turėjusį vykti „Karklė – Live Music Beach“. Organizatoriai truputį per ilgai suko ratą, truputį per didelę sumą pastatė ir pūtė burbulą be taip laukiamo pliuso iš būsimų bilietų pardavimų, kol kreditorių buvo išprašyti lauk iš žaidimo, tad dabar lieka tik parduoti pažadus kitiems metams. Sėkmės jiems. Tikiuosi, tai tik etapas šių žmonių veikloje ir jiems pavyks surasti išeitį, nenuskriaudžiant savo klientų – žmonių, kurie sumokėjo pinigus. Beje, prieš keletą metų buvo skandalingas festivalis, kurio bilietai buvo parduoti, renginys atšauktas, o organizatoriai išskrido kažkur į Londę [kad dramatiškiau atrodytų, šioje vietoje įsivaizduokite, kad jie vėjuotą dieną bėga į malūnsparnį apšaudomi iš pistoletų].

Dar tęsiant apie finansinę švenčių žlugimo priežastį, reikėtų paminėti publikos nenorą mokėti už bilietus. Žinoma, šitai po truputį keičiasi ir svečių sąrašas renginiuose po truputį mažėja, tačiau vis tiek išlieka labai stiprus noras visur patekti nemokamai, ieškant pažįstamų ar nuopelnų, atleidžiančių nuo pirkimo prievolės. Kitavertus, tokie žmonių įpročiai tikrai festivalių nesubankrotina. Labiausiai vis tik, manau, žalingi yra blogi sprendimai – teritorijos neapskaičiavimas, nepasirūpinimas servisu, perbranginimas, nepatraukli programa ir pan. Kitaip tariant, visi trūkumai, mažinantys publikos pasitikėjimą ir norą kad ir nežymiai, bet sumažinti savo galutinį banko sąskaitos likutį.

Pati renginius organizuoju nuo paauglystės. Visai neseniai lioviausi buvusi vieno didelio lietuviško festivalio dalimi, šiemet su keturiais draugais surengėme savo nedidelį atviro oro įvykį keliems šimtams žmonių. Festivalio ruošimas, sklaida ir įgyvendimas yra labai smagus procesas, jeigu jo nepradeda temdyti tarpusavio konfliktai. Pastarųjų, kaip ir visur, –  būna. Čia dalyvauja ir mūsų bendravimo ypatumai, t.y. daug mūsų vis dar galvojam, kad mes patys viską darome geriausiai, taip stokodami kūrybinės tolerancijos, susitarimo, nemokėdami dalintis informacija ir gauta verte arba nuostoliu. Aišku, šio bruožo dėka mes turime daug festivalių [ar festivalių bandymų], o ne vieną kitą didesnį, bent 20 tūkst. žmonių sutraukiantį, garsesnių vardų atsiskraidinantį reiškinį, kaip kaimynės Lenkija arba Latvija. Pas mus kiekvienas daro savo festivalį. Jeigu pasiseka jis sutraukia 5 tūkstančius žmonių, jeigu labai pasiseka – 10 tūkstančių, o jeigu nepasiseka – tada savo festivalį organizatorius pasidaro sau. Tad, šią, komandiškumo ir bendradarbiavimo stokos priežastį taip pat būtų galima įvardinti kaip vieną iš festivalius žlugdančių.

Dar viena priežastis – publikos perfekcionizmas, nemokėjimas vertinti, nesantūriai reiškiamas nepasitenkinimas. Gal dar tiktų šiandien populiarus žodis „patyčios“. Daug profesionalių ekspertų, kurie argumentuotai išreikštų savo nuomonę ir galėtų vertinti festivalius neturime, tačiau tokių, kurie po renginio viešai rašo, jog festivalyje pirkti batai spaudė, prie scenos į akis švietė lempa arba palapinėje smirdėjo šalia kepamais kotletais – yra gausybė. Daug neapykantą liejančių yra ir tarp festivalių organizatorių. Tarkime ne kartą mačiau, kaip vienas kitą socialiniame tinkle „facebook“ komentaruose vadina durniais dviejų didelių festivalių orgnizatoriai, arba vienas komentuoja, jog šitas ar anas festivalis yra „š*** vertės ir už jį reikėtų mokėti bulvėmis“. Yra ir žiniasklaidos atstovų, teigiančių, jog gal ir gerai, kad Karklės festivalis baigėsi, kadangi jo pagrindinė žvaigždė vis tiek buvo Baltijos jūra ir pan. Suprantu, kad tai yra geri sąmojai, iš kurių ir man smagu pasišypsoti, tačiau ar tikrai reikia džiaugtis tuo, kad kažkieno veikla baigėsi? Man rodos, čia tas pats, kaip instagraminti kaimyno namo gaisrą. Tad, heiteriai, jauskitės bent vienu procentu kalti, kad festivaliai nyksta, nes daug jėgų atidavusius organizatorius jūsų pora negatyvių eilučių gali išmušti iš vėžių visai neadekvačiai ilgam laikui. Suprantu, jog kartais norisi prie kiekvieno dalyko pridėti vis daugiau savęs ir jaustis svarbiu, tačiau žmonių iniciatyva ir darbas tikrai negali būti nuvertinamas sakiniu, kurį galbūt perskaitys keli šimtai žmonių, kurie pasakys dar bent dviems draugams. Nors ši priežastis labiau turbūt veikia entuziazmo, o ne uždirbamų pajamų lygmenį.

... taigi, merginos mirtis nusinešė „Sūpynes“, organizacinis nuovargis pasiėmė „Tundrą“, į finansines prarajas grimsta „Karklė – Live Music Beach“. Nors nebuvau nei vieno iš šių festivalių gerbėja, man jų nuoširdžiai gaila. Festivalis yra šiandieninės kultūros reiškinys, dirbtinė erdvė, kurioje pagrindinis dėmesys yra skiriamas žmogaus potyriams, kuris moko jeigu ne kultūringo gyvenimo, tai bent vartojimo kultūros, padeda pamatyti žmones kitoje šviesoje. Juose nutinka nuotykiai, juose susipažįsta ir įsimyli žmonės, juose keičiamasi informacija ir pažindinamasi su kūryba. Kultūra, pasak antropologų, yra viskas, ką sukūrė žmogus. Aš ją matau, kaip kontekstą, kuriame mes išreiškiame save. Ir niekas man neįrodys, kad miestelio x kultūros centro vedėja, kurios etatas amortizuotas valstybinių fondų lėšomis, eina svarbesnę tarnybą nei komercinio festivalio organizatorius, kurio galva nuolat ūžia nuo noro surasti, pasiūlyti ir parduoti ką nors naujo ir įdomaus, prisiimant atsakomybę už tūkstantines minias, braunantis pro biurokratinius aparatus ir t.t. Dėl to mes stengiamės rašyti apie šiuos renginius ne tik tada, kai kas nors blogo juose atsitinka arba kai jie dingsta. Padėti atrasti savo festivalį stengiamės nuolat. Tikiuosi, kad dar ilgai turėsime aktualių festivalių pavadinimų savo kalendoriuje, o kiek praretėjęs pulsas kitais metais vėl sustiprės.

 

Rašė Gintarė Kašelionytė
MANOFESTIVALIS.LT