Festivalių organizatorius Arma: aš būčiau labiau linkęs bendradarbiauti, o ne konkuruoti

Šeštadienio popietė šylančiame Vilniuje. Kultūros baro "Kablys" užkulisiuose, aidint garso patikrinimams kalbinu žymų Lietuvos underground'o veikėją, festivalių "Speigas", "Vilnius Noise Week", "Sūpynės", "SOTU Vilnius", "Diverse Universe" ir kt. organizatorių, freelancer'į, label'o "Agharta" įkūrėją ir menininką Arma.

Arma

Arma, fotografija Laimos Stasiulionytės

Šiemet dvejuose miestuose tavo rengtas festivalis "Speigas V" pasibaigė? Tad kuo dabar gyveni? Kokiais įvykiais? Renginiais?

Kadangi dabar prisijungiu prie Kablio chebros, tai bandau įsilieti, pabandyti suprasti klubo veiklos kryptį ir kuom aš galiu prisidėti. Šią savaitę bus surf roko koncertai Kėdainiuose, Kaune ir Vilniuje, toliau, balandį, bus "SOTU Vilnius" (SOTU – sounds of the undergrounds – Amsterdame balandžio mėnesį vykstantis meno festivalis – red.pastaba) apšilimo renginys. Keletą metų mėginau su SOTU užmegzti ryšį ir šiemet pavyko. Šiemet pas juos grosiu, tuo pačiu ir pasiūliau jiems padaryti šio festivalio variantą Vilniuje. Tai bus, kažkas panašaus į tai, ką aš dariau po "Vilnius Noise Week" vėliava.

Kada bus "SOTU festival" Vilniuje?

Rugsėjo mėnesį, o balandį darome įžanginę dalį, kuria skelbsime ketinimą rengti "SOTU Vilnius fest". Idėja gana unikali. Nežinau daug atvejų, kai jungiasi festivaliai iš skritingų valstybių... Dar sunkiau turbūt jungiasi lietuviai su lietuviais (juokiasi)... Pažiūrėsim, turėtų kažkas įdomaus gautis. Tai bus toks underground'inis renginys, tikrai ne mainstream'inis. Jis vyksta skirtingose Amsterdamo vietose, skirtinguose klubuose kelias dienas.  Aš dar nebuvau ten, bet festivalis iš pirmo žvilgsnio atrodo labai eklektiškas – free džiazas, triukšmas, avangardas ir pogrindinė šokių muzika. Man tai yra artima. Kadangi "Noise week'as" pradžioje buvo tarsi juokas - kai vyko "Vilnius Music Week", tai mes darėme triukšmą... kaip "Love parade", tai "Fuck parade"... (juokiasi). Bet viskas išsirutuliojo į gana rimtą renginį, kurį 2012 dedikavome Johne Cage (amerikiečių kompozitorius, teoretikas, literatas– red.pastaba), anais metais buvo skirta futuristų triukšmo meno manifestui. Abi progos žymėjo sukaktis – jiems sukako po šimtą metų. Šiemet šimtas metų sukanka William Burroughs (amerikiečių rašytojas - red.pastaba), todėl skirsim dėmesį jam. Norisi labai konceptualios dalies. Tuo tarpu minėti olandai "SOTU" festivalyje neturi tokio idėjinio tęstinumo. Jie turi stilių mišrainę.

Kiek laiko organizuoji tokius išskirtinius renginius Lietuvoje? Kokios buvo jų ištakos?

Nuo 2006 metų. Buvo pirmas renginys Kaune, Žilinsko galerijoje, tada atvyko draugai iš Kanados, su kuriais bendravome anksčiau, keitėmės įrašais. Jie atvažiavo, o aš surengiau jų koncertą ir savo pirmąjį renginį. Jis buvo gana pavykęs, buvo geras vaibas. Nuo to po truputį ir užsivedžiau. Tai buvo paslauga draugams ir taip toliau pamažu, epizodiškai...

O turi komandą?

Na, mes jau keletą metų esame dviese su Ilona Klimaityte. Ji man padeda daug, mes pasiskirstom darbais. Tiesa, ji dabar Danijoje ir mums truputį sunkiau organizuotis vienam kito nematant, tačiau man patinka su ja dirbti, nes mes turim skirtingas savybes ir vienas kitą papildom. Ir mes turim viziją, kurią vystome. O toliau yra kiti draugai, kurie prisideda kitais dalykais – visokiais bilietavimais ir panašiai. Aš šiaip stengiuosi įtraukti kuo daugiau žmonių. Per šitą patirtį buvo nemažai bendradarbiavimo ir su dizaineriais, ir su kitais promoter‘iais. Visada noriu, kad tai būtų bendruomeninis reikalas. Kam čia užsidaryti. Reikia būti veiksmo dalimi.

Kaip manai, ko reikia geram renginiui? Į kokius renginius pats eini?

Iš tiesų aš pagrinde einu į savo renginius (juokiasi). Na, taip gaunasi, kad ta įvairovė, esanti Vilniuje ne dažnai pasiūlo man to, ko aš norėčiau. Tai aš pats sau pasiūlau. Ir šiaip, kai pats darai visko, pats groji, tai labai daug būna to buvimo renginiuose ir dažnai nesinori tiesiog niekur eiti. O ko reikia geram renginiui, ar ne? Na, žiūrint iš kurios pusės, turbūt gero organizuotumo ir gero line up'o – kad atitiktų viskas. Kad būtų aktualiai, idėjiškai išvystyta. Man nepatinka diskotekos, kurios tiesiog apie nieką. Dėl tūso. Man reikia, kad aš ateičiau ir pamatyčiau kažką special. Kad pamaitinčiau save naujais įspūdžiais.

Ar jautiesi turintis konkurentų čia, Lietuvoje?

Kadangi ganėtinai išplėčiau muzikines ribas, tai kartais taip atsitinka, jog tą muziką veža ir kiti žmonės, bet aš būčiau labiau linkęs bendradarbiauti, o ne konkuruoti. Bandau šnekėtis su tais, kurie daro kažką panašaus, nes publika eina ir ten, ir ten. Truputį trūksta to pašnekesio su promoter'iais, kad mes žinotume, kas kada ką daro, kad visiems būtų gerai. Aišku, ne visi yra atviri. Atsiranda ir vis naujų žaidėjų, tad tenka laviruoti. Bet padeda patirtis ir stipri idėjinė išraiška. Vilniaus rinka nėra didelė, todėl geriau tą pyragą visiems draugiškai ir pasidalinti.

Ar galėčiau įvardinti, kad tai, ką Tu darai yra undergroundinė veikla?

Sunku pasakyti, kas tas underground'as yra. Manau, dėka viso to interneto underground'as dingo iš viso, bet vistiek esu linkęs save priskirti prie tų, kurie eina prieš srovę, nepasiduoda madoms, tuštybei, kas kuria tai, ką nori ir nepataikauja. Tai kartais būna sunkiai virškinama, todėl reikia labiau įsigilinti, bet tikrai verta.

Kokia yra tavo organizuojamų renginių auditorija?

Auditorija man labai patinka. Tai tie žmonės, kurie mąsto, kurie patys kuria, – meno kuratoriai, rašytojai, dainininkai, garso menininkai. Tai nėra bedvasė masė, kuriai nesuprasi, kas įdomu. Aš jais didžiuojuosi.

Artimai bendrauji su publika?

Taip, buvau netgi padaręs anketą. Klausiau, kas labiausiai įsiminė, patiko ar nepatiko, ko norėtumėt. Tai suteikė aiškumo.

Arma

Arma, fotografija Simono Rupšio

Papasakok truputį apie save. Koks esi žmogus?

Esu jautrus, greitai užsidegantis ir fanatiškas. Jeigu man kažkas labai patinka, tai atiduodu visą save.

2012-aisiais metais darėme pirmąją savo išeigą į festivalį kaip ką tik sukurto projekto ManoFestivalis.lt atstovai. Tai buvo tavo organizuotas festivalis "Diverse Universe". Ten mes sutikome vieną vaikiną, kuris sakė "Menas turi būti gražus, nebent jis moko". Kokias mintis tau sukelia toks teiginys ir ar sutinki su juo?

Gal visai ir sutikčiau. Nors man svarbu yra grožis, aišku, kiekvienas savaip jį suvokia. Aš per savo kūrybą tam tikro grožio siekiu irgi. Bet kartais tenka pažiūrėti tuos baisius dalykus, kad atskirtum arba kad neužsiciklintum vien ant to grožio paieškų... arba tą grožį pamatyti baisiuose dalykuose. Bet kad moko, tai gerai. Tegul moko (juokiasi).

Ankščiau scenoje pasirodydavai savo vardu, dabar programas atlieki po projekto "Brūzgynai" vėliava. Ar savęs išraiškai tau reikia keleto skirtingų vardų?

Kad dabar jau vienas vardas. Buvo pabandymas kaip "Arma", bet taip neįdomu, visgi scenoje aš tampu kažkuo kitu, nei Arma, kažkokia keista būtybe. Apskritai vardų pasaulis yra gan jautri tema.

O kas tau pačiam yra geriausias tavo kūrybos įvertinimas?

Jausmas, kad esu reikalingas.

Į kokią kryptį niekuomet nenorėtum pasiduoti? Ar turi kūrybinių ribų, kurių nenorėtum peržengti?

Kai kurie mano draugai nemėgsta rodyti savo pasirodymų tiems, kurie visiškai nesupranta ir nepriima tos kūrybos. Pas mane nėra tokios bėdos. Esu pasirodęs tokiose vietose, kur ateina random žmonės, kurie piktinasi, nesupranta, bet man nesvarbu. Jaučiuosi toks ganėtinai nišinis, toks atsiskyręs ir man nesišviečia kažkokie dideli dalykai. Nors pripažinimo, matyt, reikia man. O ribų stengiuosi neprisidaryti sau, kadangi pasaulis toks beribis ir viskas įmanoma. Per savo kūrybą aš irgi stengiuosi neužsiciklinti ant kažko vieno. Jeigu žmonės ateina į koncertą, kur, kaip skelbiama, vyks kažkokio eksperimentalo ar triukšmo pasirodymas, tai jie ir ateina su atitinkamu nusistatymu – kad jie gaus, tai ką priklauso gauti tokiam renginy,  bet aš kartais mėgstu pažaisti, kad žmonės neužmigtų visai – įjungti kažką, kas nebūdinga. Nebūtinai viskas taip turi būt. Čia galbūt yra toks plaukimas prieš srovę, bet nuo to visiems atsiranda naujų įspūdžių ir galimybių. Tarsi maištavimas nemaištaujant.

Užsimeni apie išankstinius publikos lūkesčius, kad jie paprastai būna labai aiškūs – sumoki 50 Lt, vadinasi, bus tas ir tas. Ar kaip nors galima iš to ištrūkti, atsiriboti nuo lūkesčių ir tiesiog daryti meną?

Matyt, reikia kažko naujo. Bet viskas nuo žmonių sąmojingumo priklauso. Kam save apriboti, numatant, kad bus taip ir taip. Kuo sąmojingesnis žmogus, tuo daugiau erdvės palieka kitiems variantams.

Minėjai, kad Lietuvoje nėra tokių renginių, į kuriuos eitum, arba kurių lauki, tai galbūt užsienyje yra kažkas, kas patenkina tavo kultūrinį smalsumą? Galbūt ten yra pavyzdžių, kuriais tu vadovaujiesi, renginių kūrėjai, kuriuos laikai autoritetais? Nes tai, ką darai Lietuvoje, mano supratimu, yra ganėtinai unikalu. Užsieny galbūt yra atitikmenų, ar tu viską pats sugalvoji?

Ne, nėra taip, kad aš važiuoju į užsienį žiūrėti ko nors. Aš ten važiuoju grot nebent ir viskas. Žinoma, ten yra festivalių, kurie traukia mane ir aš norėčiau ten nuvykti, pamatyti žymiuosius vardus ir eksperimentinės, plačiąja prasme, srities vardus, pajusti tą kokybę, kurią jie pateikia grodami daug metų. Nes čia dažnai trūksta kokybės. Gal ir mano kaltė, kad atvažiuoja ne patys geriausi menininkai, jie nepatenkina publikos poreikio. Būna, publika sako, kad lietuviai geresni už svečius, bet negali vien vietos kūryba remtis, norisi ir naujų vėjų, tai šitoj vietoj prisiimu vis didesnę atsakomybę.

Beveik kiekvienam atlikėjui, kurį mes matome Lietuvos populiariosiose scenoje, galima rasti didesnio žinomumo atitikmenį užsienyje. Aplinkui labai daug kopijų, tai pat festivalių kopijų. Kaip yra su tavo festivaliais? Ar jie kažkur matyti, ar idėjos atėjo savarankiškai?

Aš galvoju visiškai savarankiškai. Iki šiol viską sugalvodavau pats. Aš tikrai nieko nekopijavau. Tik "SOTU" darome pagal jų festivalio modelį, bet šiuo atveju tai bendradarbiavimas. Dar "Diverse Universe" buvo panašiu principu. Jis yra keliaujantis festivalis, aš jiems tik padėjau įvykti.

Arma

Arma, fotografija Simono Rupšio

Koks tavo pagrindinis veiklos principas?

Padaryti kažką specialaus, unikalaus, naujo.

Bet taigi labai sunku tokius dalykus prominti, ar ne?

Sunku, bet verta (šypsosi). Aišku, didesnei kokybei praverstų daugiau pinigų, bet šitoj vietoj pas mane dar silpna. Nevaikštau pas kažkokius alkoholio magnatus ir neprašau jų paremti kažkokį neaiškų savo renginį (šypsosi). Gal tam trūksta pajėgumų – žmonių, kurie užsiimtų projektų rašymu, bet, manau, tai tik laiko klausimas. Reikia tik šnekėtis ir ieškot žmonių.

Būna žmonių, kurie kategoriškai atmeta tokį kelią. Sako "aš nenoriu, kad mano veikla taptų kažkokiu tai popsu".

Taip, čia irgi reikia balansuoti. Nereikia tiek išsiplėsti, kad taptum savo veiklos įkaitu. Tada publika irgi nusivilia. Nors ir dabar yra nusivylusios publikos, kuri nebeateina, bet taip turi būt. Nes kaita vyksta, kai kuriems tai nepatinka, jie nėra atviri pokyčiams ir nebeateina. Tai čia jų problemos.

Pinigai meną gadina?

Ne, čia yra energijų mainai. Įdedi ir gauni atgal. Viskas okay su tuo.

Šiemet "Speigas" buvo dvejuose miestuose – Vilniuje ir Kaune. Kodėl priėmėte tokį sprendimą?

Na, pirmasis "Speigas", ir antras ir trečias buvo Kaune. Ketvirtas buvo Vilniuje. Kadangi turėjome gana sėkmingus, sausakimšus, ekstasiškus renginius 2013 metais Kaune, nutarėme grįžti į Kauną. Yra ten erdvių, kartais atrodo, kad net geresnių, nei Vilniuje, be to atsiranda vis naujų. Manau, Kaunas atsigauna. Daug kas taip šneka (šypsosi).

Man visai patiko, kad šiemet buvo viena diena Vilniuje, kita – Kaune. Aišku, gal festivalis labiau jaučiasi, kai yra didesnio masto – ar tai kelios dienos, ar tai kelios erdvės, ar kelios scenos. Bet dar yra bent keletas mėnesių pagalvoti apie tai, koks "Speigas" bus kitais metais, bet norisi šiemet pradėti prie jo dirbti anksčiau, kad jis būtų dar geresnis.

Kuo skiriasi festivalis nuo koncerto?

Veiksmo, minčių ir dėmesio mastu. Tai šventė, kurioje tikrai kažką ypatingo pamatysi...

Kartais festivaliais skelbiama tie renginiai, kur groja tiesiog daugiau atlikėjų, bet juk ne kiekybėje reikalas. Turi būti viskas išdirbta, pradedant koncepcija, baigiant reportažais ir t.t.

O pas tave, kaip pas kūrėją, organizatorių ir promoter'į yra daugiau "noriu" ar daugiau "reikia"?

Noriu. Nors freelancer'io gyvenimo būdas yra gana neaiškus, neapibrėžtas ir dar nepripratau prie to, bet vis dėl to yra daugiau "noriu". Kažkada dirbau darbą su aiškiomis darbo valandomis ir geru atlyginimu, bet tai nebuvo širdies dalykas, o šitas toks širdies dalykas, bet norint išsilaikyti iš jo, reikia ieškoti naujų kelių ir šaltinių. Bet tikiu tuo, ką darau ir manau, kad šitie metai bus geresni.

 

Informaciją apie renginius ir visą Armos veiklą rasite: https://www.facebook.com/agharta.label
www.agharta.lt, www.arma.lt

 

 

Ačiū Armai
Kalbino Gintarė, ManoFestivalis.lt