Festivalių organizatorė ir dalyvė Gintarė Kašelionytė: tokie renginiai nėra girdykla

Išgirdus apie naują valdžios ketinimą riboti alkoholio prekybą festivaliuose, darosi neramu. Jau dabar Lietuvoje turime tik mažus arba labai mažus atviro oro muzikinius renginius. Pastarųjų ir taip niekas per daug neperremia nei pinigais, nei sklaida, ir kuriuos kasmet gerokai dėl vieno ar kito įvykio apskalbia žiniasklaida. Faktas, kad priėmus šį draudimą, liečiantį akivaizdžiai svarstantiesiems nelabai įdomią, kažkokią kažkokių pramogų festivalių sritį, gali būti, kad visi vasaros savaitgalius planuosime dar žiemą, pirkdami bilietus į kaimyninius „Open‘er“, „Roskilde“, „Positivus“ ir dar šimtus kitų festivalių, kuriems Lietuvos jaukieji dar ir šiaip nusileidžia savo programomis.

Festivalių organizatorė ir dalyvė Gintarė Kašelionytė: Festivalis nėra girdykla

Festivalis „Saulėtosios naktys“ / aut. nuotr.

Dėl ManoFestivalis.lt gerų ryšių su Lietuvos festivalių organizatoriais ir dėl savo hobio rašyti bei fotografuoti šiuos renginius, sudalyvavau daugiau nei 20-yje skirtingų festivalių,  taip pat, jau daugiau nei 5-erius metus pati prisidedu prie atviro oro renginių organizavimo. Festivalis, mano supratimu, visada yra stiprus išgyvenimas ir maloni patirtis, atsirandanti iš tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje entuziastų sukurtų aplinkybių, kurias aktualumo pripildo tiek kūryba ir atlikimas – muzika, šokis, poezija, vizualūs menai ir kt., tiek susirinkusi publika, nekasdienė aplinka ir t.t.

Pagrindinis vasaros festivalio tikslas, nepriklausomai nuo jo propaguojamos kultūros, yra rekreacinis, t.y. svarbiausia čia yra atsipalaidavimas: bendraujant, ragaujant, dalyvaujant dirbtuvėse, varžybose ar žaidimuose, klausant paskaitų ir pan. Susirinkusieji festivalyje visada ras maisto ir gėrimų – tiek alkoholinių, tiek gaiviųjų...  ir šis privalumas yra tapęs taisykle, neatsiejama daugelio renginių dalimi, kuri, apribojus prekybą alkoholiniais gėrimais, būtų sulaužyta, o penkias dienas dirbusių ir savaitgalį pajusti kitokią, nerutininę būtį atvažiavusiųjų laisvė rinktis būtų apribota.

Festivalių organizatorė ir dalyvė Gintarė Kašelionytė: Festivalis nėra girdykla

Aut. nuotr.

Neabejoju, kad festivalis be alkoholio, nesvarbu kurioje šalyje jis vyksta, tam tikrai žmonių grupei būdamas be vieno iš svarbių neįpareigojančios aplinkos atributų, neišvengiamai tampa mažiau patrauklus. Tad priėmus šią nuostatą galimai stipriai nukentėtų festivalių bilietų pardavimo rodikliai. O kur dar renginio biudžetui stipriai padedančios papildomos lėšos – procentinė dalis nuo alkoholio prekybos.

Nebuvusiems festivaliuose galiu subjektyviai pasufleruoti, kad alkoholis juose dalyvauja prie muzikos ir kitų pramogų, ne vietoje jos ir ne atvirkščiai  – žmonės paprastai neperka 50 eurų kainuojančių bilietų tam, kad vietoje televizoriaus pamatytų gyvas žvaigždes kažkur tolimame fone. Bokalas čia dalyvauja kaip priedas, o ne kaip pagrindinis akcentas, lygiai taip kaip proseko taurė ar konjako taurelė teatruose, filharmonijose ar arenose, stebint meninį pasirodymą. Solidaru ir logiška tuomet būtų alkoholio prekybą eliminuoti ir iš šių vietų, ar čia sekantis žingsnis? Panašu, kad taip [red. past.].

Festivalių organizatorė ir dalyvė Gintarė Kašelionytė: Festivalis nėra girdykla

Festivalis „Mėnuo Juodaragis“ / aut. nuotr.

Festivalis savaime nėra nei girdykla, nei narkotikų fabrikėlis, nei patraukli vieta nusikalsti. Savaime jis ir jo organizatoriai dažniausiai yra pilni gerų ketinimų kiekvienam iš atvykusių suteikti kuo geresnę emociją ir kuo saugesnę aplinką (juk kas nori nemalonumų?). Savo turiniu šis reiškinys kaip tik skatina daugiau dairytis, klausytis ir mažiau kilnoti taureles. Negalintys gyventi be taurelės, kakliuko ar bokalo iki festivalių dažniausiai net neatvažiuoja, nes turi socialinių, finansinių ir kitokių problemų, kuriems už keliasdešimties ar kelių šimtų kilometrų vykstantis renginys anaiptol nėra gera proga išgerti, o būriai žmonių tik varžo jaustis jaukiai. Tokiems asmenims tai nereikalingos išlaidos, už kurias išeina nemažai geriausio iš čia pat esančios...

Prisimenu, savo smalsiame paauglystės amžiuje išgerdavau, kaip dabar pati galvoju, kiek per daug nei reikėjo. Tuomet manęs tikrai nesuvaldė nei nepakankamas amžius, nei atstumai iki prekyviečių, nei draudimas alkoholiu prekiauti parduotuvėse po 22 valandos, nei draudimas gerti viešose vietose, nei rugsėjo pirmosios apribojimas. Visai tai yra katės ir pelės žaidimas, kurį, būnant apdairia, smalsia ir judria pele, neįtikėtinai lengva apeiti – paprašant kitų, kad nupirktų, nusiperkant iš anksto ir t.t. Dabar man tai atrodo juokinga, nes alkoholio beveik visai nevartoju. Ir tai atsitiko ne dėl draudimų, o dėl švietimo, dėl mano pačios sąmoningumo, dėl pasikeitusių vartojimo įpročių ir aktyvaus veiklumo, šalia kurių buteliams ir kitiems svaigalams vietos nėra. Tačiau aš puikiai suprantu tuos, kuriems vienas ar kitas bokalas yra didelis, normalaus gyvenimo ritmo netrikdantis, malonumas.

Festivalių organizatorė ir dalyvė Gintarė Kašelionytė: Festivalis nėra girdykla

Gintarė Kašelionytė / aut. nuotr.

Tad ar tikrai po 26-erių metų gyvenimo laisvoje šalyje reikia lazdos protui įkrėsti, juolab purtyti tuos, kurie, rodos, to proto ir taip turi? Fokusuokimės ties socialiai remtino sektoriaus dienotvarke, o ne ties alternatyviai mąstančiais, pažinti, išgirsti ir dalintis linkusiais avantiūristais, kurie nori daugiau nei atsukinėti kamštelius savo virtuvėse.

O minėdami užsienio pavyzdžius, kaip kartotinus, valdininkai prieš tai turėtų nuvažiuoti į bent keletą Danijos, D. Britanijos ar Prancūzijos festivalių, kuriuose alkoholio arba yra, arba nėra, priklausomai nuo festivalio rengėjų idėjos, o ne įstatymų sprendimo. Apsilankius minėtų šalių biuruose, galima pamatyti, kad alaus čia yra darboviečių šaldytuvuose šalia pieno ir gaiviųjų gėrimų ir jis niekur Europoje nėra toks gauruotas baubas, kaip mūsų kompleksuotų, kategoriškų sprendimų šalyje.

Džiaugiuosi dėl vieno – kad valdančiųjų užmojis paskatino festivalių organizatorius bendrauti. Iki šiol tarp konkuruojančių festivalių vangiai besiklostantį forumą ši tema gerokai suaktyvino. Matyt, tai iš tiesų labai svarbu tiek jauniems, tiek amžinai jauniems žmonėms...

Gintarė Kašelionytė – festivalio „Postcosmos“ organizatorė, pirmojo lietuviško festivalių kalendoriaus ManoFestivalis.lt įkūrėja ir buvusi vyriausioji redaktorė. Dėkojame autorei už mintis!