Festivalio „Kilkim Žaibu“ apsauginiai buvo teisūs – praleistas puikus laikas

Kilkim žaibu 2015

Šio puikaus birželio pabaigą vainikavo senųjų tradicijų ir sunkiosios muzikos festivalis „Kilkim Žaibu“, įvykęs 26-27 dienomis Žagarėje, prie Žvelgaičių ežero. Žinoma, ne apie pabaigas čia reikėtų kalbėti, juk šis festivalis šiemet man buvo pirmasis, su geru niuksu atidaręs vasaros sezoną. O vasaros čia tikrai būta. Na, bet apie viską iš eilės.

Šių metų festivalio programa pasižymėjo „ankstumu“. Pirmosios grupės pradėjo skleisti garsus penktadienį kiek po pietų, 15-tą valandą. Bent jau taip skelbė programėlė, nes pačiam tuo įsitikint nepavyko. Aš patekau į tą kategoriją žmonių, kurie turi prabangą persijungti į „festivalinį režimą“ tik po penktadienio darbų. Nors paskutiniai automobilio pakeleiviai buvo surenkami tiesiai nuo darbovietės slenksčio, dairantis per petį ar nemato viršininkas, vis tiek grupės, kurią labai visi norėjome pamatyti, nepamatėme... Bet išgirdome. Kaip tik tuo metu stovėjome prie įvažiavimo į festivalio teritoriją ir nuodugniai rodėme apsauginiams, ir taip iki lubų prikrautą, automobilio bagažinę.

Apsauginius, beje, galima įvairiai apibūdinti, bet liežuvis tikrai neapsiverstų jų pavadinti tinginiais, nemandagiais ar neprofesionaliais. Pirmą kartą per visą mano „festivaliavimo karjerą“ automobilis buvo taip nuodugniai tikrinamas ir pirmą kartą tikrinantieji kažką rado.  Šiaip aš jau esu pripratęs prie šios, neišvengiamos tikrinimo procedūros, todėl dažniausiai esu iš anksto nusiteikęs atsakinėti į tokias replikas kaip: „kad tavo primusas kažkoks lenkiškas“, „kam tau tiek batono?“ ar „atsigert pas tave tai rasim, o pavalgyt duosi?“. Ir žinote ką? Nieko! Visai! Apsauginiai (jie beje buvo samdyti, ne iš baikerių klubo) tik mandagiai pasiūlė nenusiminti dėl prarasto vyno butelio, nes „juk atvykome į festivalį, kur ir taip gerai praleisime laiką“. Pagyręs kruopštumą, pagaliau patekau ten kur jau norėjau patekti.

Elektra

Į „Kilkim Žaibu“ vykstu jau eilę metų, net tenka pakaušį pakrapštyti, norint suskaičiuoti, kiek kartų prieš tai aš buvau šiame festivalyje, tačiau šioje vietoje buvau pirmą kartą. Nežinau, kaip techniniai festivalio sprendimai buvo išpildomi tais laikais, kai „Kilkim Žaibu“ čia vykdavo anksčiau, tačiau šiais metais elektros norėjosi iš namų atsinešti (nors ir kibirais, bet tik kad būtų). Deja mūsų fotografė neturėjo minamo fotoaparato ir net mūsų telefonai nesugebėjo pasitenkinti vien saulės šviesa. Žinoma, neatmetu galimybės, kad čia tik mes tokie išlepę. Jau pripratome, kad kiekviename festivalyje randame po telefonų (ar fotoaparatų) krovimo punktą, kur mums visada nusišypso kokia žavi, tarp laidų besiblaškanti, mergina. O prie gero juk greitai priprantama, tiesa? Dar pamenu laikus, kai specialiai festivaliams, pasiimdavome seną „Nokia 3310“ ir apie akumuliatoriaus krovimą festivalio metu tik anekdotus pasakodavome.

Šiaip ar taip, truputį pabambėjęs, turiu pripažinti, kad be nuotraukų nelikome, mūsų fotografė buvo gerai pasiruošusi, o  visiško išsekimo atveju fotoaparatą geranoriškai „pašerti“ elektra sutiko baro „Akivarai“ kioskas. Ačiū Jiems!

Tęsiant apie servisą, reikėtų paminėti, kad šiame festivalyje alus buvo šaltas, kava ir maistas karšti, ledai taip pat tokie kokie turi būti, o kraudami telefonus automobilyje, turėjome puikios progos susipažinti su įdomiais parkingo. Jų pagalba užtvirtinome savo žinias apie sąvokos „buvęs metalistas“ neegzistavimą..

Liūdniau buvo gal tik suomių grupei „Turmion Kätilöt“, kuriems grojant scenoje kelis kartus dingo elektra. Na, bet nepaisant to, jų pasirodymas iš ties buvo įsimintinas.

Maistas

Man pasirodė, kad į Lietuvos vasaros festivalių rinką ateina nauja mada, kuri mane nežabotai džiugina, tai – aukštos kokybės maistas. „Kilkim Žaibu“ festivalio indėlis, švelniai tariant, neliko nepastebėtas. Festivalyje išsijuosusi dirbo komanda, kuri nepakartojamai skaniai dėliojo mėsainius. Taip dėliojo, kad net dūmai rūko... Na kepsninės prie dūmų irgi prisidėjo. Žinoma apie patį patiekalą ir jo skonį galima būtų visokių nuomonių prisiklausyti, dėl skonio juk nesiginčijama. O ir aš pats nesijaučiu maisto kritiku, kad galėčiau stipriai liaupsinti ar peikti maistą. Tačiau ką aš galiu padaryti, tai aprašyti nutikimą, susijusį su „Akivarų“ mėsainiu, o išvadas pasidaryti galit patys

Vėlai, kai jau buvo sutemę, vienas jaunuolis nusipirko minėtąjį mėsainį ir nuėjo prisėsti. Kažkaip taip įvyko, gal rankelė sudrebėjo, kad bejudant viršutinė mėsainio dalis nukrito ir nuriedėjo. Juk suprantat kokia tai yra tragedija alkanam žmogui? Laimei, viena iš kartu buvusių kompanionių nepaliko draugo bėdoje. Tamsoje, apgraibomis (ir beveik slapčiom) surado dingusią „bulką“, dingusį pomidorą ir agurką, kuris, pasirodo, nebuvo niekur dingęs. Susirado kažkokią panaudotą servetėlę, viską kruopščiai nuvalė, išrankiojo šapelius ir viską atgal sudėjo, taip, kaip, jos manymu, viskas turėjo būti. Na ir ką jūs sau manot? Alkanasis jaunuolis suvalgęs apsilaižė ir labai labai pagyrė savo maistą. Net tokį, kuris buvo išsiardęs ir kuriame buvo vienu agurku per daug pridėta!  Pasakykit jūs man: ar neskanus mėsainis būtų vis dar likęs valgomas? Ir ar dėl neskanaus mėsainio taip žmonės būtų vargę? Ir aš pats ten buvau, mėsainį ragavau (tik niekur neiškritusį), per barzdą krito ir dar norėjosi...

Žinoma nepamanykit, kad šiame festivalyje tik mėsainiais maitina, buvo neblogas maisto pasirinkimas „Alaus namų“ palapinėje. Galima buvo surasti net ir popcorn‘ų ir ledų tašką. Taip, pat tuos, kuriems rytas neatrodė labai žvalus, pasitiko kavos palapinė bei vandens buteliukų palapinė. Pastarosios dvi, įtariu, buvo įsikūrusios viena prie kitos ne veltui.

Pilstant alų buvo įvesta naujovė. Šis taurus gėrimas buvo pilamas nebe į vienkartinius bokalus (kas jau buvo gana įprasta festivalio lankytojams), bet į daugkartinius, plastikinius bokalus su „Kilkim Žaibu“ emblemomis. Už šiuos bokalus buvo imamas 1 euro užstatas, kurį festivalio pabaigoje galima buvo atgauti gražinus bokalą. Nors ir buvo vienas momentas kai tokie bokalai pasibaigė (gal organizatoriai nepasiruošė, tam, kad atsiras žmonių, norinčių tokio bokalo namuose – atminimui) ir vėl viskas buvo trumpam grįžę prie senos, įprastos tvarkos. Na bet tai yra pirmas rimtas blynas, žengiant ekologijos link, todėl už tai galima tik labai pagirti.

Koncertas

Koncertinė programa abi dienas tikrai išjudino merginų užpakaliukus ir vaikinų žvilgsnius. Labai įsiminė jau mano minėta suomių grupė „Turmion Kätilöt“, kurių pasirodymas atrodė kaip nuo grandinės nutrūkęs. Beje, šio kolektyvo vokalistą „Kilkim Žaibu“ lankytojai jau turėjo matyti ir užpernai, kuomet jis pasirodė su grupe Horna. „Skylė“ kaip visada stengėsi parodyti ką nors naujo. Ir parodė! Šį kartą jie turėjo bendrą programą su atstovais iš latvių grupės „Skyforger“ ir taip pat pristatė naujų savo dainų. Dar nėra buvę, kad smegenėlių nesujudintų „Auli“ kolektyvas. Taip buvo ir šį kartą. Labai laukiau vengrų grupės „Dalriada“, kurios kūryba jau buvo man senai pažįstama ir likau labai nudžiugintas pagaliau juos pamatęs.

Šio festivalio koncertai visada man atrodydavo kaip tie, kurie labiausiai suvienija publiką. Vienu momentu atkreipiau dėmesį, kad ypatingai daug vėliavų plevėsuoja žiūrovams virš galvų. Atpažinau lenkų, baltarusų, ukrainiečių, estų, latvių, net latgalių vėliavas (!), o kelių identifikuoti išvis nepavyko.

Neatsiejami „Kilkim Žaibu“ atributai

Kaskart paminėjus šio festivalio pavadinimą mintyse iškyla kovų rato, amatų kiemo ir senovinio laivo vaizdas. Šiais metais organizatoriai neleido sau atsisakyti šių, jau vizitine kortele tapusių pramogų. Visais, ankstesniais metais šias pramogas intensyviai stebėjęs šiemet, deja, tik užmečiau akį. Amatų kiemas pasirodė išsiplėtęs, karių stovykla taip pat. Visa tai tarsi festivalio veido vienas iš skruostų ir jis atrodė puikiai išsilaikęs.

Tiesa, dar vienas dalykas, su kuriuo nuolat asocijuodavosi šis festivalis, tai – lietus. Tačiau šįsyk jo taip ir nebuvo. Dienomis pojūčiai buvo kaip tikro vasaros festivalio, (turiu omeny, kai aplinką gali stebėti ne iš po kapišono, skėčio ar plėvelės) o naktimis... Na, naktimis kiekvienam sava vasara.

Apibendrinus galėčiau pasakyti, kad „Kilkim Žaibu“ vietos pakeitimas (tiksliau grįžimas į ankstesnę vietą), man kaip, ne pirmus metus keliaujančiam į šį festivalį, buvo tarsi naujo skonio ledai. Žinojau, kad bus skanu, bet šį kartą tas skonis naujas. Be to, gerokai įdomiau važiuoti ir „kaip anksčiau“ dvejoti, ar pasiklydai, ar ne... kai net gali prireikti pasiklausti kelio.

 Festivalio apsauginiai buvo teisūs, praleistas laikas labai geras. Festivalio pabaiga visuomet truputį liūdina. Vietoje linksmybių visus metus lieka viltingas ilgesys.

 

Rašė Tadas Žičkus © MANOFESTIVALIS.LT

Nuotraukos autorė Amanda / Adelmoed Photography
Daugiau nuotraukų FACEBOOK galerijoje >>

 

 

P.S. Derėtų patikslinti - "Kilkim Žaibu XVI" Žagarėje vyko pirmąjį kartą. Autorius Tadas tai sužinojo tik paviešinęs šį tekstą. "Kilkim Žaibu" anksčiau yra vykęs Joniškio rajone, visai netoli minėtos vietos, o skambus šūkis apie sugrįžimą į Žiemgalą, šiek tiek suklaidino festivalyje viešėjusį Tadą. Atsiprašome už nesusipratimą.