„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Praėjusių metų vasarą jau rašiau apie vieną visiems gerai pažįstamą „draugelį“, kurį šie myli ir gerbia vien dėl to, kad jis tiesiog yra – niekas to priežasčių nei žino, nei ieško. Jeigu pamenate, tąkart tą „draugelį“ sulyginau su „Devilstone“ festivaliu. Kai pirmąjį kartą apsilankiau šiame renginyje, jis man paliko tokį gerą pirmąjį įspūdį, kad jam pasibaigus suvokiau, jog ši 3 dienas trukusi pažintis (o gal ir visas romanas) tikrai ties tuo nesibaigs. Tad šiemet liepos 12–15 dienomis susitikome toje pačioje vietoje, Anykščių Dainų slėnyje, kur buvome apsupti muzikos ir tokios atmosferos, kurios neturi joks kitas mano lankytas lietuviškas festivalis.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Į „Devilstone“ atvažiavau jau pirmąją renginio dieną – ketvirtadienį. Atrodė, kad prabėgę vieneri metai nieko nepakeitė: Anykščių šilelis stūksojo vis dar ten pat; visi stage‘ai, palapinių miestelis, workshop‘ai, barai, foodtruck‘ai – taip pat nepakeitę senosios lokacijos, tarsi nuo praėjusių metų būtų nė nepajudinti. Akimirką pasirodė, kad grįžau į praeitį: kadangi 2017-aisiais buvo taip gerai, kad dar dabar gniaužia kvapą, šiam pojūčiui nesipriešinau ir leidau praeičiai vesti mane jau link ateitimi dvelkiančių garsų.

Šįkart prieš išvažiuodama į festivalį atlikau minimalius namų darbus ir pasidomėjau grupėmis, galinčiomis priversti širdį plakti stipriau. Mane, kaip elektroninės muzikos gerbėją, labiausiai domino pasirodymai „Barbablu“ scenoje – laukiamiausiomis grupėmis šiemet tapo sintezatorių burtais žavintis „The KVB“ duetas, gaivališkų ir subtilių elektronikos garsų persmelkti „Die Wilde Jagd“, liūdną romantiką transliuojantys „First Hate“ ir „juoduomenės“ vardo vertas tandemas „Boy Harsher“.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Prisipažinsiu – labiausiai laukiau romantiškųjų „First Hate“ koncerto. Dar namie klausydama melancholiškai skambančio kūrinio „Warsawa“ supratau, kad negaliu jų praleisti. Tad nors sekmadienį jau turėjau būti darbe, vien dėl šios grupės festivalyje likau iki sekmadienio paryčių (beveik rokenrolas, ar ne?) Tenka konstatuoti, kad jeigu būčiau žinojusi apie „First Hate“ prieš ketverius  ar bent dvejus metus, kuomet jie koncertavo Lietuvoje, tikriausiai pirmose klausytojų eilėse būtumėte išvydę besišypsančią ir mane. Pats pasirodymas buvo toks įkvepiantis ir nuoširdus, jog pasirodymo metu visi (taip, absoliučiai visi) besiklausantys ir linguojantys į taktą susirinkusieji nuoširdžiai šypsojosi į save siurbdami kiekvieną grupės išdainuotą žodį. Įstabus vokalisto balso tembras ir lengvi, atpalaiduojantys sintpopso garsai privertė ne vieną žmogų užmerkti akis, pakelti galvas į dangų ir mėgautis „čia ir dabar“ akimirka. Suskambus kūriniui „Holiday“ priekinėse eilėse nebeliko kur padėti kojos, o virš galvų sužibo išmaniųjų telefonų bei žiebtuvėlių (ir dar bala žino kokių prietaisų) šviesos. Jeigu praėjusias metais rašiau apie tai, jog klausytojams paprašius biso atlikėjai vis tiek nulipdavo nuo scenos palikdami nieko nepešusius klausytojus, tai šiemet ne vienas atlikėjas į sceną sugrįžo. Ne išimtis buvo ir „First Hate“ – drąsiai galiu sakyti, kad ši grupė išplėšė dalį mano širdies ir išsivežė ją į Daniją.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Naktį iš penktadienio į šeštadienį „Barbablu“ scenoje buvo galima išvysti „Sonic Jesus“, „The KVB“ bei „Die Wilde Jagd“. Trumpam užsukusi paklausyti italų grupės „Sonic Jesus“, išvydau jaunus odiniais drabužiais pasidabinusius vyrukus, kurie, ko gero, ne vieną merginą savo pasirodymu išvedė iš proto. Palingavusi į taktą pagal kelis pastarųjų kūrinius šią sceną palikau – kaupiau jėgas „The KVB“  pasirodymui. Šiam jėgų išties reikėjo – britų dueto pasirodymas buvo itin charizmatiškas. Tenka pripažinti, kad iki šio koncerto nebuvau mačiusi sintezatoriumi grojančios merginos (gyveni ir mokaisi) – tai pasirodė ne tik neįprasta bei subtilu, bet ir, nepabijosiu šio žodžio, seksualu. Įsiminė tai, kad patys atlikėjai buvo tokie užsidegę, jog, rodėsi, ant žemės kris tiek mikrofonai, tiek sintezatorius, o muzikantai vien šokiais ir toliau palaikys tą pačią atmosferą, kurią sukūrė grodami publikai žinomus kūrinius.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Eidama link „Barbablu“ stage‘o prieš grupės „Die Wilde Jagd“ pasirodymą sutikau priešinga kryptimi traukiantį draugą – paklaustas, kur keliauja, pastarasis nesismulkino – miegoti. Negalėjau jam leisti padaryti tokios klaidos, tad tarstelėjau: „Bus gerai, pasitikėk manimi, eime.“ Draugo abejonės išsisklaidė, o suskambus pirmiems vokiečių kūriniams išsisklaidė ir miego burtai – mūsų ir kitų klausytojų veiduose pasirodė šypsenos, o kojos pačios nevalingai trepsėjo į taktą, priversdamos plastiškai judėti visą kūną. Beklausant „Die Wilde Jagd“  neliko nieko kito, kaip tik pasinerti į instrumentinės ir elektroninės muzikos paskatintą kelionę minčių vingiais. Koncerto pradžia skambėjo lyg paprastas, niekuo nestebinantis folkas, tačiau pamažu muzika perėjo į svajingus elektronikos garsus. Po krautroko psichodelikos tas pats mieguistas draugas dar ilgai dėkojo už tai, kad turėjo progą išgirsti šiuos vokiečius – jam tai buvo ne tik naujos, magišką atmosferą kuriančios grupės atradimas, tačiau ir vienas geriausių pasirodymų šių metų „Devilstone“. „Nunešė stogus ir sprogdino mintis“, – tai pasakė žmogus, „Devilstone“ besilankantis nuo pat festivalio gyvavimo pradžios.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Nenuvylė ir amerikiečių dueto „Boy Harsher“ pasirodymas, kuris buvo toks tamsus, kad net ir prašvitus atmintyje ir ausyse išliko sodrus vokalistės balsas ir stipriai, bet kartu ir taip lengvai, lyg peiliu per sviestą, orą skrodžianti minimalo ir darkwave‘o kombinacija. Turiu pripažinti, kad būtent per šios grupės atliekamus kūrinius pasijutau taip, tarsi būčiau ne „Barbablu“, o „Kablio“ scenoje, kur žmonės šoko jau pagal technomuzikos dažnius. Na, o pasibaigus „Boy Harsher“ koncertui, minėtoje „Kablio“ erdvėje galėjai šokančią sutikti ir pačią grupės vokalistę – negalėjau jai nepadėkoti už įstabų, tamsų ir iš kedų išvertusį pasirodymą.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Kalbant apie sunkiąją alternatyviąją muziką – metų iš tiesų neužteko, kad pradėčiau nuoširdžiai ja domėtis, tad šiuo klausimu dar nesu pakankamai subrendusi, jog galėčiau objektyviai vertinti tam tikrus pasirodymus ar tas grupes, kurių ilgą laiką laukė ištikimiausi festivalio lankytojai. Vis dėlto „Rytų“ scenoje paklausiau ir kanadiečių „Preoccupations“, kurių pasirodymas man priminė keistą eksperimentą. Ši grupė buvo viena iš headlinerių, todėl nieko keisto, kad surinko pilną stage‘ą žmonių, kurie šoko pagal įdomią ir, sakyčiau, eklektišką psichodelikos, indie roko bei post punko kombinaciją. „Rytų“ stage išgirdau ir intriguojančiai skambančią švedų grupę „Yuri Gagarin“, kuri savo muzika ne vieną klausytoją beveik šviesos greičiu plukdė link kosmoso platybių. Dar vieni headlineriai buvo grupė „Brutus“ – mane, kaip ir daugelį, nustebino nepaprastai veržli ir energinga šios grupės vokalistė, sugebėjusi ne tik dainuoti bei šokti, bet dar ir tokia pačia jėga mušti būgnus.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Dėl kojų šoklumo buvau rami, nes žinojau, kad mankštą pastarosioms praves antrus metus festivalyje reziduojantys kultūros baro „Kablys“ vėliavnešiai, kurie į klubo sceną festivalyje šiemet priviliojo elektronikos mėgėjams puikiai pažįstamų vardų. Vienas laukiamiausių lietuvių atlikėjų, žinoma, buvo pirmąją festivalio naktį grojęs Manfredas. Jo grotas setas buvo maloni įžanga į likusių naktų šėliones. Nors po pasirodymo didžėjus-legenda išvyko koncertuoti kitur, elektroninės muzikos estafetė buvo sėkmingai perduota Serial Experiments, kurį, ko gero, daugelis žino iš „whypeopledance“ projekto. Išgirdusi disko bei italų disko ritmus netrukau pamiršti nuovargį ir tai, kad galbūt reikėjo pailsėti prieš kitus, ne ką mažiau svarbius vakarus. Kaip nuoširdi „whypeopledance“ gerbėja atidaviau savo duoklę ir prašokau iki pat Serial Experiments pasirodymo pabaigos, o intensyvią mankštą kiek vėliau priminė ir seto metu susižeista koja.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Tiesą sakant, „Kablio“ stage‘as, lyginant su praėjusiais metais, šiemet buvo itin rimtas – tiek tiesiogine, tiek netiesiogine prasmėmis. Pavyzdžiui, amerikiečio An-i pasirodymo metu stebėdamas atlikėją galėjai susidurti su dviprasmiškais jausmais, kadangi didžėjus – susikaupęs, tarsi spręstų sunkiausią pasaulyje rebusą, o jo grojama muzika – atvirkščiai, itin judri. 2017-aisiais „Barbablu“ scenoje dominavęs Dollkraut šiemet persikėlė į „Kablį“ – turiu pripažinti, kad čia Pascalis Pinkertas užkūrė išties neblogą pirtį. Kitas atlikėjas, kurį visuomet norisi išgirsti – „Kablio“ tėtis Interiors, daugeliui geriau žinomas kaip dramembeiseris, „Souled Sessions“ vėliavnešys Intakz. Kitas šio atlikėjo amplua pradžioje šiek tiek nustebino, bet galiausiai supratau, kad Gytis Dubauskas, net ir pakeitęs grojamos muzikos žanrą, puikiai geba derinti iš pažiūros skirtingus stilius ir sėkmingai didina klausytojų auditoriją. Su nekantrumu lauksiu vis daugiau šio atlikėjo selekcijų – jo pasirodymai vienareikšmiškai verti dėmesio.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

2017-aisiais buvau itin sužavėta „Devilstone“ vyravusia atmosfera bei plačiu šiame festivalyje vykusių veiklų spektru. Ar šiemet visa tai suprastėjo? Tikrai ne. Šiais metais organizatoriai į festivalio tvarkaraštį įtraukė iš Ispanijos atvežtą moraliniais akibrokštais garsėjančio menininko Joano Cornella‘os parodą, kuri buvo įkurdinta Anykščių miesto viešojoje bibliotekoje. Kiek gaila, kad kontroversiškos ekspozicijos nepristatė pats menininkas – manau, kad paroda būtų buvusi efektingesnė. Kita „Devilstone“ naujiena – nemokamas komiko Olego Šurajevo festivalis festivalyje. Šį performansą praleidau – nesužavėjo iš palapinės sklidę Justiną Timberlake‘ą, o gal ir „Backstreet Boys“ priminę garsai. Tiesa, žmonės sakė, kad buvo įdomu – tą liudijo ir nemokamo festivalio lankytojų gausa.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Šiemet „Devilstone“ krikštijosi (ironiška) ir poezijos slemas, kurį vedė Domas Raibys – vienas žymiausių Lietuvos slemerių. Iš atėjusių pasisakyti bei paklausyti buvo matyti, kad literatūrinio avangardo debiutas – pavykęs. Nedingo ir senos festivalio veiklos: diskusijos, tarp kurių – ir įdomus pokalbis apie „Devilstone“ augimą; užkietėję riedlentininkai ir bmxeriai „Monster Energy“ zonoje; futbolo bei tinklinio varžybos. Mėgstantys meną galėjo stebėti ne tik Joano Cornella‘os parodą, bet ir teatrališkus šokio pasirodymus. Na, o jei norėjosi kažko aštriau, pro tarpupirščius kviesta žvelgti į „Skintense“ su kauniečiu Tomu Garšva ir kabliais pervertą odą.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Praėjusiais metais rašiau, kad festivalio šūkis „Ekstremalus rokenrolas!“ man siejasi su elgesiu, emocija, atmosfera, požiūriu, bet nebūtinai su muzika. Šiemet nuomonės nepakeičiau. Jei 2017-aisiais paryčiais pievoje sutikau batus pametusį kolegą, tai 2018-aisiais pati parsiradau su svetimu apavu bei dėl kojos traumos apsilankiau Kauno klinikose (ir pasakykite, kad tai – ne rokenrolas).

Beje, jeigu kada nors sugalvosite tuoktis per „Devilstone“, žinokite, kad fotografuojantis šalia koplyčios yra galimybė, jog už Jūsų nugarų plevėsuos Konfederacijos vėliava, o pievoje raitysis nuvargusių festivalininkų kūnai. Organizatoriai, tiesa, rasistinės vėliavos apraiškas pažabojo skubiai ir atsakingai.

„Devilstone 2018“: elektronikos mėgėjos romanas Anykščiuose

Lunaria Wonderland / ManoFestivalis.lt nuotr.

Reziumė – panašu, kad „Devilstone“ laikas sustoja ir sujungia vargiai sujungiamus žmones bei jų požiūrius. Festivalis eilinį sykį laužo stereotipus ir kažkokiu keistu būdu priverčia pamėgti dar nepamėgtus dalykus. Tam tikra prasme šis renginys leidžia pažinti tiek kitus, tiek save – kas žino, galbūt ateityje dar labiau priartėsiu prie alternatyvių garsų. Ačiū už dar vieną malonią patirtį, už naujai atrastus žmones ir garsus, už jau dabar aktyviai žaižaruojantį norą – norą susitikti dar kartą.

 

Teksto autorė – Sandra Voup;

Nuotraukų autorė – Laumė Ø Lunaria / Lunaria Wonderland, daugiau kadrų – čia.