"Devilstone 2015": stiprus užimtumu ir kokybe

Devilstone 2015

Akys užtinusios, skauda šoną, nes į jį visą naktį buvo įsirėmęs nedidelis kelmukas, tačiau tu jautiesi geriau nei namuose – kur tai..? Miego trūksta iki pažaliavimo, tačiau iš paskutiniųjų kopi į kalniuką, vedantį į priešingą pusę nuo palapinės – kas tai..? Savo mėgstamai grupei gali parekomenduoti, kur skanesnė vištiena ar pasidalinti alumi, o pūsdamas į alkotesterį tikiesi nors truputį „pripūsti“, kad tik galėtum dar pabūti ir dar kurį laiką nesugrįžti į kasdienybę... Ar supranti apie ką aš? Ne? Tuojau suprasi.

Ketvirtadienis

Ankstyva ketvirtadienio popietė, kai dauguma būna pačiame darbo ar pietų pertraukos įkarštyje, o aš jau nusitvėręs vairo jį makaluoju skrisdamas Vilniaus gatvėmis ir ieškodamas savo kol kas dar ramių pakeleivių. Ore tvyro pozityvumo jausmas, kuris su laiku ir kiekvienu papildomu pakeleiviu vis stiprėja. Kažkoks keistas jauduliukas apima, kai sustoję parduotuvėje prie jos durų randame ne vieną „piktai“ aprėdytą žmogystą su didele kuprine, pirmoko žvilgsniu nervingai besidairančią pažįstamų veidų ar automobilių.

Mums „Devilstone“, ankščiau visiems žinomas kaip „Velnio akmuo“ (šiemet pavadinimas pakeistas į labiau užsieniečiams suprantamą) taip ir prasidėjo − visiems sulipus į vieną automobilį, užsileidus gana kvailų dainelių rinkinį ir nuspaudus greičio pedalą Anykščių kryptimi. Šiame festivalyje lankiausi ir praeitais metais. Kaip žinoma, praeitais metais eilės į festivalį buvo labai labai ilgos, tą pripažino net organizatoriai, todėl buvau iš anksto nusiteikęs laukti ilgose eilėse ir per daug nesiskubindamas tiesiog mėgavausi kompanija ir kelione, kuri, jau niekam ne paslaptis, yra gana didelė dalis festivalio. Ir ką aš randu nuvykęs? Besišypsančius savanorius, rūsčius plačiapečius apsauginius ir... Viskas? Tarsi tik mūsų čia ir būtų laukta. Festivalio organizatoriai dar po praėjusių metų festivalio buvo žadėję susitvarkyti su eilių nesklandumu. Savo žodį ištesėjo, už tai galima „duoti penkis“. Priparkuoju automobilį pievoje, kur, rodos, dar ir futbolą būtų vietos sužaisti, ir keliaujame į festivalio teritoriją. Pasistatę palapines ir visaip kaip susikuitę keliaujame pažabalioti po teritoriją.

Pirmiausia apsižvalgome atributikos palapinėje ir čia sutinkame dar vieną malonų netikėtumą – „devilstauno“ šių metų džemperius. Prisipažinsiu, niekada nebuvau didelis „Velnio Akmens / Devilstone“ atributikos fanas ir nieko iš jos neturiu, nors festivaliuose pastoviai apsilankau, tačiau šiais metais dėl drabužio pirkimo dvejojau apytiksliai 30 sekundžių. Šiemet jie skyrėsi nuo ankstesnių savo dizainu. Pirmas festivalis, kurį pradėjau nuo atributikos pirkimo. Vėliau to džemperio aš net ir negavau panešioti, o jį pasivogusios sušalusios merginos aikčiojo, kaip su juo šilta.

Devilstone 2015

Daugiau mažiau apsižvalgę teritorijoje ir priėję išvadą, kad nuo praėjusių metų aktualių taškų išsidėstymas beveik nepakito ir kad viską rasime, ko mums reikės, nulėkėme prie rytų scenos, kur kaip tik pradėjo groti pirmoji ketvirtadienio grupė. Pakeliui nusprendėme pasigriebti pirmąjį alaus bokalą.  Šiam reikalui išsirinkome „Meat Lovers“ palapinę ir tai išsivystė į kažką, ką galima būtų sulyginti su pirmąja meile arba bent jau pirmu bučiniu. Nuostabia šypsena apdovanota mergužėlė padavė man pilnutėlį bokalą, kurį paėmus į rankas net kojas pakirto, taip ir likau stovėti nejudėdamas. Nežinau, ar tai buvo nuo kerinčios moteriškos šypsenos, ar nuo bokalo, kuris buvo toksai pilnas, kad net menkiausio raumenėlio krustelėjimas būtų vedęs link alaus išlaistymo. Tarsi laikinas paralyžius. Teko atsargiai nusiurbti visą alaus kalniuką, iškilusį virš bokalo kraštų, ir tik tada tai kerinčiai šypsenai ištarti „ačiū“!

Devilstone 2015

Pirmoji grupė, kurią klausėme, buvo STORMGREY. Mano kompanionams jinai nelabai patiko, o mano dėmesio taip pat per daug neprikaustė, todėl šiek tiek atsitraukėme prisėsti ant dar likusių laisvų „puškių“ ir klausėme jų pasirodymą per miškelio „filtrą“. Mano dėmesį trumpam prikaustė latvių grupė PYRO TREES. Programėlėje buvo skelbiama, kad jie gros indie / psychadelic stiliumi. Gana intriguojantis derinys, tačiau tai ir liko tik programėlės intriga. Ir taip klausiau, ir kitaip klausiau, bet to žadėto psychadelic taip ir nepastebėjau. Po jų sekė vokiečiai DUST BOLT. Nesu didelis thrash’o mėgėjas, todėl juos klausiau tik iš pareigos, tam, kad susidaryčiau vienokią ar kitokią nuomonę... Vėlgi ypatingai sužavėtas nelikau, bet ir per daug kritikuoti nesiryžtu. Ką atsimenu apie STONED JESUS? Burgerį! Kaip tik tada, kai jie grojo, aš buvau suspaustas alkio jausmo ir dorojau „Meat Lovers“ mėsainį, kuris, beje, tikrai buvo neblogas. Na, bet aš jau iš anksto žinojau, kad jis bus neblogas. Tiesą pasakius, vos tik man tą mėsainį pabaigus ir nukrypavus prie scenos, rytų scenoje pradėjo dinginėti elektra. Akimirką net pasijutau kaltas, gal aš čia kokią nesėkmę užnešiau? Šiaip jau, glostydamas savo laimingą, sotų ir neištroškusį pilvuką, buvau labai puikiai nusiteikęs. Panašu, kad grojusios grupės kolektyvas taip pat per daug nenusiminė. Tikriausiai tai yra tam tikra grupės profesionalumo išraiška.

MARDUK turėjo būti viso ketvirtadienio koncertinės dalies vinis. Manau, ne vienam ši grupė kelia malonius paauglystės prisiminimus. Turint omenyje lengvėjantį „Devilstone“ formatą, jau buvau įsitikinęs, kad tokio kalibro grupių iš „tamsiosios metalo pusės“ jau nebepamatysime (dėl ko buvo ganėtinai nelinksma). Vos tik organizatoriai paskelbė apie MARDUK atvykimą, buvau nudžiugintas, kad mano prognozės pasirodė neteisingos. Teko girdėti pletkų, kad šis kolektyvas susidūrė su šiokiais tokiais nesklandumais, nes jų pasirodymas buvo gana riebiai nuvėlintas. Nesklandumų, matyt, buvo neišvengta ir organizatorių pusėje, nes MARDUK buvo perkelti iš rytų scenos (kaip buvo planuota pagal programą) į vakarų, kur pagal programėlę išviso tą vakarą niekas neturėjo koncertuoti. Nesklandumai, mano manymu, yra daugiau ar mažiau neišvengiamas dalykas, o organizatorių bei grupės profesionalumą parodo būtent tai, kaip su tais nesklandumais yra susidorojama.

Devilstone 2015

Taigi, nuo paskutinės grupės pasirodymo laukimo mūsų sielos kaito, o kūnai šalo, tačiau sulaukėm. Ką aš galiu pasakyti apie visus nesklandumus ir MARDUK pasirodymą bendrai? Po šimts pypkių, vėluokit, keiskit scenas ar dar ką norit darykit, kiek tik norit, jei po viso to seka šitokie pasirodymai! Neturėjau nei menkiausio priekaišto, o galbūt scenos pakeitimas kaip tik išėjo į naudą. Kaip žinoma, vakarų scena buvo aprūpinta šiek tiek „storesne“ aparatūra bei iš pažiūros kruopščiau paruoštais šviesos efektais. Pasibaigus koncertui net susimąsčiau: ir kam gi organizatoriai apskritai planavo šią grupę „paleisti“ į rytų sceną?.

Pavargę nuo emocijų, begalinio pažindinimosi ir bendravimo su jau senai nematytais draugais, negalėdami patikėti, kad dar tik ketvirtadienis (todėl šiek tiek taupydami save kitoms dienoms) griūname į palapines. Užmiegame paširdžiams vibruojant nuo 4-tosios scenos.

Penktadienis

Penktadienį pradėjome kaip grupė tinginių (tų gyvūnų, kurie po medžius karstosi ir tingi). Užtinę, susivėlę, maudžiančiais šonais ir lėtai judėdami po truputį gerinome savijautą (gal net per lėtai, nes vėlai išlervoję iš patalo, praleidome dalį įvykių, vykusių Gama scenoje). Atrodytų, nėra nieko, ko nepataisytų gardi rytinė kava ir sulankstytas „Bebro“ blynas.

Ramiai rytą leisdami prie paplūdimio, pastebėjom, kad iš kitos upės pusės visi esame stebimi per žiūronus. Tai tikriausiai buvo tas pats ant suoliuko poilsiaujantis dėdė Albinas, kurį po praeitų metų „Devilstone“ savo straipsnyje aprašė Gintarė. Smagu, kad jam šis festivalis nenusibodo – taip, kaip ir mums!

Devilstone 2015

Nutaikę momentą, kai nei vienoje iš festivalio scenų nieko nevyko, nusprendėme palaikyti daugiametę šio festivalio tradiciją – kelionę į Anykščių „Norfą“... Šiaip sau, dėl ledų ir saldainių. Tiesa, su manimi kartu ėjusios merginos pastebėjo keistų dalykų. Vienoje iš mažų parduotuvėlių, buvusių prie „Norfos“ ir prekiaujančių drabužiais, paskutinėse eilėse buvo galima rasti visokių rožinių ir nerožinių suknelių bei kitokių „normalių“ drabužių, o pirmose eilėse buvo sukabinti visokie metalovi marškinėliai su kaukolėmis, skeletais ant motociklų ir pan. Negana to, „Pegaso“ knygyne, kuris irgi įsikūręs tos pačios „Norfos“ prieigose, prie pat durų buvo sudėtos taip pat metalovos vinilinės plokštelės (konkrečiai nepamenu grupių pavadinimų, tiesa per daug ir nesidomėjom, bet tikrai pamenu, kad viena iš jų buvo grupės OBTEST). Ką tai galėtų reikšti? Nežinau, ar čia tokios prekės į priekį ištraukiamos tik festivalio „Devilstone“ metu, ar visą laiką, bet viena aišku: Anykščių miestelis bent kartą per metus tikrai transformuojasi. Ir panašu, kad pasikeičia ne vien Dainuvos slėnis, bet ir pats miestelis kartu su dalimi bendruomenės. Savotiškai žavu, kad per visokius adidasus prasiskynę kelią, galvą iškiša ir kokie nors marškinėliai su skeletu ant motociklo.

„Apsikultūrinus“ ir grįžus atgal į festivalio teritoriją, mano savijauta kažkodėl ne gerėjo, o tik blogėjo. Kaip vėliau paaiškėjo, ne visi organizmo negalavimai gali būti pavadinami pagiriomis. Artėjant vakarinei festivalio daliai net ir temperatūra sugebėjo užkilti dėl ko, kad ir kaip būtų gaila, dalyvavimas renginy pradėjo panašėti į vegetavimą su „Arbatos magijos“ arbata (greičiau, medumi su trupučiu arbatos) ir palapinės kaimynystėj įsikūrusios medicinos studentės rekomenduotomis tabletėmis. Įvertinęs to vakaro grupių sąrašą nusprendžiau daugiau dėmesio skirti Vakarų scenai. Labai norėjau išvysti AU-DESSUS pasirodymą, nes jau kurį laiką sekiau jų kūrybą, tačiau man niekaip nepavykdavo išgirsti jų pasirodymo. Vis keliai prasilenkdavo su jų koncertais. O neišgirdus gyvo atlikimo juk nereikia skubėti liaupsinti grupės, tiesa?  Na, nusivilti neteko. Dar maklinėjant po teritoriją teko nugirsti GREENLEAF garsų, šie švedai taip pat gana maloniai suskambėjo. Daugiau iš vakarinės programos niekas per daug ausies neužkliudė. Grojo gana maloniai, tvarkingai, techniškai, bet ne per daug išsiskiriančiai. Na, be abejo išimtis buvo dar vieni švedai, KATATONIA. Kaip bebūtų gaila, prastėjanti sveikata privertė šią grupę išklausyti jau iš horizontalios padėties, tačiau net ir taip klausant galva truputį maskatavosi į taktą. Su kiek pažįstamų vėliau šnekėjau, visi vienbalsiai įvertino šią grupę teigiamai. Visi juk negali klysti?

Devilstone 2015

Šeštadienis

Užtat šeštadienį atsikėliau kaip agurkėlis, burokėlis ir visoks kitoks sveikuolis. Nežinau, ar čia išsiurbiau visą magiją iš arbatos, ar mano kompanionų rūpestis padėjo. Šiek tiek jausdamas kaltę, kad praėjusi diena nebuvo tokia produktyvi, kaip norėjosi, aš vėl trasoje! Po greitų pusryčių skuodžiame klausyti FARŠO, kurie, beje, visai nustebino. Nesitikėjau tokio energingo, nuotaikingo ir užvedančio pasirodymo. Net ir žmonių prie Gama scenos jie prikvietė gana nemažai (na, kaip vidurdieniui). Žvelgdamas iš šono galėjau tik nusistebėti, kaip taikliai ši grupė pasivadino, nes pasirodymo visuma būtent ir asocijavosi su faršu. Tiesa, keista buvo pastebėti, kad nei viena iš mano tuo metu buvusių kompanionių vegetarių FARŠO klausyti neatėjo... Sutapimas?

Šeštadienį susidūriau su problema, kai lakstai tarp scenų kaip pasiutęs labradoras paskui frisbį ir vis vien nieko nespėji pamatyti tiek, kiek nori. Per tokį lakstymą įsiminė latvių grupė ESCHATOS. Vaizdas ant scenos niekaip nederėjo su garsu, kuris buvo tiesiog išpučiamas iš garso kolonėlių. Atrodytų, visiškai nepikta mergaičiukė ant scenos savo balsu maišė Dainuvos slėnio orą. Gražu. Toliau sekė NRCSSST pasirodymas. Juos aš jau buvau matęs ne vieną kartą ir žinojau, kad jei niekas kojos nepakiša, jie moka sugroti gerai. Jų, kaip jie patys vadina blackgaze, kūriniai išsiskyrė iš bendro festivalio grupių konteksto, o ir kai kurie grupės nariai tikrai atrodė atiduodantys nemažai jėgų šiam pasirodymui. Iškarto po to bėgte prie Rytų scenos, kur jau buvo pradėję groti MAYBESHEWILL. Tai dar viena grupė, kuri išsiskyrė iš bendro konteksto savo, kaip programėlėje pavadinta, post / math / instrumental kūriniais. Per jų pasirodymą virš festivalio teritorijos užplaukė didelis, tamsus ir grėsmingas lietaus debesis, kuris per daug nelaukęs tiesiog vožtelėjo visiems per skrybėles vandeniu. Žinoma, publika dėl to aptirpo, bet liko nemažai ištikimų šios grupės fanų. Aš, deja, buvau prie tų, kurie ištirpo ir dūmė iki artimiausios „Red Bull“ palapinės. Kol lietus šėlo besikeikdamas žaibais, iš ten ir klausiau, kas vyksta Rytų scenoje. Laimei, aplinkybės leido MAYBESHEWILL pasirodymo pabaigą vis vien išklausyti prie scenos. Kaip vėliau bendraujant su grupės nariais paaiškėjo, šie visiškai nepergyvena dėl lietaus, kaip jie patys išsireiškė „It’s like singing in the rain... Just without singing“ (mat šita grupė groja tik muziką, be vokalo). Grupės nariai pasirodė labai žemiški, besidžiaugiantys paprastais dalykais – sakykim, tuo, kad festivalis vyksta tarp medžių ir teritorijoje yra upė. Kiek vėliau mūsų kompanija pasijuto nusipelniusi užkąsti, tad patraukėme link krosnyje kepamų picų. Vėlgi, tai yra kažkas nuostabaus. Pasiėmėm dviejų rūšių picas, viena buvo aštri, kita − ne ir abi buvo nepakartojamai gardžios... Na, tik ta aštrioji buvo tikrai nuo dūšios aštri... Visur... Net sekantį rytą... Kadangi picukių man nepakako, vedinas gerų prisiminimų vėl aplankiau „Meat Lovers“, ten užsisakiau viščiuką. Belaukiant užsakymo mane vėl susiranda MAYBESHEWILL grupės nariai ir tada pratesiame mūsų bendravimą. Pastarieji pasirodo irgi išalkę, klausia maisto rekomendacijų, o aš jiems siūlau toli niekur neiti. Taip visi laukdami užsakymų toliau ir šnekučiuojamės. Likau maloniai nudžiugintas grupės, kuri ne tik pamalonina ausis savo kūriniais, bet ir patys yra labai malonūs žmonės „be karūnų“.

 Devilstone 2015

Kai sulaukiau to, ką užsakiau, likau vėl „apšalęs“: užsisakiau vištą, bet gavau ne vištą, o... pusę jos... Tiesiogiai... Aš įsitikinęs, kad iš dviejų tokių porcijų galima buvo sudėti pilną, beveik visavertę vištą... Na, gal tik galvytės ir vieno kito organo trūktų. Taigi vėl su šypsena grįžtu prie stalo, kur sėdėjau, ir mane pasitinka mano kompanionų šypsenos (pastarieji matyt suprato: užsisakė tik jis vienas, bet užteks tai visiems). O ir skanumėlis tikrai buvo geras.

Toliau vėl sekė šmirinėjamai tarp scenų ir net automobilių stovėjimo aikštelės. Ten, beje, jausmas, lyg būtumei visai kitame festivalyje. Atmosfera visai kita, visi žmonės bent trigubai labiau apsvaigę, vietomis, ties tam tikrais automobiliais guli kalnai šiukšlių ir vis iš kur nors pasigirsta koks nors sunkiai atpažįstamas bumsinimas. Ar toks mini festivalio reiškinys festivalyje yra gerai ar blogai nesiryšiu vertinti, per mažai ten praleidau laiko.

Mano tvirtas nusistovėjimas vienoje festivalio vietoje atėjo kartu su KATAKLYSM atėjimu į sceną. Tai vėlgi turėjo būti viso šio vakaro koncertinės programos vinis. Na, ir jiems pradėjus groti pirmas kūrinys tikrai „vežė“. Antras − taip pat... Po to − trečias... Ir taip iki pabaigos... Grojo stipriai, intensyviai, nepamiršdami bendrauti su publika. Net mano žmona, kuri, tikrai žinojau, nemėgsta tokio stiliaus muzikos, pasibaigus KATAKLYSM pasirodymui čiauškėjo, kaip jai patiko. Jaučiat jėgą?

Devilstone 2015

Po intensyvios dienos einame atsipūsti, dalis nuo mūsų atsiskyrė į „rokoteką“, bet ilgai ten neužsibuvo. Po kiek laiko po vieną, po du vis užsikasam pataluose.

Sekmadienis

Sekmadienis, kaip ir bet kurio festivalio metu, išaušta nykus. Aplink matai tik triūsiančius žmones, kurie pakuoja daiktus, scenas, palapines ir supranti, kad tavo laikini namai (tiek fizine, tiek emocine prasme) vėl išsikelia iš Anykščių. Aplinka tuštėja valandomis, o šiukšlių didžiausia koncentracija susikaupia aplink konteinerius, nes apie jų sutalpinimą į konteinerius jau galima net ir nefantazuoti. Raginamas užuominų „nu bet man ryt į darbą“ stengiesi greitai pakuotis daiktus, papūsti į alkotesterį (paslapčiomis tikėdamasis, kad gal dar kokia maža promilytė bus likusi, kuri leistų tau neskubėti ir dar čia pabūti) ir šauni namų link.

Apibendrinus

Visada anksčiau turėjau nusistovėjusį posakį: „save gerbiantis koncertas vėluoja mažiausiai pusvalandį“. Taip visada guosdavau tuos, kurie dėl kokių nors priežasčių vėluodavo. Deja, šių metų „Devilstone“ koncertuose vėluojantys paguodos nebūtų sulaukę jokios. Pasirodymai tiksėjo tiksliai kaip laikrodukas, na, gal tik MARDUK buvo išimtis. Nei čia gerai, nei čia blogai, galų gale išmoksti naudotis laiko nurodymais programėlėse, o ne sekti grupes senamadišku būdu „kas gros po ko“.

Praeitų metų „Devilstone“ buvo liaupsinamas dėl maisto kokybės ir pasirinkimo. Šiais metais organizatoriai ant laurų užmigę nebuvo ir prie viso to, ką matėme praeitais metais, pasiūlė dar ir krosnyje kepamas picas, o tai yra visai džiugu. Tiesa, šiais metais „Balti drambliai“ pasirodė šiek tiek silpniau, net jei ir sugebėjome per kažkokį stebuklą gauti penkias sriubas už vieną eurą. Ir tokią kainą pasiūlėme ne mes, o tas, kuris tas sriubas pylė. Taip pat šiek tiek nuvylė ir dešrainių kioskas, kuris vegetarams pasiūlė dešrainį su kažkokia vegetariška dešrele. Aš pats nesu vegetaras, bet iš savo kompanijoje buvusių vegetarų išraiškų aiškiai supratau, kad ta vegetariška dešrelė yra kaip supermodelis: nuotraukose ar net natūroje savo išvaizda gali pakerėti tavo širdį ir svajones... Tačiau koks briedas ten viduj, niekam neaišku... Valgyt nebuvo įmanoma, nors iš pažiūros atrodė kaip visavertė dešrelė. Šiaip ar taip, kam nors paminėjus „Devilstone“ maistą, atminty nuo šiol visada iškils „Meat Lovers Pub“, „Bebro blyninė“ ir tos krosnyje keptos picutės (niekaip negaliu prisiminti kaip tie kepėjai vadinosi, bet faktas tas, kad ten nuėjęs ne pavadinimų dairaisi).

Devilstone 2015

Veiklos festivalyje taip pat tikrai netrūko, tarp koncertų ar jų metu galima buvo pažaisti stalo žaidimų, tinklinį, futbolą, sudalyvauti MC GROWL ar būgnų kovų varžybose bei protmūšyje. Ką jau kalbėti apie „Masinės hipnozės“ siūlomas veiklas, piešimus, auskarų vėrimus, body painting’ą ir visokius kitokius užsiėmimus. Be to, jei niekas tau neįtiko visada galėjai perbėgti per kažkokios tirštos „grietinės“ baseiniuką ar tiesiog mėgautis žiūrėdamas į merginas, prekiaujančias tabaku. Naktimis galvą galėjai pamesti „rokotekoje“ ar žiūrėdamas „tokius blogus, kad net gerus“ filmus. Žodžiu, šis festivalis kiekybės prasme užimtumu man pasirodė stiprus.

Taigi tardamas „ačiū“ visai festivalio bendruomenei už visus patyrimus, intensyvias ir tingias dienas, grįžtu į „normalią“ visuomenę pasikrovęs gerų įspūdžių ir pailsėjęs... Bent jau morališkai tai tikrai.  

Rašė Tadas Žičkus © MANOFESTIVALIS.LT
Nuotraukos Amandos iš Adelmoed Photography