Basomis išbraidėme smėlingą "Nibiru" planetą

Prisipažinsiu, važiuodama nedaug žinojau apie liepos 25 - 27 dienomis vykusį festivalį „Nibiru“. Namų darbų nepadariau, nes informacijos apie grupes, idėją ar vietą neiškojau, o tranzuojant link mistinio Sidabravo (Radviliškio raj.), vairuotojų paklausta, į kokį festivalį važiuoju, užtrukdavau galvodama atsakymą.

Nibiru

Pirmas įspūdis, priartėjus prie renginio vietos ir pamačius gan niūrai atrodantį palapinių miestelį, tvora atskirto nuo dulkančio kelio, buvo nekoks, bet jis pradėjo gerėti gavusi žalią apyrankę ir oficialiai pavirtus Nibiru planetos lankytoja.

Smėlis! Pasirodo, toks elementarus dalykas, paskleistas po vingiuotus miško takelius ir aikšteles prie scenų gali teikti labai daug džiaugsmo. Iškart dauguma paliko batus grįžimui į miestą ir pasklido klaidžioti tais jūriniais takeliais, nes atrodė kad jau tuoj, už posūkio, bus vanduo...

Nibiru

Festivalio erdvė ir vieta buvo ganėtinai jaukiai įrengta. Nuo scenos dekoracijų, chai garden ir mielų piešinėlių miške ant medžių iki homemade tualetų, kurie keldavo šypseną ir beveik visuomet iššaukdavo pokalbį su nepažįstamaisiais apie jų keistumą.

Nibiru

Penktadienis, prasidėjęs įsikūrimu ir apsišniukštinėjimu, vakarop nuvedė iki vadinamosios pagrindinės scenos (neaišku, kodėl taip pavadintos, nes kita –  Miško scena buvo didesnė ir programos joje buvo daugiau ), kurioje tąnakt viešpatavo regis. Smagiai grojo, kojytes apšildė, bet į kažką stipresnio taip ir neprogresavo. Ateini, dvidešimt minučių palinguoji, po to norisi lėkt kažkur kitur, nes lyg ir kažko  trūksta. Po  poros valandų ten grįžti –  tas pats, tik žmonės jau kiti trepsi.  

Apie vidurnaktį kai monotoniškas regis jau buvo pabodęs, o Miško scena grojo kažką labai deep, miške tarp scenų atradome jaukų lauželį.  Puiki vieta truputį pailsėt, pasirinkus festivalio stebėtojo poziciją pamedituoti į ugnį bežiūrint. Laikui bėgant išsijudino Miško scena ir pradėjo šokdint – vienus trumpiau, kitus iki ryto.

Nuėjus miegoti pusiau švintant, įsiraususus į miegmaišį ir apėmus snauduliui, išgirdau kažką super smagaus grojančio ir mintyse keikiau savo nuovargį, nuvedusį į palapinę. Et, ir visada taip...

Nibiru

Šeštadienis išaušo saulėtas. S a u l ė t a s ! Saulė ilgai neleido miegoti, nes palapinės virto pirtimis ir nuvijo festivalininkus prie vandens tvenkinių. Maža kūdra prie pat pagrindinės scenos virto daugiausiai lankomu objektu dieną, o maudymosi kostiumėliai ir akiniai nuo saulės –  ištikimiausiais draugais. Taip dar labiau stiprėjo įspūdis, jog visas renginys vyksta kažkokiam kurorte ar paplūdimy.

Nibiru

Išvermingesni karčiausiu dienos metu lankė paskaitas bei workshopus, kurių buvo visai nemažai. Meditatyvioms veikloms, tokioms kaip joga, kontaktinė improvizacija ar meditacija truputį trukdė nuo scenos sklindantis muzikinis fonas. Bandantiems susikaupti jis greičiausiai virto tiesiog trukšmu. Kita vertus, tas garsų susimaišymas taip pat pridėjo tam tikros atmosferos. Čia kažkas įsibegėjo šokti į kūdrą, kitam pavėsy groja būgnais, už žingsnio vyksta joga ir t.t.

Nibiru

Šeštadienio muzikinėje programoje mirguliavo ganėtinai daug nežinomų vardų. Pasirodymai prasidėjo nuo ramaus folko dainų, maišytų su kiek egzotiškesniais instrumentais ir ritmais. Prie Miško scenos pavėsyje sugulė klausytojai. Pradžia buvo rami. Saulei keliaujant programa pamažu sunkėjo į elektroninę pusę. Nenorėčiau išskirti kažkokių vardų ar grupių – viskas tarytum liejosi į bendrą festivalio atmosferą, vieni papildė, kiti nuramino, treti naktyje šokdino. Nors, tiesą sakant,  kažkokių didelių muzikinių atradimų nebuvo. Viskas vientisai gulė į vieną.

Nibiru

Apskritai, sakyčiau, kad festivalis buvo vykęs. O juk buvo rengiamas pirmą kartą! Kas šį festivalį daro geru? Pirma mintis – šypsenos.  Antra – smėlis.  Ir visi maži bei dideli dalykai aplinkui. Dėkui organizatoriams ir savanoriams už pozityvumo ir neskubėjimo kupiną savaitgalį, už galimybę pabūti „Nibiru“ planetoje.

Nibiru

Trumpa reziumė, arba pliusai ir minusai:

Patiko jūrinio festivalio aplinka, dailiai papuošta Miško scena, geranoriški žmonės aplink, Chai arbata, laužai, kvapai, jaukios paskaitos miške bei galimybė vis atrasti kažką naujo.

Vietomis trūko tvarkos bei maisto pasirinkimo, nes festivalyje buvę maisto kioskeliai vis kažko pritrūkdavo. Būtų nepamaišę šiek tiek ramybės kempinge. Viena vertus, ne to atvykome, bet apie ramią zoną galima pagalvoti. Reikėjo šviesos takeliuose, ypač naktį einant basomis.

Nibiru

Festivaliui linkiu toliau augti, kitais metais sulaukti tų pačių bei naujų spalvotų ir šypsenuotų festivalininkų!

Rašė Indrė Liškauskaitė
Fotografijų autorė Simona Jasiškytė