Apnuodijo protą – atgaivino sielą. Kilkim žaibu XVII

„Karščiausia vasaros Saulėgrįžos šventė!“ – taip skelbė festivalio šūkis. Ir žodis tapo kūnu.. Jei įprasta, kad Žaibuose šėlstam kiaurai permirkę nuo lietaus, tai šiemet upeliais tekėjo prakaitas. 32 laipsniai pagal Celsijų neatbaidė tūkstantinės hipsterių, gotų, rekonstruktorių ir metalistų minios, susirinkusios Žaibų namais tapusiuose Varniuose, prie Lūksto ežero.

Kilkim Žaibu XVII

Festivalį pradėti ketvirtadienį – užmačia gera, turint minty kaip dėkingai lietuvaičiams susiklostė šventinis savaitgalis. Tačiau turiu pripažinti, kad pats ketvirtadienio programą praleidau. Visi žinom, kas ketvirtadienį vyko Kaune, tad atskirai britų „vokalinio instrumentinio ansamblio“ neliaupsinsiu. Buvo tiesiog verta. Tiesa, pagirtina iniciatyva  – tiesioginiai alko.. t.y. autobusai iš Kauno į Varnius, bet ar gera idėja statyti palapinę 2 valandą nakties? Atsakykite sau patys, nes apšvietimo kempinge tikrai trūko. Jei ankstesniais metais takai būdavo nušviesti deglais ir žvakėm, tai šiemet regis apie tai buvo pamiršta ir reikėjo verstis telefonų žibintuvėliais.

Nors pats galiu pasvarstyti tik teoriškai, bet ilgamečių lankytojų vertinimu ketvirtadienio muzikinė programa nebuvo labai stipri, bet „ketvirtadieniui po darbo“ grupės parinktos neblogai. Nuo melancholiškųjų RANA ir jau gerai pažįstamų GYVATA (pavarė kokybiškai ir profesionaliai – nieko kito iš jų ir nebesitikiu, tik laukiu naujo albumo), iki ne pirmą (ir tikrai ne paskutinį) kartą trypti verčiančių braliukų OBSCURIS ORBIS. Intriguojantis RASA SERRA IR SAULIAUS PETREIKIO projektas abejingų nepaliko ir padėjo kurti magišką Saulėgrįžos nuotaiką – tikiuosi šią vasarą jie dar ras vietą ir kituose festivaliuose.

Kilkim Žaibu XVII

Vakaro headliner‘iai – ROMUVOS. Tarp Lietuvos ir Izraelio klajojantis gitaristas Bendor mane surado dar trečiadienį Vilniuje, Apuoke. Sužavėjo savo paprastu ir nuoširdžiu bendravimu, uždegančiomis idėjomis ir istorijomis. Tokia ir visa grupė ant scenos. Egzotiška, bet kartu artima baltiškai ausiai. Tiesa, pasaulinio lygio metalų žvaigždžių melodijomis išpaikintų Lietuvos metalistų ausys „pagavo“ ne visai švarų Velnio balsą, bet tikiu, kad daugiau vokalo praktikos šią bėdelę išspręs ir ROMUVOS ant scenos sugrįš dar stipriau!

Penktadienis prasidėjo puikiai – prie vartų pasitiko draugiška apsauga, kuri viską patikrino labai supratingai ir palinkėjo malonaus festivalio. Vienintelis minusas – visos pragramėlės jau išdalintos, tad nuolat turėjau arba klausinėti aplinkinių „O kas toliau?“, arba tikrinti programą internetinėje svetainėje.. Nelabai patogu. Šiukšlių maišų ar jau įprastomis tapusių „peleninių“ taip pat niekas nepasiūlė, nes jų lyg ir nebebuvo likę (vėliau gavau paaiškinimą, kad šiukšlių maišai buvo skirti mokantiems už vietą palapinei – ar visiems sakė tą patį?).

Kilkim Žaibu XVII

Po kelionės tokiame karštyje mintys sukosi tik apie bokalą šalto alaus. Laimei Žaibų ir DUNDULIO draugystė mus džiugina jau ne pirmus metus. Nuotaiką pakėlė ir antrą kartą festivalyje pristatyti daugkartinio naudojimo depozitiniai bokalai – puikus suvenyras ar egzempliorius į kolekciją. Tik kartą teko nusivilti, kai šeštadienio popietę, atstovėjus eilę kavinėje po stogu, paaiškėjo, kad DUNDULIO alus baigėsi ir yra tik „Švyturio“. O kaina tokia pati.. Nelabai garbinga.

Bet dabar dar apie penktadienį. Pirmojo pusdienio grupės, bent man asmeniškai, nelabai žinomos. Pastebėjau, kad aplinkiniams taip pat. Prie scenos tik kelios eilės ištikimiausių gerbėjų, o didžioji klausytojų dalis arba chill‘ino pavėsyje, arba mirko ežere. Visgi oras lepino festivaliautojus, bet pakišo koją muzikantams – tikiu, kad nelabai smagu koncertuoti pustuščiam laukui, tačiau headbang‘inti svilinant daugiau nei 30-ties laipsnių karščiui gali tik arba labai kieti, arba visai nemąstantys. Paprasti mirtingieji stengėsi mažiau judėti, gerti daugiau DUNDULIO skysčių ir išgyventi siestą, o muzika liko tik fone, lyg slenkančios dienos garso takelis..

Daugiau liaudies susirinko tik scenoje pasirodžius ŽALVARINIUI. Išlindo iš pavėsio ir mūsų kompanija. O folk-rock‘o legenda nenuvylė nei senų gerbėjų, nei pirmą kartą juos išgirdusių (taip, buvo ir tokių!). Pažįstamos melodijos išjudino aptingusius kūnus, o nuostabūs merginų balsai suteikė festivaliui valiūkiškumo ir elengancijos. Visad smagu klausytis ŽALVARINIO, ypač lengvesnės muzikos mėgėjams.

Kilkim Žaibu XVII

Neilgai laukus ant scenos sugrįžo švediškas black / doom metalas. EREB ALTOR pasirodė dar įspūdingiau nei prieš du metus (švedai jau grojo Žaibų scenoje 2014 metais). Šį kartą tai buvo vienas geriausių savaitgalio pasirodymų, be visa ko skirtas BATHORY garbei. Pažiūrėkit mūsų nuotraukų galeriją – EREB ALTOR neleido užmigti net 1,5 metukų Žemynai, kurios negąsdina ir ant krūtinės esantis Eddie (o kažkas sako, kad jis gąsdina Lietuvos vaikus)! Žaibai jau senai tapo šeimoms draugišku festivaliu.

Belaukiant antrosios švedų grupės, nedidelę pertrauką karštai užpildė ugnies meistrai. Tai buvo lyg įžanga į nuostabų NIFELHEIM pasirodymą. Gal pasenau, o gal pasitvirtino sena tiesa, kad geriausias garsas – šalia garsisto, tačiau pasitraukus kiek toliau nuo scenos galėjai mėgautis šaltais doom‘o garsais, o aukštesnės natos nepjovė ausų kaip prie scenos. Ištikimiausi NIFELHEIM fanai turėjo progą „išsitaškyti“ pasitaikius black‘eriškam gabalui, o aš, ežere tebesmilkstant sudegusiam vikingų laivui, patraukiau į tolimiausią (ir tamsiausią) kempingo kampelį link palapinės.

Kilkim Žaibu XVII

Šeštadienis buvo ankstyvas. Nors miegojau mažiau nei įprastą darbo dieną, bet rytinė saulė prikaitino palapinę taip, kad 15 min. po aštuntos jau mirkom ežere! O šiaip festivaliai man patinka tuo, kad 9 valandą ryto pasiimti alaus – normalu. Ir niekas tavęs neteisia, nes visi daro tą patį. Gera jaustis tarp savų..

Diena slinko panašiai kaip vakar: karšta, tingu.. Scenoje pasirodė pirmosios grupės. Ypač patiko kaimynai latviai – CATALEPSIA. Nors, kaip patys teigia, groja gotikinį roką / doom metalą, tačiau kažkuo primenantys buvusius N.R.C.S.S.S.T (bent man vokalas labai panašus), latviai sutraukė nemažą būrį klausytojų – matyt patiko ne tik man. Saulei pasiekus zenitą ant scenos keitėsi grupės, kurios vėlgi buvo labiau kaip fonas. Sakytum nuobodu? Iš tiesų labiau ramu. Sekmadienį, važiuojant namo diskutavom, kad gilų įspūdį paliko gal dvi – trys grupės, bet bendra festivalio aura buvo puiki. Jau pernai buvo apsispręsta turėti tik vieną sceną ir šiemet šis sprendimas išlaikytas – džiugu, nes nereikia lakstyti tarp trijų ar keturių scenų, plėšytis norint išgirsti vieną ar kitą grupę. Šiuo atveju strateginės vietos (maistas, gėrimai, wc ir scena) visai šalia viena kitos.

Kilkim Žaibu XVII

Vienas didžiausių „Kilkim Žaibu“ privalumų – Lūksto ežeras. Šeštadienio popietę praleidom besiirstydami valtele (vandens dviračio / valties kaina – 3 /4 eurai už valandą) – ežero vidury daug gaiviau, tad merginos pailsėjo, o aš pats pramankštinau kaulus. Ir grįžom pačiu laiku – scenoje jau buvo charizmatiškieji folk core atstovai iš Transilvanijos – DIRTY SHIRT. Bene pati energingiausia festivalio grupė, žaismingumu ir smagiais ritmais primenanti jau minėtą ŽALVARINĮ, tačiau kiek „stipresnė“. Iškalbingasis vokalistas papasakodavo apie kiekvieną dainą, išradingai įterpdamas, kad grupė atvyko iš Rumunijos, Transilvanijos. Tikrai įsiminėm.

Savo duoklę death‘o mėgėjams atidavė ir SCHIRENC PLAYS PUNGENT STENCH. Jei 2013 m. per Obtest ar Turisas pasirodymus šėlom permirkę lietuje, tai šiemet PUNGENT STENCH privertė nulieti devintą prakaitą. Austriško death metal senbuviai Lietuvoje jau ne pirmą kartą ir atrodo žino, kas patinka mūsų tautiečiams. Toliau estafetę perėmė BELPHEGOR. Dar vieni austrai, užkėlę kartelę į naujas aukštumas. Profesionalus atlikimas ir nepakartojamas šou. Teko girdėti vertinimų, kad tai vienas geriausių pasirodymų ir ginčytis būtų sunku.

Kilkim Žaibu XVII

Bet tuoj po vidurnakčio išvydome tai, dėl ko dauguma ir atvažiavo. Antra per tris dienas britų mega žvaigždė. VENOM. Taip, jie susikūrė dar 1979 m. (aš dar gimęs nebuvau!). Taip, jiems apie 60 metų. Bet jėga ant scenos, ekspresija, energija – pavydėtina. Nevardinsiu šių britų nuopelnų metalo evoliucijai, bet sakyti, kad juos pamatyti reikia vien tam, kad „užsidėtum varnelę“ būtų šventvagiška. VENOM pamatyti (ir išgirsti) VERTA. Beveik dvi valandas trukęs pasirodymas mažai kuo nusileido ketvirtadienio koncertui Kaune. Džiaugiuosi, kad turėjau progą pamatyti abi šias grupes.

Kitąmet „Kilkim Žaibu“ sulauks pilnametystės. Ir nors visada būna klaidelių (visą savaitgalį taip ir nemačiau informacijos, kur pasikrauti telefonus – vėlgi gelbėjo DUNDULIO palapinė, maloniai priėmusi mūsų mirusius „išmaniuosius“), bet festivalis nuolat tobulėja. Jau tradicinėmis tapusios senovinės karių kovos ar vikingų futbolas dėl „Kilkim Žaibu“ kirvuko kuria užtikrintumo jausmą. Kai viskas keičiasi, Žaibai išlaiko tvirtas tradicijas ir gali būti ramus, kad jie sugrįš. O mes lauksim kitų metų!

 

Rašė
Laimonas Gailius

Nuotraukos Amandos Kalinauskaitės, Adelmoed Photography
Daugiau nuotraukų ieškokite ČIA