Apie "Žiemos Ekranus" be antraštės

Kino festivaliai yra gan savotiškas reiškinys, mat priešingai nuo gigantiškų muzikos mylėtojų susibūrimų, čia žmonės susirenka pavėpsoti į ekraną. Kaip minėjo į "Žiemos Ekranus" pakviestas kino kritikas ir vieno, turinčio savo svorį, žurnalo atstovas šie ekranai yra tartum langai per kuriuos stebime režisierių mums vaizduojamus visiškai nepažįstamus pasaulius. Kadangi kiekvienas žmogus nešioja nevienodas klumpes, skiriasi ir asociacijos, kurias sukelia matomos situacijos. Būtent todėl dažnai yra netgi naudinga pasikviesti patį autorių ir pateikti jam savo refleksijas bei išsiaiškinti tai, ko nesugebame sudėlioti į atitinkamas vietas galvoje. Galbūt tai ir yra esminis skirtumas tarp muzikos ir kino festivalių. Ar kada nors ėjote pasikalbėti su tais žmonėmis, kurie ką tik nulipo nuo scenos? Pabandykit, tūrėtumėt nepasigailėti. Bet šį kart ne apie tai.

Žiemos Ekranų programa buvo sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji arba pagrindinė pristatinėjo praktiškai jaunus režisierius. Antroji griebėsi Érico Rohmero retrospektyvos gliaudymo. Stebėti filmus yra gan subtilus reikalas, o  ypač kai festivalis okupavo du kino teatrus: laiko patikrintą "Skalviją" ir gan jauną, bet jau savo formatą įgavusią "Pasaką". Niekad neišeidavo aplankyti dviejų kino teatrų tą pačią dieną, nes tiesiog skirdavosi rodymo laikai, todėl tekdavo rinktis vieną iš dviejų variantų. Manau jog įprastam žiūrovui tai nesukelia problemos, mat niekas daugiau dviejų filmų per dieną nežiūri. Arba nėra laiko, arba gali neužtekti ryžto ir sveikatos pravėpsoti į bejudančius paveikslėlius keturias ar daugiau valandų. Nepaslaptis jog europietiškas kinas yra truputį gilesnio turinio todėl ir galva, kartais perkrauta emocijomis, gali atsisakyti priimti dar vieną informacijos dozę. Vis dėl to daugiausiai laiko praleidau "Skalvijoje". Nežinau šio savo pasirinkimo priežasties... galbūt esu truputi snobas, o gal todėl, kad toje erdvėje buvo rodoma labiau pagrindinė programa.

Kalbant apie festivalius reikėtų apkalbėti ir publiką. Nustebau. Greta didelės šūsnies jaunimo buvo ir didelis skaičius vyresnio amžiaus žmonių. Vienas režisierius netgi nustebo kai pamatė, jog publika salėje buvo vien moteriška, tiesa, su keliomis išimtimis. Pritariu ir pridedu, jog tie vyriškos lyties prašalaičiai buvo arba savo merginą atsivedę jaunuoliai, kas, beje, labai tinka prancūziškam kinui (juk apie meilę), arba vieniši atskalūnai – tikriausiai užkietėję gurmanai. Kaip ten bebūtų visi žiūrovai tapo savotiškais lošėjais, kurie net ir pasikaustę trumpais aprašymais iš festivalio programėlių ar internete susirasta informacija, statė savo nuotaiką ant nežinomo rezultato. Išėjus iš kino salės teko matyti įvairių išraiškų: vieni susiraukdavo ir tiesiog skuosdavo iš kino salės, kiti - su nuostaba ir džiaugsmo kupinais veidais ramiai ir be didelio noro slinkdavo išėjimo link. Juk po gero filmo norisi sugrįžti ir patirti kažką panašaus. Truputį nustebino auditorijos pasiskirstymas tarp festivalio erdvių. "Skalvija", praktiškai nuolat buvo sausakimša, o "Pasakoje" buvo jaučiamas žiūrovų stygius. Vėlgi čia gali būti įsimaišęs konseravatyvus požiūris. Žmonės yra linkę prisirišti prie vietų. Netgi esant filmą pristatančiam autoriui nepastebėjau žymaus žiūrovų padidėjimo Pasakoje, nors filmas buvo iš pagrindinės programos. Na, tikiuosi, kad ateityje šis fenomenas sugrius ir turėsime du sausakimšus kino teatrus.

O dabar apie filmus. Visi jie buvo labai skirtingi: pradedant pasikalbėjimu tarp dviejų nepažįstamųjų po audringo vakaro lovoje grįžus iš vakarėlio, baigiant kalėjime savo kūdikį pagimdžiusios motinos istorija, kuri buvo paremta tikrais faktais. Savo akreditaciją atsiėmiau tik penktadienį ir pagrindinės festivalio organizatorės Kristinos Kaghdo buvau paskatintas aplankyti "Sudie Berta" (Adieu Berthe), taigi net nedvejojau. Juolab, kad po šios smagios istorijos apie laidotuves ir gyvenimo peripetijas "kai tau per 40", laukė susitikimas su filmų "Likęs Pasaulis" (Le reste du monde) bei "Vilko Turtai" (La richesse du loup) režisieriumi Damien Odoul, bei pagrindine šių filmų aktore Marie-Eve Nadeau. Tai du sunkūs filmai, pirmasis apie žmogaus "kurtumą" ir visišką aplinkinių, o kartais netgi ir labai artimų neišklausymą, pasaulio centru padarant tik savo problemas. Antrasis, labai asmeniškas, ilgo metražo, iš atsitiktinių kadrų sulipdytas kūrinys, kuriame daug   gamtos vaizdų, kraupių kadrų iš skerdyklos, imtynių treniruočių ir pan. Autorius teigė: "Bandžiau nepadaryti dokumentikos", bet iš salės reakcijos atrodė kitaip. Ne veltui šį režisierių laiko pašaliečiu prancūzų kine.

Antrają dieną tikriausiai kertinis akmenukas buvo "Naktis Nr.1" (Nuit #1). Jau senokai buvau matęs tokią ilgą, galima sakyti, atvirą sekso sceną. Stipri erotika - net ne tas žodis. Girdėjosi kaip salėje sėdėję vaikinai neturėjo kur dėti kojų, o merginos visiškai neteko amo. Bet tai tebuvo įžanga ir priminimas, kokie yra tie jauni žmonės ir kuo gali baigtis kiekvienas naktinėjimas mieste. Po to buvo įdomiau. Ilgas pokalbis, bandant išsiaiškinti šio nutikimo pretekstus ir santykių ateitį. Viename kambaryje, nuoširdžiai ir taikliai. Patariu pažiūrėti kiekvienam.

Trečiąja dieną šturmavau "Pasaką". Stebėjau gan moterišką filmą "Omblina" (Ombline). Tai buvo istorija apie nėščią merginą, kuri susilaukia vaiko kalėjime ir bando kovoti dėl teisės jo neprarasti. Režisieriui Stéphane Cazes kurti filmą tokia tema kilo dėl netyčiom nugirsto fakto apie kalėjimuose egzistuojančias atskiras kameras motinoms. Sudomintas nuogirdų, jis pats 7 metus savanoriavo kalinių integracijos į visuomenę programoje ir viską vainikavo šiuo filmu.

Galop atėjo eilė ir Rohmerui. Deja pamačiau tik vieną jo filmą "Vasaros pasaka" (Conte d'été) – istorija apie jaunuolį, kuris tikėjosi išvysti savo meilę, bet susipažino su dar dviem visiškai skirtingomis merginomis. Tai filmas apie nesugebėjimą pasirinkti. Manau, jis puikiai apibūdina šiuolaikinius vyriokus. Bet čia tik mano nuomonė. Kad susidarytumėt savąją, patariu pažiūrėti patiems. Nors filmą iš Rohmero retrospektyvos temačiau tik vieną, viską kompensavo susitikimas su Jean-Philippe Tessé, kuris yra didelis šio slapyvardžiu prisidengusio režisieriaus gerbėjas ir žinovas. Visi susėdome ant sėdmaišių ir klausėmės istorijų. Nemanau ar verta atpasakoti tai, ką išgirdau, mat daugeliu atveju kiną vertiname per savo prizmę... nebent kelis kuriozus. Tarkim tai, jog Rohmeras buvo pirmasis "Cahiers du cinéma" pagrindinis redaktorius, kurį vėliau atleido to kino, kurį jis liaupsino savo žurnale, užaugintos kartos atstovai. Dar tai, jog jis buvo užkietėjęs konservatorius ir dar religingas. Atrodytų, kad tai prastas dalykas meno kūrėjui, o ypač revoliucingo, tačiau dabar jį laiko moderniu režisieriumi. Kodėl? Todėl, kad jis žaisdavo su personažų santykiu tarpusavy bei iš žiūrovų pusės. Matai vienokią situaciją, o gali būti ir kitaip. Pasirinkimų galimybė – tai buvo Rohmero moto ir esminis kūrybos prieskonis. O daugiau, tai tik daug istorijų apie filmus.

Tikrai džiaugiuosi sudalyvavęs šiame šauniame festivalyje. Juolab už lango vis dar žiema ir saulė tokia tingi, kad net nesugeba užkopti aukštai virš horizonto. Sesija buvo pasibaigusi, lauke niūru, tad kinas, manau, buvo protingiausias pasirinkimas. Į keletą filmų netgi išėjo nusitempti po merginą. Tad, VYRAI, susiimkit ir kitais metais nepražiopsokit. Kino teatrai jūsų laukia ir vienų, ir ne vienų. O dabar laukiam "Kino Pavasario".

 

Atsiliepimą be antraštės parengė Erminas A.