Apie išsilaisvinimą berūpestingai sklandžiam laisvalaikiui "Velnio akmenyje"

Užsitrenkia trejos automobilio durelės. Nuvargusiuose, saulės nugairintuose ekipažo narių veiduose – atsipalaidavimas, ramybė, o lūpose – pasitenkinimo gaidele pasakojami keturių dienų karšto ir giedro festivalio „Velnio akmuo“ (VA) įspūdžiai, lydintys iki pat namų. Ekstremalaus ir trankaus vasaros įvykio pabaigos ceremonija tampa stiprus lietus, nuplaunantis kelio dulkes ir dar labiau sustiprinantis jausmą, jog liepos 17 – 20 dienomis Anykščių Dainuvos slėnyje griaudėjęs „Devilstonas“ buvo tarsi raštingai suprogramuotas savęs išlaisvinimas berūpestingam, sklandžiam laisvalaikiui.

Velnio akmuo 2014 / Pergalė

Iš pirmo žvilgsnio

„Velio akmuo“ šiais metais vyko šeštąjį kartą. Tiek metų turbūt pakanka aiškesnės idėjos susiformavimui ir publikos pasitikėjimui užsitarnauti, parodant rimtą požiūrį į rengiamą įvykį. Pati šiame festivalyje dalyvavau trečiąjį kartą ir iš pat pirmo žvilgsio jis man pasirodė šiemet gerokai paaugęs – tiek auditorija, tiek renginių skaičiumi, tiek scenų kokybe, tiek atlikėjų masyvumu. Nežymūs, bet sveikintini pokyčiai festivalio erdvės paskirstyme bei datos paslinkimas „labiau į vasarą“ taip pat nepraslydo pro akis, tačiau kai kurie dalykai, tokie kaip navigavimą pagyvinantis, viduryje teritorijos esantis „adrenalino kalnas“, atsipalaidavę, gražūs žmonės, kuriems puikiai tinka nesąmonės, kurias jie susigalvoja, prie vandens gyvenantis bičas, pakabinantis po tris panas per dieną, stalo fulė ar teritorijoje čilui plaikstomi sėdmaišiai, yra neatsiejamos žavios šio festivalio dalys, maloniai apie save primenančios kasmet.

Slinktys ir progresas

Prasidėjęs nuo velniško ir sunkaus metalo, šiemet VA  pats save vadino ekstremalaus rokenrolo festivaliu ir pateikė beveik 40 alternatyvios – tamsios, sunkios, apysunkės ar apylengvės muzikos pavyzdžių. Pasirodžiusių grupių atliekamos muzikos žanrų skirtumai buvo tarsi pipirai, kuriuos galėjai vieną po kito skoningai rinktis ir nesaikingai vartoti prie bet kurios iš trijų festivalio scenų.

Pasak mano tinklinio turnyro partnerio Aleksos, festivalyje dalyvaujančio nuo pat jo atsiradimo, VA, lyginant su ištakomis, yra gerokai sušvelnėjęs, tačiau, jo manymu, slinktys yra teigiamos, mat programoje atsidaro vietos ir tokiems geriems dalykams kaip postroko muzika.

Festivalio ribų plėtrą patvirtino ir mano kalbintas, kitapus Šventosios upės per žiūronus situaciją stebintis Pašventupio kaimo gyventojas Albinas (77 m.) įžvelgęs, jog anksčiau į festivalį atvažiuodavo ilgaplaukiai su odinėm striukėmis ir kerzais, kurių, beje, jo kaimynas į Slėnį eidavo pasirikti po festivalio. „Dabar mergaitės su sijonukais, bernai išsirengę, visi tokie laisvesni, paprastesni suvažiuoja...“ – sakė Albinas.

Velnio akmuo 2014

Tiesa, Rytų (roko) ir Vakarų (metalo) scenų programos šiek tiek išsklaidė mūsų draugų grupę, mat aš beveik visą festivalio laiką šlitinėjau ant kalno, o likusi grupė buvo slėnyje, bet šitai pastebėjome tik po festivalio, tad turbūt tai reiškia, kad svarbiau buvo rasti pačiam ir leisti rasti kitam, o ne įspūdžius patirti kartu.

Festivalio auditorija, galima sakyti, taip iki galo ir nesusiderino į vieną bendrą masę, nes greičiausiai kiekvienas turėjo savo headliner‘į. Pastebėjau, kad geriausiu metu (šeštadienį po vidurnakčio) groję lenkai deaf‘eriai „VADER“ nesulipdė minios į vieną avilį, nes kitiems ryškiausiu akcentu jau buvo tapę prieš tai groję ekscentriški ir charizmatiški Rytų scenos rokstarai „Turbowolf“. Beje, kiek anksčiau publikuotame interviu su festivalio organizatoriumi Vaidu Voronavičiumi esame kalbėję, kad rokas ir metalas visada buvo vienas šalia kito, tarsi vienas kitą tobulai papildantys du elementai. Manau, praėjusiame festivalyje dviejų ryškiausių jo muzikinių erdvių skirtingumas tik pridėjo žavesio festivaliui ir tikrai nieko iš nieko neatėmė.

Velnio akmuo 2014

Į akis krito ne tik muzikiniai, bet ir publikos amžiaus kontastai. Nuo, kaip mano senelis sako, ką tik užsimezgusių, iki visko mačiusių festivalių vilkų, apimant paletę jaunuomenės ir tų, kuriems VA buvo pirmasis open-airas gyvenime. Taip ir stiliumi – nuo išpuoselėtų metalo kultūros propaguotojų, iki išsipuoselėjusių hipsterių ar aprangai nereiklių raumeningų vyrukų su šortais.

Šiemet užkliuvo ir publikos tarptautiškumas. Palapinių miestelyje galima buvo girdėti latviškas, lenkiškas, rusiškas, angliškas šnekas. Tiesa, šalia gyvenęs jaunimėlis buvo iš Lietuvos, bet vis tiek visą festivalį tarpusavyje kalbėjo angliškai. Paklausus „kodėl“, atsakė tiesiog „šiaip“... Keisti.

Velnio akmuo 2014

Įspūdis nuo scenos

Festivalyje pakalbinau pora grupių – vokiečius „Coogans Bluff“, savo programą, beje, neseniai atlikusius hipių festivalyje bei mažojoje scenoje grojusius jaunus lietuvius „Feedbak“. Pastarosios  vokalistas Jonas prasitarė, jog VA yra puikus stimulas stengtis ir kurti muziką ir kad praėjusiais metais šiek tiek kitokiu –  labiau grandžo stiliumi, ir kita sudėtimi groję „Feedbak“ turi svajonę kada nors sugroti festivalio Vakarų scenoje.

Abu kolektyvai, nors ir kuriantys skirtingą muziką, turintys skirtingą sceninę patirtį, sakėsi esantys patenkinti festivalio organizavimu ir galimybe dalyvauti, o „Coogans Bluff“, netikėtai vėlavę atvykti dėl nepastebėto laiko juostų skirtumo, negalėjo atsidžiaugti jiems rodomu dėmesiu, prie kurio, grodami kituose festivaliuose, nėra pripratę. Vaikinai sakė, jog geriausi festivaliai būna tokie kaip šis –  vykstantys kažkur „in the middle of nowhere“. Coogans‘ai žavėjosi festivalio idėja, vieta, mišku, žmonėmis, alumi.

Velnio akmuo 2014

Vertėtų pagalvoti

Eilės prie festivalių įėjimų niekam nėra naujiena, tačiau iki pat atvykimo į  vietą festivaliautojai dažnai būna apie jas pamiršę, suvartoję kelionės skysčius, visko norintys, alkani... Dėl to, matyt, iš naujo nemaloniai kaskart nustemba bei susierzina dėl reikiamų pramindžikuoti poros valandų. Aišku, vos įžengus pro vartus nuoskauda užgyja, tačiau reikia pripažinti, jog šiemet „Velnio akmuo“ patyrė ne naują, bet visai nemalonią pamoką priimant svečius ir šiek tiek apsiriko vertindami atvykstančiųjų srautus, nes, pasirodo, turinčių laisvus nuo darbo penktadienius šalyje yra daug. Neabejoju, kad iki kitų metų organizatoriai ras vaistus eilėms mažinti, kaip juos randa kiti festivaliai.

Dar akį rėžė šiukšlių kiekiai. Nors rytais jos būdavo surenkamos, einant naktį vėl reikėjo „prasispardyti“ bokalus. Kolega Aurimas kontempliavo, kad galbūt nuolat augančiam „Devilstonui“ praverstų užsienio festivalių, tokių kaip pvz. Danijos „Roskilde“, kuriame plastmasė superkama iš festivalio dalyvių, patirtis, t.y. kai dėl pinigėlio žmonės atsižvelgia, ką kur meta. Na, arba gal reikia šiek tiek sveikos protinančios „ne***, kur valgai“ propagandos, bet turbūt tai jau būtų kitas festivalis...

Situacijos ir pasišypsojimai

Jau minėjau apie pažintį su senuku Albinu, gyvenančiu kitoje upės pusėje, tačiau įspūdžių ten susirinkau dar vienai pastraipai. Perplaukusi sraunią Šventąją ir įsiveržusi į privačią Žilagalvio su žiūronais  teritoriją, tikėjausi būti išprašyta, tačiau buvau maloniai nustebinta šiltu priėmimu. Daugiau nei valandą vaišinta kelių rūšių naminiu vynu ir besiklausanti gyvenimiškų istorijų apie Anykščių slėnį, kuriame prieš tai vykdavo Dainų šventės, o dabar dar būna „bardzų“ festivalis, beveik nepatikėjau, kai Albinas prisipažino mėgstantis „Velnio akmens“ muziką ir  naktį virš medžių šviečiančias šviesas. Tiesa, į pokalbį netikėtai įsiterpęs prie upės ėjęs Albino kaimynas nebuvo toks patenkitas ir pasiskundė, jog dėl trankaus velnių suvažiavimo jo bitės neneša medaus. Albinas į tokį pareiškimą tik ranka numojo ir palankumą bei susidomėjimą šalimais vykstančiu įvykiu dar patvirtino kitą dieną. Pamačiau jį pasipuošusį, stovintį kitąpus tvoros ir žiūrintį per savo kariškus žiūronus, per kuriuos, beje, viskas labai gerai matosi.

Dar viena žodžio verta asmenybė festivalyje – mergina, sekmadienio rytą, apie 9 valandą Ramiajame kempinge (kaip organizatoriai įvardijo – „ramaus kempingo utopijoje“) visa gerkle šūkaliojusi, jog paskutinė išėjo iš ROKOTEKOS. „Tu mane palikai, o aš iki galo, kaip ir pridera atitūsinau devilstoną. Tu, palikai ir nuėjai megoti pirmą valandą“ – išrėktu balsu priekaištavo savo ką tik pažadintam draugui. Po palapinių miestelį besiblaškanti rokotekos žvaigždė netruko sulaukti atsako iš kaimynų. Ji buvo praminta Džordana ir pradėjo juokingą dialogą su palapinėmis. Svaičiojimai apie jos palatkėje turimą videką tęsėsi gerą pusvalandį ir turbūt tapo nebloga festivaline istorija jos besiklausantiems.

Velnio akmuo 2014

Šypseną maloniai išspaudė scenoje nuoširdžiai groję ir dar nuoširdžiau kalbėję rokeriai „Stiffer“. Ne pirmą kartą į VA atvykę vaikinai, šiais metais (kaip už bausmę) pasirodė šeštadienį 10 valandą ryto. Scenoje jie atrodė ne ką prasčiau kaip prieš tai minėta Džordana, o atsakymais į publikos klausimus tempė pasirodymo laiką ganėtinai džiuginančiai. Atrodo, kad festivalis savo darbo atvažiuojantiems atlikti muzikantams yra ne ką mažesnė pramoga ir šventė nei bilietus įsigyjančiai festivalio publikai, o toks faktas mane kažkaip savitai įkvepia.

Velnio akmuo 2014

Pabaigai...

Paklausti, kiek žmonių šiemet susirinko į Dainuvos slėnį, organizatoriai neatsakė, tačiau patvirtino mano spėjimą, jog jų tikrai buvo daugiau nei praėjusiais metais. Festivalio kūrybos vadovas Vaidas teigė, jog džiaugiasi dėl pagerintos Rytų ir trečiosios (GAMA) scenos kokybės bei paaugusio publikos dėmesio jose vykstančiai programai.

Aš iš savo varpinės „Velnio akmens“ organizatorių darbą vertinu kaip ganėtinai profesionalų. Patarieji kasmet įsivardija garsiai savo klaidas ir stengiasi būti vis geresni. Šiemet jie tikrai pasiūlė neblogą muziką įvairaus tamsumo gerbėjams, suorganizavo kokybišką jos perteikimą festivaliui maksimaliai geromis garso ir šviesų galimybėmis, sukūrė atmosferiškai teigiamą erdvių labirintą, stebinančiai padorią tualetų higieną bei svetingą (patiems labai naudingą) žiniasklaidos priėmimą.

Taip pat norisi padėkoti vedėjui už sklandžią sceninę kalbą, grupėmis už paprastumą ir profesionalumą, festivalininkams už susiorganizuotą nuotaiką, nebūnant festivalio organizatoriais. Ypatinga pagarba tiems, kurie ruošiasi kostiumus, kuriasi makiažą festivaliui ir jaučiasi savo laiko ir savo nuotaikos dailininkais.

O visiškai pabaigų pabaigai – grupės „Coogans Bluff“ kūrinys „Beefhear“, kuriame, pasak muzikantų, aištelėje filmuojamo asilo elgesį buvo galima suvaldyti tik morkomis.

Iki kitų metų.
Rašė Gintarė Kašelionytė
Fotografijų autorius Simonas Rupšys

Daugiau fotografijų GALERIJOJE, dar daugiau socialiniame tinkle FACEBOOK