Apie festivalio raidą arba ko verti slapti "rankų darbo" festivaliai

Važiuojame į Panevėžio rajoną ir šiandien spalio paskutinis šeštadienis. Ketiname bėgioti po laukus, deginti laužus, bendrauti, klausytis muzikos. Į šį renginį svečiai kviečiami jau keletą metų iš eilės.

Festivaliai, raida

Karolio Mickevičiaus nuotrauka

Važiuojame, o aš galvoju, kuo toks sambūris skiriasi nuo festivalio ir galbūt jį iš tiesų galima vadinti festivaliu? Mat jis turi aiškią vietą, laiką, idėją, tęstinumą, ciklą ir nors kaskart viskas įvyksta šiek tiek kitaip, bet formatas visąlaik yra beveik toks pats ir važiuojantys numano, ko gali tikėtis. Nesvarbu, jog apie renginį nėra anonsuojama žinomuose eteriuose, net nėra spausdinamos afišos, publika yra kviečiama visai neatsitiktinai, o organizatoriai negauna honorarų... į šią šventę renkasi bendruomenė, o juk žodis „festivalis“ iš anglų kalbos verčiant aiškinamas kaip bendruomenės šventė.

Tad važiuojame, o aš mąstau, kad verta parašyti kelias pastraipas apie „slaptus“ festivalius, kurių pavidale kadais kaip kokonas tvyrojo ir dažnas šiandienos didysis festivalis.

Praėjusią vasarą populiarumu ir žmonių gausa itin praturtėję „Sūpynės“, anot organizatorių draugų, prasidėjo nuo bendraminčių pasibuvimo gamtoje, t.y. nuo „Minimal.lt“ gimtadienio. Gera atmosfera kaip voras į tinklą pamažu įtraukė vis daugiau suinteresuotųjų ir įvykis tapo dideliu gana greitai – per keletą metų.

Vienas seniausių Lietuvoje - „Mėnuo Juodaragis“ taip pat pradžioje buvo surengtas draugams, pažįstamiems, buvo mažas ir be aiškaus „organizatorius – svečias“ santykio, kuomet vienas duoda, o kitas ima. Tiesa, neženklus tas santykis ir dabar, nors festivalis skaičiuoja 17 vasarų.

Kiek daug baruose kalbų apie tai, kokios buvo pirmos, antros roko ar bliuzo naktys. Tiesa, praeitis visuomet yra šiek tiek romantizuojama, nes juk grįžimas atgal ir dalijimasis prisiminimais yra kasdienybės programos dalis, bet neabejoju, kad „Vudstoko“ dvasios ištikti, tokie pusiau spontaniški, kaip dabar atrodo, ganėtinai neprofesionalūs, bet su nepakartojamais potyriais festivaliai turėjo įsirėžti į smegenis tiek juos sumaniusiems, tiek juose sudalyvavusiems.

Trumpam įsivaizduokime jausmą, kad keliaujame kažkur, kur dar patys gerai nežinome, tik puse ausies girdėjome, arba organizuojame kažką, ko dar gerai nesuprantame bei investuojame energiją pusiau aklomis, o gausybė situacijų, su kuriomis susiduriame, mums yra visiškai naujos... per daug, o gal ir visai neskaičiuojame, nes juk išlaidos patiriamos turbūt šimtais pinigų, o ne dešimtimis tūkstančių. Ir – kontrastui – tikras jaudinantis profo jausmas, kai vėluoja užsakyta atributika, prekeiviai siūlo neskanų maistą, arba įvyksta tikra „tragedija“, nes internetiniuose kanaluose buvo pamiršta pasidalinti tokia ar šiokia reklamine žinute. Kuris potyris ilgai negalvojus atrodo tikresnis?

Minėtą festivalio raidą, nuo pat naivaus, dažnai nepaskaičiuoto, susiklosčiusio atsiradimo, iki augimo tobulinant visas grandis ir galiausiai virstant milijonu elementų aplipusiu grand pabuvimu geroje vietoje, galima sutrumpinti turint solidžias investicijas. Geras pavyzdys – festivalis „Granatos Live“, kuris panaudodamas ilgametę renginių organizavimo patirtį, pirmuoju bandymu surinko tokią armiją publikos, kokios pamažu augantiems nepavyksta sukviesti per daugybę metų.

Tačiau šiandien aš ne apie organizavimo subtilybes ir metodus. Šiandien aš apie tai, ko verti maži, dažnai slapti, dažnai greitai ir be didelių pretenzijų suręsti festivaliai. Paprasta. Minėtieji turi gana aiškius bruožus:

1. Žmonių būna nedaug, nes kažkas nesužino arba nesureaguoja.
2. Šventėje visi lieka pastebėti, todėl patys yra atsakingi už savo nuotaiką ir patiriamus įspūdžius. Tai dažnai skatina stengtis „atsipalaiduoti neburbuliavus“.
3. Taupant resursus, nebūna apsaugos ir tvorų, todėl saugumo jausmas kuriamas vykdant šokį tokį „face control‘ą“
4. Festivalio metu vyrauja nekomercialumo, dalijimosi nuotaikos.
5. Programa dažnai būna tokia minimali, jog dažnai net nėra, ko vertinti ar analizuoti, tiesiog „arba valgai šitą košę arba lieki alkanas“.

Mano asmeniniu supratimu, tokie „rankų darbo“ reiškiniai, kuomet uždaviniai yra sprendžiami savo jėgomis, o ne patikimi žinovams, Lietuvos pievose ir miškuose yra be galo žavūs, nes žmonės kuria patys, pasidarydami taip, kaip moka geriausiai.

Kiek teko patirti, tokie pusiau slapti arba slapti pasitūnojimai būna be galo laukiniai, eksliuzyviniai, nepamatuotos vertės (dažnai netgi labai pigūs). Tiesa, jie gana trumpalaikiai, nes arba būreliui organizuojančių pristinga motyvacijos stengtis dėl kitų ir jie išsisemia, arba einama tolyn, augama, profesionalėjama, o mainais pradedama imti duoklė vis brangesnio bilieto pavidalu, tada kviečiama svečių iš užsienio ir organizavimas pradeda užtrukti visus metus, nuolat plačiai žvelgiant į perspektyvą... Ir šis variantas taip pat nėra koks nors blogas. Juk tik pastarojo dėka yra suteikiama kokybiška laisvalaikio paslauga, kuomet susidariusios sąlygos leidžia pakviesti solidžias žvaigždes ir komfortabiliai suprojektuoti veiklas zonose, pasirūpinant saugumu ir teisėtumu.

Tad, leiskite pavadinti festivaliu rudeninį įvykį, kuris paskatino šiai temai atsirasti, ir kuriame sudalyvavusi patyriau netikėtai daug gerų emocijų. O kadangi šio grupinio tinklaraščio ir festivalių kalendoriaus MANOFESTIVALIS.LT tikslas nuo pat pradžių yra padėti atrasti, tai savo rašinį baigiu per mėgiamą radiją išgirstu gerb. Ryčio Zemkausko palinkėjimu „LIKITE ALKANI, NORĖKITE IR KURKITE“... nebijokime atrasti naujų galimybių ir patirti ko nors nebūtinai didelio, patikrinto ar gerai užrekomenduoto.

 

Rašė Gintarė Kašelionytė
© MANOFESTIVALIS.LT